TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Algimanto Čekuolio kronikos. Šeimų byrėjimo metas (Iš rašomos knygos)

Statistika rodo, kad Lietuvoje daugiau nei trečdalis susituokusių porų išsiskiria. Kadangi daug porų gyvena santuokos neregistruodamos, tai tų, kurios išlieka, bus ne daugiau kaip trečdalis. Kokios yra skyrybų priežastys?

Nors žmonės labai įvairūs ir kiekvienam atrodo, kad vinis yra tik jo bate, iš tikro visame mūsų pasaulyje, baltųjų europietiškos kilmės žmonių aplinkoje, viskas vyksta labai panašiai.

Statistikai apskaičiavo, kad romantiško įsimylėjimo laikotarpis - kai jos pažastų kvapas atrodo kaip dangiškos ramunėlės, o jis, girtas vapaliojantis ir nepataikantis įeiti pro duris, panašus į tokį mielą aksominį meškutį - baigiasi vidutiniškai po dvejų metų, šešių mėnesių ir 25 dienų. Visi mes vystomės, rutuliojamės. Psichologai pastebi, kad kiekvienas pasikeičiame per septynerius, bet ne mažiau kaip per 10 metų. Skyrybos ateina vidutiniškai maždaug po 11 metų.

Tačiau kokios būna konkrečios skyrybų priežastys?

Mūsų europietiškoje visuomenėje jos sueina į vieną ar porą bendrų vardiklių. Netolimoje praeityje svarbiausia buvo jos arba jo neištikimybė. Stebėtina, bet dabar ta priežastis retai būna lemianti. Dabar dažniau sakoma: "jau nesijaučiu įsimylėjęs", arba "nutolome vienas nuo kito", arba "gyvenimą matome skirtingai". Atrodytų - menki dalykai, bet dėl jų aukojami tokie esminiai, kaip sukurta gūžta ir vaikų gerovė.

Ar ne per daug mūsų visuomenėje atsirado narcisizmo? Graikų mitologijoje gražus jaunuolis taip įsimylėjo savo atvaizdą upelio vandenyje, kad nuo meilės sunyko ir dievų buvo paverstas gėle, narcizu. Taip mylime save, kad partnerio, kuris mums neužtikrina visiškos laimės, pakęsti negalime?

Iš Levo Tolstojaus galima pasimokyti. Cituoju: "LAIMINGA PORA YRA NE TA, KURIOS NARIAI ATITINKA VIENAS KITĄ, O TA, KURI SUGEBA SUDERINTI NEATITIKIMUS." Nors visi žinome, kad romantiškumas - lipšnumas, meilūs žodžiai ir mielos staigmenos - padaro poras laimingas, gan greit nustojame stengtis. Kiekvieno mūsų aplinkoje yra žmonių, kurie jau po metų bendro gyvenimo svajoja "kad tą mano antrąją pusę ištiktų infarktas". Tačiau pažįstame nemažai ir tokių, kurie visą gyvenimą žiūri vienas kitam į akis su meile. Kad ir amžinatilsis, neseniai mus palikęs Justinas Marcinkevičius ir jo žmona Genutė. Kai vyrų rašytojų kompanijoje prasidėdavo koks nors laisvumas ir prieidavo Justinas, visi keisdavome toną. Privalėjome. Pažinojau Juozo Grušo, Viktoro Miliūno šeimas. Bendrauti su jomis būdavo vienas malonumas. Tai nereiškia, kad rašytojai - sugyvenimo pavyzdys. Greičiau priešingai. Lietuva apskritai pilna idealių šeimų. Iš žinomų leiskite paminėti Valdą ir Almą Adamkus.

Bet šiandien apsiėmiau panagrinėti, kaip yra su ta dalimi mūsų žmonių, mūsų porų, kurios neištveria. Būna, kad išsiskiria daug greičiau, būna, kad tai trunka 15, 20 metų, bet vidurkis - jau minėti 11. Kodėl? Kas atsitinka su karšta meile?

Atsakymas gana žiaurus, ir kai kas turbūt pašoks supykęs.

Žmonės sueina į porą ir jos laikosi tik tada, kada jiems naudinga. Išsiskiria, kada naudos - labai plačia šio žodžio prasme - nėra, arba kai blogosios aplinkybės viršija gerąsias.

Laiko tėkmė - svarbus dalykas. Pasikeičia ir kūnas, ir psichologija. Žalioje jaunystėje mes trokštame didžiosios meilės, esame tikri, kad ji kažkur yra ir tik laukia mūsų. Aplink galvas mums skrieja auksinės žvaigždės. Kine, televizijoje, blizgančių viršelių žurnaluose matome čiulbančias poras: kokia romantiška ta antroji mano pusė! Kaip jį (arba ją) garbina, ant rankų nešioja! Oho! Kas nenorėtų tokios meilės? Jos ieškome kaip naktį tamsiame kambaryje. Kai nerandame, įtariame, kad mus apvogė.

Be kita ko, kiekvienas savo meilę rodo kitaip. Kiti paprasčiausiai nemoka jos parodyti. Kai kurie vaikinai savo išrinktąją šaukia "Ei tu, sene!" ir elgiasi su ja kaip su alubario sugėrovu. Drauge išgyvena 45 metus ir gyvena toliau. Kartais taip elgiasi dėl įgimto chamizmo, o kartais todėl, kad tikrą tokių žodžių prasmę žino tik jiedu.

Žmonės žino, kad flirtavimas su savąja, meilės jai rodymas daro abu laimingus, stiprina porą. Bet abu labai greitai nustoja tai daryti. Britų dienraštis "The Daily Telegraph" rašo, kad pora tuoj po vedybų per vakarienę kalbasi 40 minučių. Po 20 metų - 21 minutę, po 30 - tik 16. Tie, kurių stažas 50 metų, vidutiniškai kalbasi vos 3 minutes. Kartais todėl, kad viskas išsakyta, klausimai ir atsakymai žinomi iš anksto.

Žmonės nemoka kovoti su savo narciziškumu, su instinktu, kad "visada pirmoje vietoje turiu būti aš", "Aš - žemės bamba". Tačiau statant save į priekį dažnai galima daugiau prarasti negu laimėti. Mūsų kultūroje blogas įprotis - ne iš savęs, o iš savo partnerio laukiame visokeriopos palaimos. Tačiau užmirštame, kad ir pačiam, pačiai reikia stengtis. Tai daug sunkiau negu uždirbti pinigų, nupirkti naujų baldų ar paruošti gerus pietus.

Dabar, kai žmonės skiriasi, nurodo skyrybų priežastį - "nesuderinamumas, skirtingi požiūriai". Iš tikro priežastys būna kitos, tik žmonės arba nenori jų pagarsinti, arba patys jų iki galo nesuvokia. Nes ką reiškia, kai po virtinės metų staiga paaiškėja, kad "požiūriai skirtingi"? Žmonių požiūriai daugeliu atžvilgių visada skirtingi. Mes ne šaligatvio plytelės, niekada netapsime visiškai vienodi. Ir nereikia, būtų nuobodu. Žmonės pajunta, kad nemyli vienas kito. Tačiau daugeliu atvejų tai reiškia, kad pasibaigė vienas poros gyvenimo etapas ir gali prasidėti kitas, kuris nebūtinai turi būti tragedija. Galbūt per tą pirmąjį etapą vienas iš partnerių buvo neištikimas, dėl to jaučiasi nepatogiai ir bando užglostyti, bet dirbtinumas visada jaučiamas ir užkrečiamas.

Gal įvyko ar vyksta kas nors kita. Mūsų padangėje tai dažniausiai būna vieno iš poros narių besaikis girtavimas. Arba kažkas panašaus. Taip, būna padėčių, kada geriau sugriauti tą kartu statytą namą, vienam pasiimti duris, kitam - praustuvą ir nueiti skirtingais keliais naujos laimės ieškoti. Sakoma, kad antrosios vedybos būna sėkmingesnės. Žmonės labiau subrendę, iliuzijų, kurios galėtų subliūkšti, nedaug. Vaikai paaugę. Beje, nuo jų negalima nieko slėpti. Priešingai, su jais vertėtų pasitarti. Einantieji antrą kartą tuoktis turi patirties, žino, ko negalima daryti ir ką daryti būtina.

Ir vis dėlto skyrybos - didelė trauma. Dažnai neišnaudojame visų priemonių gyvenimui sutvarkyti. Per daug dažnai skyrybas matome kaip gyvenimo paįvairinimą arba būdą jam/jai "parodyti, ką tai reiškia gyventi be manęs". Iš tikro abudu nukenčia ir savo gyvenimą gerokai sutrumpina.

Pavyzdžiai - iš Vakarų spaudos. Ponia Lucy sulaukusi 40-ies metė vyrą, su kuriuo gyveno penkerius metus. Beje, dabar moterys dažniau būna skyrybų iniciatorės. Ponia Lucy buvo pasiturinti, turėjo gerą namą, vyras buvo simpatiškas, visų mėgstamas, viskas su juo buvo gerai, bet jai to neužteko. Norėjosi... kažko. Po skyrybų ji išsitatuiravo, nusipirko galingą motociklą, juo pervažiavo  Australiją ir Naująją Zelandiją. Mokė anglų kalbos Kosta Rikoje ir Kinijoje, Afrikoje dirbo kūdikių prieglaudoje, keliavo po Sibirą ir Mongoliją. Vakaruose tarp turtingųjų tokių moterų dabar nemažai. Poros išyra ne todėl, jog pradeda vienas kito neapkęsti, o todėl, kad nepakankamai myli vienas kitą. Nesupranta, kad ryšys negali visą laiką būti vienodas. Net ir geriausiose vedybose būna karčių laikotarpių, ir daug kas nemoka jų užbaigti. Nemėgstame audringų barnių, užsisklendžiame, ir jausmai - ne tik neigiami, bet ir teigiami - apmiršta. Lucy dabar vėl dairosi poros. Pasipasakojo psichologui: "Būna naktų, kai žliumbiu ir klausiu savęs: ką aš čia darau svetimame krašte, be rimto darbo, be vyro, be draugų ir be namų?"

Su kita pora buvo kitaip. Vaikai suaugo, išėjo iš namų. Tėvai, nuolatos susierzinę, ėmė pjautis, tolo vienas nuo kito ir jau svarstė galimybę gyventi atskirai. Bet jiems užteko išminties pasikalbėti ir apsvarstyti, ką praras. Būstą, kurį taip rūpestingai abudu rengė. Kuris buvo jų vaikų namai. Vis galvos apie tuos 25 drauge praleistus metus. Pasvarstė - o ko kiekvienam iš jų šiuo metu labiausiai trūksta? Suprato: privatumo. Taip ir padarė: šitas kambariukas tau, šitas man. Kiekvienas pats gaminasi valgį, kartais vaišina vienas kitą. Skiria pasimatymus kaip kadaise, bet meilės nevaidina. Kartu nueina į kiną. Kartą per mėnesį pietauja drauge su vaikais. Sugeba pasikalbėti, kad nutolo vienas nuo kito, ir pasidžiaugti, kad vis dėlto kartu.

Gamta mus sukūrė tokius. Ilgimės kito žmogaus. Jis mums reikalingas, ir mums būtina būti kam nors reikalingiems. Mes ne vieni tokie: gandrai, gulbės, balandžiai, vilkai, lapės, ereliai, varnėnai irgi. Taip per visą margą pasaulį.

Geroje kompanijoje esame.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"