TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Algimanto Čekuolio kronikos. Šiaurės Korėjos labirintai

2011 10 29 7:30

Apie neregėtai ilgai užsitęsusį Šiaurės Korėjos stalinizmą, dešimtmečiais skaičiuojamus bado periodus, nelabai reikšmingą, ačiū Dievui, atominės bombos gamybą, suidiotėjusius biurokratus ir paveldimą prezidentūrą - dabar jau trečia karta ateina į sostą -  žinome. Bet kaip šioje nuodingoje terpėje gyvena paprasti žmonės? Kodėl nebruzda kaip arabų šalyse? Juk gyvenimas Artimuosiuose Rytuose, palyginti su Šiaurės Korėja, - tikras šilkas.

Kodėl nėra protestų, aišku. Represijų aparatas triskart tirštesnis nei Stalino laikų Rusijoje, ištobulintas per 50 diktatūros valdymo metų, o internetas, "Twiter" ir visos kitos modernios technologijos uždraustos. Internetą turi prezidentas ir kelios stebinčios elektroninę erdvę saugumo žinybos. Bet kaip gyvena žmonės?

Paryžiuje sutikau Rusijos mokslininką, Korėjos reikalų žinovą Andrejų Lankovą. Jis baigė mokslus Leningrade, paskui mokėsi Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane. Dabar jam 48-eri, jis dėsto Korėjos istoriją Seulo Rookaino universitete ir Kanberos universitete Australijoje. Į mano klausimą, kaip gyvena žmonės komunizmo tvirtovėje, jis šypsodamasis atsakė, kad tvirtovė tikrai yra, ji didelė ir grėsminga, tačiau pastatyta iš sniego ir ledo. Diktatorius Kim Jong Ilas ir jo įpėdinis, sūnus Kim Jong Unas kartais apsilanko provincijoje ir gamyklose, išrėžia prakalbą, po to darbininkai (choru!) padeklamuoja padėkos žodžius. Ranką prie širdies pridėję inžinieriai ir direktoriai dėkoja už labai naudingus nurodymus, kaip jiems dirbti. Vadai išvažiuoja, ir tuo jų įtaka baigiasi. Iš tikro vadai valdo tik Pchenjaną, iš dalies kariuomenę, saugumą ir policiją.

Kaip Kaune prieš 25 metus

Kasdienis gyvenimas Šiaurės Korėjoje nepanašus į nieką pasaulyje. Gyventojai vadovaujasi nerašytomis taisyklėmis.

A.Lankovo pažįstama, buvusi mokytoja Hu Son Lil (jos pavardė ir kitos profesoriaus paminėtos pavardės pakeistos) jau 10 metų vadovauja pogrindiniam cigarečių fabrikui. Tabaką perka iš valstiečių, popieriaus įsigyja turguje, pakuotes užsako kitam pogrindininkui. Fabrike dirba 20 mažamečių mergaičių, kurioms Hu moka po 30 dolerio centų (apie 75 lietuviškus centus) per dieną. Pati savininkė taip pat ne kažin ką uždirba - vos 300 litų per mėnesį, bet Šiaurės Korėjoje ji - turtuolė. Miestelyje tokių fabrikėlių keli šimtai. Tarp savininkų jau yra ir turtingų žmonių.

Buvęs sportininkas Kim Song Moonas, turintis kelias nelegalias pinigų keityklas, be to, skolinantis pinigus už dideles palūkanas, įsigijo net namą. Šalyje prekyba nekilnojamuoju turtu uždrausta, bet Kimas pirkinį įformino kaip apsikeitimą. Jis - laimingas žmogus, turi naujos kartos didelio ekrano televizorių, šaldytuvą ir skalbimo mašiną. Elektra tiekiama ne pastoviai, bet Kimas susitarė su miestelio įgula, kad jo namas būtų prijungtas prie kariškių tinklo. Kim Song Moonas turi net automobilį ir įstengia mokėti už privačias savo vaikų šokių, anglų ir kinų kalbų pamokas.

Šiaurės Korėjoje visi žemdirbiai priklauso arba kolūkiui, arba valstybiniam ūkiui. Prie savo sodybos buvo galima turėti tik 100 kvadratinių metrų daržą. Bet 1995 ir 1996 metais maisto produktų neužteko net pagal korteles. Iki 1999-ųjų nuo bado mirė apie milijoną gyventojų. Žmonės suprato, kad jei nori likti gyvi, turi ko nors imtis. Jie pradėjo dirbti žemę nuošaliuose šlaituose, grioviuose. Valdžia neištvėrė ir leido prie sodybų turėti iki 1300 kvadratinių metrų sklypą. Valstiečiams, žinoma, to buvo maža. Jie ėmė užiminėti vis didesnius, bendruomenei priklausančius plotus, o kukliai "patepti" valdininkai į tai žiūrėjo pro pirštus. Net pogrindiniam fabrikui mažai kas kliudo gyvuoti.

Valdininkus galima suprasti. Jų algos kuklios, bet valdininku verta būti vien todėl, kad jis gauna maisto produktų ir kai kurių prekių "paketus", panašiai kaip Sovietų Sąjungos "specparduotuvėse". Tačiau smunkant pragyvenimo lygiui žemesnio rango valdininkus "paketai" ėmė pasiekti tik kartą per 3-4 mėnesius. Tad šalyje ėmė rastis laisvoji rinka. Iš pradžių buvo mainai - už maistą atiduodu ką turiu. Paskui prasidėjo pogrindinė gamyba. Prieš 15 metų atsirado turgaviečių. Jos vis plėtėsi ir dabar ten galima nusipirkti kiek nori maisto ir pramonės gaminių.

Ypač daug turgaviečių prie sienos su Kinija. Siena sandariai uždaryta iš abiejų pusių, bet ji atrakinama įdėjus į delną porą dolerių. Dauguma gamyklų užsidarė, nes trūksta žaliavų, o pagamintų prekių paklausa menka. Valstybinių įmonių darbininkai su inžinieriais ėmėsi gamybos naktimis. Žaliavų surasdavo arba nusipirkdavo, o rinka gaminiams čia pat - Kinijoje. Jeigu modernias metalo apdirbimo stakles parduodi už trečdalį kainos, kinai perka. Pervežti jas per sieną taip pat vienas juokas. Korėjiečiai išmoko gabenti į Kiniją ir meno kūrinius, archeologines iškasenas, vaistažoles, varlių ir rupūžių riebalus. Beje, tai labai brangus produktas. Nežinau kam kinai tuos taukus naudoja.

Tuo pačiu metu prasidėjo ir žmonių migracija. Iš pradžių korėjiečiai bėgo į Kiniją gelbėdamiesi nuo bado. Pabėgėlių buvo tiek daug, kad Šiaurės Korėjos valdžia nustojo juos bausti. Paskui bėgo į Kiniją ieškoti darbo, mat ten galima uždirbti "pasakiškus pinigus" - 50-70 dolerių per mėnesį, kai vidutinė alga Šiaurės Korėjoje 2-3 doleriai. Nors kapitalizmo daigeliai dar tik pradeda dygti, visuotinio bado pavyko išvengti.

O pastaraisiais metais Šiaurės Korėjoje atsirado visiškai naujas reiškinys - ėmė kurtis neva valstybinės įmonės, kurios iš tikro yra privačios. Ypač daug atsidarė restoranų ir užkandinių. Per didįjį badą dauguma maitinimo įstaigų buvo uždarytos, jų liko tik Pchenjane. Badui sumažėjus, tuoj ėmė kurtis privačios. Jose maistas daug geresnis. Formaliai valgyklos ir arbatinės priklauso valstybei, tačiau savininkai sumoka valdininkams, tie įregistruoja, kaip reikia ir gauna savo dalį.

Slaptosios kasyklos 

Privatus tampa ir transportas. Korėjiečiai nusiperka Kinijoje senų autobusų ir sunkvežimių, susitaria su kokia valdiška įstaiga ar kariuomenės daliniu, žinoma, už atlygį, ir tie mašiną užregistruoja bei išduoda numerius. Vienas toks Myonas turi net 7 sunkvežimius ir tiek pat vairuotojų. Jis siunčia savo sunkvežimius į druskos kasyklas, kurių oficialiai taip pat nėra, nes jos slaptos, ir išvežioja druską po turgus. Kad nepakliūtų į veltėdžių sąrašus, Myonas ir jo darbuotojai oficialiai dirba valdiškoje įstaigoje. Už fiktyvų įdarbinimą - susimoka. Atsimenate, panašiai buvo ir Lietuvoje paskutinįjį Sovietų Sąjungos dešimtmetį. Ir kova su "veltėdžiais", ir fiktyvus įdarbinimas, ir pogrindinė, vėliau "kooperatinė" gamyba bei prekyba. Tik Sovietų Sąjungoje didžioji dalis gamybos ir prekybos priklausė valstybei. Šiaurės Korėjoje, neskaičiuojant Pchenjano, 75-80 proc. bendrojo vidaus produkto sukuria privatininkai. Todėl šmaikštaujama: Šiaurės Korėjoje yra du gyventojų tipai- tie, kurie kombinuoja, ir tie, kurie numirė iš bado. 

Valdžia nežino ką su tuo daryti, o ir padaryti nieko negali, tik pumpuoja tuščią propagandą. "Karštai liaudies mylimam vadui" ir jo aplinkai labiausiai patiktų stalininiai metodai, kuriuos taikė ir tos valstybės įsteigėjas, dabartinio diktatoriaus tėvelis Kim Il Sungas. Bet jau vėlu. Paskutinį kartą pabandyta 2009 metais. Staiga buvo pakeisti pinigai. Siekiant nuvertinti kombinatorių sukauptas dideles sumas, 100 senų vonų buvo keičiama į vieną naują. Tik nieko iš to neišėjo. Verslininkai viską žinojo iš anksto ir laiku pasirūpino. Nukentėjo tik neturtingieji. Šiuo metu valdininkai jau nerodo jokio entuziazmo kovoti su privačia iniciatyva.

Bet kodėl Pchenjanas nekartoja Kinijos modelio? Ogi negali. Juk šalis padalyta į dvi dalis. Pietinė - klestinti ir labai turtinga. Šiaurinėje liberalizavimas pasibaigtų taip, kaip prieš 20 metų baigėsi Vokietijos Demokratinei Respublikai. "Mylimasis vadas" ir jo šeima to bijo labiau nei bado. Nes jie padarė tiek nusikaltimų, pražudė tiek žmonių, kad teismų išvengti nepavyks.

Tačiau tai įvyks. Kai tik Kinija pasakys Pchenjanui "užtenka, nusibodo. Mainais už jus mes gausime Taivaną".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"