TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Algimanto Čekuolio kronikos. Turkija kelia galvą

Jeigu pastaruoju laiku apie Turkiją girdėjote nedaug - tai gerai. Vadinasi, ten daugmaž tvarka.

Turkija - tikrai labai savotiška musulmonų valstybė. Religingi beveik visi, iš minaretų bokštų sklinda muedzinų raginimai melstis. Garsiakalbiai kompiuterizuoti, visus mulas muftijus nuvarė į konservatoriją pasitobulinti, o kelis išmetė iš darbo, nes bliovė kaip avinai. Bet žmonės gyvena savo gyvenimą. Stambulo centre kiekviena gatvė primena nesibaigiantį madų paradą. Panelės rodo visą savo turkišką grožį, pasidabinusios naujausių dizainerių kolekcijų apdarais. Ant kiekvieno kampo - amerikietiška kavinė, kas žingsnis - turkiškų skanėstų kioskas ar staliukas.

Stambulas niekada nemiega. Iš daugybės klubų ir barų, ypač aplink Atatiurko bulvarą, sklinda garsi muzika. Jaunimas geria alkoholį, rūko vandens pypkes ir nemiega iki ryto. Kartais užeina į nemokamo belaidžio interneto kavines pasikalbėti su pasauliu.

Turkijos islamas kitoks. Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo (Turkija buvo tarp pralaimėjusiųjų) šioje šalyje įvyko didelis lūžis. Į valdžią atėjo Mustafa Kemalis Pasha, netrukus pradėtas vadinti Atatiurku - "Turkų tėvu". Jis išvarė sultoną su visomis žmonomis ir sugulovėmis, paskelbė respubliką, panaikino vingiuotus arabų rašmenis, įvedė lotynišką, vokiško pavyzdžio raidyną, religines islamo nuostatas uždraudė taikyti kaip valstybinį įstatymą, o svarbiausia - surado būdą, kad šalis negalėtų grįžti į praeitį. Atatiurkas įrašė į Konstituciją principą, kurio niekur kitur nėra, - suteikė kariuomenei teisę, net įpareigojo ją, nuversti vyriausybę, jei ši taps islamistiška.

Kariuomenei teko įsikišti tris kartus. Daugiau islamistai nebandė. Politinis stabilumas, ekonomikos laisvė, žemės ūkiui palankus klimatas, daug erdvės - 783 tūkstančiai kvadratinių kilometrų (Turkija pusantro karto didesnė už Prancūziją), ilga šiltų jūrų pakrantė, gerai pažįstama ir lietuvaičiams. Šiek tiek iškasenų, naftos ir dujų tranzitas iš Vidurinės Azijos, 74 mln. gyventojų (daugiau nei Prancūzijoje). Ne per daug brangi ir vokiškai drausminga darbo jėga - vos ne kiekvienas turkas yra dirbęs Vokietijoje, todėl įpratęs prie "Ordung" (tvarkos - red.), - padarė tai, kad lėtai ir ilgai kilusi, nemažai vargusi šalis per pastaruosius kelerius metus taip šoktelėjo į priekį kaip mažai kas pasaulyje. Šiemet jos bendrasis vidaus produktas išaugo net 11 procentų! Daugiau negu Kinijoje. Sveikinkime į pasaulio areną atėjusią naują didžiąją valstybę.

Turkija mato savo naują padėtį ir ja naudojasi. Šalis sudarė laisvos prekybos zoną su Libanu, Sirija ir Jordanija, nutiesė greitkelį į Iraną, tokį patį baigia tiesti į Iraką. Turkija nustojo belstis į Europos Sąjungos duris ir jau nemaldauja, kad ją įsileistų. Juk Nicolas Sarkozy ir Angela Merkel gulė skersai kelio, kad tik taip neatsitiktų. Dabar Turkijos ekonomika užima 16-ąją vietą pasaulyje, jos prekių pilna Kairo, Rabato, Lietuvos parduotuvėse ir ji sako Europai: O mums tavęs ir nereikia! Ateis laikas, patys pakviesite!"

Turkija, vėl atsikovojusi didžiosios valstybės statusą, savo žvilgsnį nukreipė į kitą pusę - į atgimstančias arabų šalis. Priminsiu, kad turkai - ne arabai, net ne jų giminaičiai. Turkų sultonai ilgus šimtmečius žiauriai valdė arabus. Bet kam tai dabar rūpi? Turkijos ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas šiemet aplankė Egiptą, Libiją ir Tunisą. Visur buvo sutiktas kaip didvyris. Jo atvykimu ypač džiaugėsi jaunimas, dabar pats įtakingiausias sluoksnis tose šalyse. Tai gera žinia mums visiems - arabų jaunimui patinka turkų jaunimo gyvenimo būdas.

Tačiau Turkija, nors ir vėl tampa didžiąja valstybe, vis dėlto nėra labai demokratiška vakarietišku požiūriu. N.Sarkozy ir A.Merkel iš dalies teisūs. Dabar Turkijos valstybinę santvarką galima vadinti "putiniška", nes ji primena Vladimiro Putino valdymą Rusijoje. Diktatūros nėra, bet svarbūs postai valstybėje ir valstybinėse įmonėse išdalyti valdančiosios partijos nariams, o spaudai užkimšta burna. Nepalankūs žurnalistai terorizuojami. Pagal pasaulinį spaudos laisvės indeksą Turkija užima 138 vietą iš 178. Šalyje tebegalioja baudžiamojo kodekso straipsnis, leidžiantis įkalinti žurnalistą ar leidėją "už tautos savimonės" įžeidimą. Suprask kaip nori. Kliūtys daromos ir internetui.

Turkijos "putinizavimas" pasireiškia ne vien valdžios sutelkimu vienos partijos rankose ir paklusniu gyventojų nuolankumu. Premjeras R.T.Erdoganas svajoja apie prezidento postą su sąlyga, kad jam pavyks pakeisti Konstituciją, t. y. panaikinti straipsnį, leidžiantį įsikišti kariuomenei. Jis pats - dievobaimingas musulmonas, negeria ir nekenčia alkoholio. Jei taip atsitiks ir prezidentas taps visagalis, Turkija, netramdoma savo pačios kariuomenės, gali pasikeisti dar kartą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"