TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Amerika, sveika atvykusi į karą

Reuters/Scanpix nuotrauka

Rusija siekia žlugdyti ne Hillary Clinton, o pačias Jungtines Valstijas.

Žinia, kad Rusijos žvalgybos tarnybos įsilaužė į Hillary Clinton prezidentinės kampanijos kompiuterinę sistemą, atrodo kaip bandymas susilpninti jos poziciją prieš Donaldą Trumpą, bet gali atrodyti ir kaip konspirologinis pramanas.

Tačiau tiesa vis labiau neramina. Rusijos veiksmai nepriskirtini prie konspirologijos dalykų. Jie yra atvirai deklaruojamos doktrinos – sovietinio stiliaus politinės kovos – atgaivinimo elementai: jų žvalgybos tarnybos stengėsi didinti savo priešininkų nesutarimus, siekė silpninti Vakarų frontą, visur, kur tik buvo įmanoma, sėdamos prieštaravimus tarp jo narių ir gilindamos nuomonių skirtumus.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas. Įsilaužimo taikinys nebuvo vien Clinton. Taip pat Maskva nėra suinteresuota vien remti Trumpą (nors ir tikisi jį būsiant naudingą idiotą). Rusai yra nusitaikę į kur kas daugiau – į demokratinės Amerikos visuomenės nuostatas ir Vakarų liberalių vertybių visumą.

Rusija efektyviai išnaudoja mūsų demokratiją ir mūsų taisyklių sistemą prieš mus pačius. Šis metodas veikia kaip kompiuterių virusas. Jie per mūsų žiniasklaidos priemones skleidžia melą, nepagrįstus kaltinimus, sufabrikuotus faktus, nelegaliai užfiksuotus privačius pokalbius – vadinamąją kompromituojančią medžiagą, o paskui leidžia mums draskytis vienam su kitu, be to, dar varžydamiesi dėl reitingų ir pelnų.

Įsilaužimas į Clinton kompiuterių sistemą (ir ankstesnis Nacionalinio demokratų komiteto elektroninių laiškų nutekėjimas) nėra unikalus reiškinys. Tai yra paskiausia ir labiausiai matoma operacija (iš ilgos ardomųjų operacijų virtinės) prieš demokratines vyriausybes ir JAV sąjungininkus, įskaitant ir siekiančius NATO narystės bei ankstesnius Rusijos satelitus.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje. Įrašyti JAV diplomatų pokalbiai apie Ukrainą buvo paviešinti labai neramiu laiku. Panašiai nutekinti įrašai Lenkijoje prisidėjo prie provakarietiškos vyriausybės pakeitimo, sudarydami galimybę iškilti labiau nacionalistinėms jėgoms, mažiau linkusioms padėti vadovauti Europos Sąjungai sunkiu jos gyvavimo laikotarpiu.

Taip pat keletą gerai parinktų ir tinkamu laiku paskleistų nutekinimų pateikė Edwardas Snowdenas, šiuo metu gyvenantis Maskvoje ir neseniai Rusijos valdžios pripažintas kaip bendradarbiaujantis su šios šalies žvalgybos tarnybomis. Taip pat „Wikileaks“ buvo atvirai susieta su Rusijos saugumo tarnybomis pirmiausia kaip su kompiuterinių įsilaužėlių pagalba gautų dokumentų sąvartynas.

Nuo 2012 metų nutekinti įrašai, o kartais – ir sufabrikuotos medžiagos – prisidėjo prie provakarietiškų vyriausybių griuvimo Gruzijoje ir Moldovoje, priversdami Vašingtoną ir Briuselį pripažinti įvykusius oligarchinius perversmus siekiant sustabdyti tolimesnį Rusijos skverbimąsi.

Šias labai efektyvias pastangas kurti politinį nestabilumą – tik mažą dalį iš daugybės pavyzdžių – sieja dvi bendros gijos. Pirma, jos yra nukreiptos prieš Vakarų valstybes ir jų lyderius, jomis siekiama sukelti prieštaravimus tarp jų. Antra, Vakarai gana vangiai imasi ginti aukas ir nustatyti kaltininkus. Už viso šito – dažnai net atvirai – kyšo vadinamoji Rusijos ranka.

* * *

2000 m. tapęs prezidentu, netrukus Vladimiras Putinas pasirašė savo pirmą nurodymą saugumo tarnyboms, kuriame nė trupučio neabejotinais žodžiais pabrėžiama revanšistinė pasaulėžiūra, Jungtinių Valstijų „pasaulinę hegemoniją“ deklaruojanti kaip grėsmę Rusijos saugumui. Vakarai ir toliau tikėjo (nors kartais sunkiai), kad Rusija yra partnerė. Tačiau Kremliaus požiūriu JAV liko jų „glavnyj protivnik“ – pagrindinis priešas.

Vakarai pavėlavo įžvelgti, kad karaliaujant Putinui Rusijoje įvyko KGB perversmas. Saugumo tarnybos dabar veikia nesivaržydamos. Jos yra valstybė. Šiuolaikiniame Rusijos hibridiniame kare Rusijos kariuomenė, diplomatai, žvalgybos tarnybos, valstybinė žiniasklaida, valstybinės įmonės, net jos sporto federacijos yra vienos valstybinės mašinos dalys. Ir visa ta valstybės mašina vykdo ardomąsias operacijas prieš Vakarus.

Rusija naudoja scenarijus, parengtus KGB Andropovo institute bei kitose žvalgybos tarnybose, taip pat metodų rinkinį, vadinamą „aktyviomis priemonėmis“, pabėgėlio iš KGB Olego Kalugino aprašomą taip: „...ne žvalgybinės, bet ardomosios veiklos instrukcija: aktyvios priemonės siekiant susilpninti Vakarus, įkalti pleištą tarp įvairių Vakarų visuomenių ar jų aljansų, ypač NATO, pasėti nesantaiką tarp sąjungininkų, Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos visuomenių akyse suniekinti Jungtines Valstijas ir taip rengti pagrindą tam atvejui, jeigu iš tikrųjų kiltų karas. Padaryti Ameriką labiau pažeidžiamą sukeliant žmonių pyktį ir nepasitikėjimą ja.“

Vakarams nepavyko identifikuoti grėsmės ar pasiūlyti, kaip jai pasipriešinti, nes, ir vėl, jie yra kolektyviai susisaistę sulaikymo mąstymu. Devinto dešimtmečio pradžioje JAV prezidentas Ronaldas Reaganas užbaigė ilgą sulaikymo laikotarpį, pasakęs, kad SSRS atžvilgiu jis siekia paprasto politinio tikslo: „Mes laimime, o jie pralaimi.“ Jis įkvėpė viziją, kuri pagaliau suardė SSRS, išlaisvino Europą ir suteikė Rusijai galimybę gyventi pliuralistinės, atstovaujamosios demokratijos sąlygomis, kai žmonės patys gali kurti savo ateitį. Jie nepasinaudojo ta galimybe.

Laikas sąžiningai įvertinti kovos lauką, nustatyti priešą ir parengti konkretų kovos planą. Kito pasirinkimo nėra. Putinas nesustos: kai tik matys bent menkiausią galimybę, jis kišis į JAV politiką. Pirmas žingsnis kuriant priešnuodį yra susipažinimas su nuodu. Kad pažadintų mus iš svajonių, kad mes išvengtume sistemos, teikiančios mums komfortišką gyvenimą, griūties, mums reikalingas naujas Reaganas, naujas Churchillis, naujas Trumanas.

Daug mūsų, europiečių, ypač iš šiaurinio NATO sparno, mato šį karą ir nori kovoti už tai, ką Amerika pagelbėjo sukurti Europoje. Mes laukiame, kad su mumis būtų stiprus Amerikos lyderis. Būsimasis Amerikos prezidentas privalo turėti aiškią laisvų nacijų aljanso viziją savo kovoje su Putino skleidžiamomis priešingomis liberalizmui vertybėmis.

Po dviejų Rusijos karų su pretendentėmis į Vakarų stovyklą Vakarai imasi pirmų atsargių žingsnių siekdami sulaikyti Rusijos agresiją. Tačiau sulaikymo nepakanka. Dabar mes matome kodėl: Putino karas staiga smogė į Amerikos demokratijos centrą.

Jungtinės Valstijos mėgaujasi prabanga būti labai toli nuo fronto. Tačiau informacinis karas nėra ribojamas geografijos – taigi, Amerika, sveikiname pradėjus dalyvauti kare.

Teksto autorius yra Estijos Parlamento narys, ankstesnis Estijos žvalgybos vadovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"