TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Amžinoji Rusijos geopolitika

2016 08 19 6:00
Daugumą Rusijos agresyvių veiksmų lemia tai, kad ji nesijaučia saugi. Reuters/Scanpix nuotrauka

Jau pusę tūkstantmečio Rusijos užsienio politika išsiskiria ambicijomis, viršijančiomis šalies galimybes. Apie tai rašo Prinstono universiteto istorijos ir pasaulinės politikos profesorius Stephenas Kotkinas.

Nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija kelis šimtus metų plėtė savo teritoriją vidutiniškai po 130 kvadratinių kilometrų per dieną. 1900 metais ji buvo ketvirta ar penkta pramoninė pasaulio valstybė. Tačiau Rusijos bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis vienam gyventojui tesudarė 20 proc. šio Anglijos ir 40 proc. Vokietijos rodiklio, o vidutinė rusų gyvenimo trukmė siekė vos 30 metų, vokiečių – 49-erius, anglų – 52-ejus. XX amžiaus pradžioje tik 33 proc. Rusijos gyventojų buvo raštingi, mažiau nei Anglijoje XVIII amžiaus pradžioje.

Istorijoje žinomi trys neilgi Rusijos dominavimo periodai: po Petro I pergalės prieš Švediją XVIII amžiaus pradžioje, po Aleksandro I pergalės prieš Napoleoną ir po Josifo Stalino pergalės prieš Adolfą Hitlerį. Rusijos imperija beveik visada, išskyrus minėtus pakilimo laikotarpius, buvo ne itin stipri didžioji valstybė.

Teritorija turi mažiau svarbos

Subyrėjus Sovietų Sąjungai Maskva neteko apie 5,2 mln. kvadratinių kilometrų teritorijos, atsisakė pretenzijų į Rytų Europos šalis satelites. Jos kartu su buvusiomis Sovietų Sąjungos Baltijos respublikomis dabar priklauso Vakarų kariniam blokui. Saugumo klausimais su Vakarais artimai bendradarbiauja ir Azerbaidžanas, Gruzija bei Ukraina. Nors Rusijai pavyko aneksuoti Krymą, sukelti karą Rytų Ukrainoje ir faktiškai okupuoti Abchaziją bei Šiaurės Osetiją, jai teko atsisakyti didesnės dalies Jekaterinos II svajonės – vadinamosios Novorosijos. Neskaitant kelių karinių bazių, Rusija pasitraukė ir iš Vidurinės Azijos.

Pagal plotą Rusija tebėra didžiausia pasaulio šalis, tačiau šiais laikais didžiosios valstybės statusui teritorija turi mažiau reikšmės nei žmogiškasis kapitalas ir ekonominė plėtra. Rusijos BVP pasiekė piką 2013 metais – šiek tiek viršijo 2 trln. dolerių, paskui dėl naftos kainų ir rublio kurso smukimo jis sumažėjo iki 1,2 trln. dolerių. Šalies BVP sudaro viso labo 1,5 proc. pasaulio BVP ir 1/15 – JAV BVP.

Rusijos geopolitinė aplinka taip pat blogėja: be JAV, pasaulyje siekia dominuoti ir Kinija. Nerimą kelia ir radikaliojo islamo plitimas, mat iš 142 mln. Rusijos gyventojų apie 15 proc. yra musulmonai. Rusijos elitui, manančiam, kad šalies statusas ir net išlikimas priklauso nuo jos konkurencingumo, valstybės kurso ribotumas turi būti akivaizdus.

Vladimiras Putinas tęsia ankstesnių Rusijos vadovų tradiciją, kai valstybės interesai pakeičiami autokrato užgaidomis. /Reuters/Scanpix nuotrauka

Meškos poreikiai

Rusai visada manė, kad jų šalis, Bizantijos imperijos įpėdinė, pasaulyje atlieka ypatingą misiją. Panašiai yra jautęsi ir daugumos kitų didžiųjų valstybių – Kinijos, Anglijos, Prancūzijos, Japonijos, Vokietijos – žmonės, tačiau Rusija ir dabar nenori atsisakyti šio įsitikinimo. Šiandien girdime apie eurazijietiškumą. Jo atstovų įsitikinimu, Rusija – ne Europos ir ne Azijos valstybė, o kai kas unikalaus, mįslingas civilizacijų derinys.

Šis ypatingos misijos suvokimas paaiškina Rusijos nenorą dalyvauti tarptautinėse organizacijose, jeigu negali ten dominuoti ar pretenduoti į svarbų vaidmenį. Tai viena iš rusų pasididžiavimo ir nepasitenkinimo Vakarais, kurie atseit nevertina jų šalies unikalumo, priežasčių.

Rusijos vaidmenį pasaulyje lemia ir ypatinga geografinė padėtis. Be vandenynų, ji nėra atskirta natūraliomis ribomis (kalnais, upėmis) nuo kitų valstybių, todėl visą laiką jautėsi pažeidžiama ir kartais gindavosi rodydama agresiją.

Svarbiausia Rusijos užsienio politikos varomoji jėga visuomet buvo siekis sukurti stiprią valstybę, kuri taip pat būtų vidinės tvarkos garantas. Tačiau pastangos kurti stiprią šalį visada vedė prie institucinių pagrindų griovimo ir autokratinio valdymo. Nuo šio sindromo kentėjo Petras I, Romanovų dinastija, Vladimiras Leninas ir J. Stalinas. To sindromo poveikis jaučiamas ir dabar: valstybės interesai dažnai keičiami autokrato užgaidomis.

Ar praeitis turi būti prologas?

Nusistatymas prieš Vakarus ir rusiškas patriotizmas akivaizdžiai matyti V. Putino veikloje. Tačiau ateities vyriausybės taip pat išgyvens dėl Rusijos silpnumo prieš Vakarus ir trokš ypatingo vaidmens pasaulyje. Jei Rusijos elitas pajėgtų kaip nors kitaip išreikšti savo šalies išskirtinumą, jei atsisakytų beviltiškos konkurencijos su Vakarais, jis galėtų nukreipti valstybę perspektyvesniu raidos keliu.

Sprendžiant iš dešimtojo dešimtmečio dinamikos, atrodė, jog taip ir bus, tačiau prie vairo stojo V. Putinas. Tuomet vėl pradėta kalbėti, kad Vakarai nekreipia dėmesio į Rusijos geros valios gestus. Didžiavalstybinis išdidumas ir ypatingos misijos pojūtis sutrukdė Rusijai tapti Europos projekto dalimi arba kurti nors ir nelygiavertę (tai buvo neišvengiama), bet tvirtą partnerystę su JAV. Todėl kol Rusija neims derinti savo siekių su galimybėmis, ji netaps „normalia“ šalimi.

Išorinis pasaulis neprivers Rusijos susitaikyti su praeitimi, tačiau kodėl tai negali įvykti rusų visuomenėje? Juk prancūzai susitaikė su imperijos praradimu, savo nacionalinę idėją suderino su kuklesniu šalies vaidmeniu pasaulyje ir sukūrė sąjungą su sau lygiomis valstybėmis.

Rusija turi veto teisę JT Saugumo Taryboje, valdo vieną iš dviejų didžiausių branduolinių arsenalų, disponuoja didelėmis galimybėmis kariauti kibernetinį karą. Visa tai ir unikali šalies geografija daro Rusiją didžiąja valstybe. Kartu ji – gyvas įrodymas to, kad „kieta“ jėga, be kitų didžiosios valstybės parametrų, yra netvari substancija. Nesvarbu, kiek Rusija reikalautų, kad būtų pripažinta lygi JAV, Europos Sąjungai ar nors Kinijai, ji tokia nėra ir bent artimiausioje ateityje nebus.

Rizikinga partnerystė

Ar yra alternatyva Rusijos europėjimui ir struktūrinėms reformoms? Rusija netapo didžiąja Azijos valstybe, nors dominuoja regione, nė viena kita buvusi SSRS respublika neturi jai lygios karinės galios ir yra ekonomiškai priklausomos nuo Rusijos, tačiau visa tai dar negarantuoja nuolatinio didžiosios galybės statuso.

V. Putinui nepavyko užtikrinti Eurazijos ekonominės sąjungos sėkmės, tad Rusija taip ir liko didžiulė rinka, patraukli kaimynams. Jie čia mato daug galimybių prekiauti, bet kartu ir didelę riziką. Net tokios artimos Rusijai šalys kaip Kazachstanas ir Baltarusija pradeda jausti partnerystės su šia kaimyne, ypač po Krymo aneksijos, riziką. O išreklamuota „strateginė partnerystė“ su Kinija daug finansų ir investicijų nedavė – aiškiai per mažai, kad kompensuotų Vakarų taikomų sankcijų žalą. Be to, Kinija kuria savo Euraziją – nuo Pietų Kinijos jūros per Vidurinę Aziją į Europą. Iš dalies – Rusijos sąskaita ir jos pagalba.

Rusijai kyla ir struktūrinio pobūdžio problemų. Savo agresyviais veiksmais V. Putinas padarė Ukrainą etniniu požiūriu labiau vienalytę ir orientuotą į Vakarus. Maskvos santykiai beveik su visais kaimynais, įskaitant ir didžiuosius prekybos partnerius, yra įtempti.

Vis dėlto didžiausia grėsmė Rusijai kyla ne iš NATO ar Vakarų, o iš jos politinio režimo. V. Putinas galbūt išgelbėjo šalį nuo subyrėjimo, bet nukreipė ją keliu, vedančiu į sąstingį ar net į galimą krachą. Prezidentas su savo klika kalba apie ekonominės ir humanitarinės plėtros būtinybę, tačiau nesiryžta imtis ryžtingos vidinės rekonstrukcijos, be kurios šio tikslo neįmanoma pasiekti. Kad galėtų sėkmingai konkuruoti ir užsitikrinti deramą vietą pasaulyje, Rusijai pirmiausia reikia kompetentingos ir atskaitingos vyriausybės, tikro parlamento, profesionalios ir nešališkos teismų sistemos, laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos, tikros ir nepolitizuotos kovos su korupcija.

Kaip išvengti meškos pjudymo

Dabartinė Rusijos vyriausybė atkakliai verčia šalį nešti nepriklausomos ir agresyvios užsienio politikos naštą, nors ši jai akivaizdžiai per brangi. Kokias išvadas turi padaryti Vakarai ir kaip elgtis su branduoline valstybe, kurios valdovai stengiasi atkurti buvusį dominavimą pasaulio arenoje?

AFP/Scanpix nuotrauka

Šiame kontekste verta prisiminti, kad istorijoje dar nebūta ilgesnio gerų JAV ir Rusijos santykių laikotarpio. Net kai karo metais abi buvo sąjungininkės, tarp jų vyravo nepasitikėjimas. Tai paaiškinama iš esmės skirtingomis šių šalių fundamentaliomis vertybėmis ir interesais. Rusijai didžiausia vertybė – valstybė, JAV – asmens laisvė, privati nuosavybė ir žmogaus teisės. Taigi lūkesčius reikėtų apriboti. JAV turėtų nepervertinti Rusijos keliamos grėsmės, bet ir nemenkinti daugelio savo pranašumų.

Šiandien Rusija – ne revoliucinė galybė, grasinanti pasaulinei tvarkai. Maskva tarptautinėje erdvėje remiasi gerai pažįstamu didžiavalstybiškumu: galimybė manevruoti vertinama labiau nei moralės normos, konfliktai laikomi neišvengiamais, o šiurkščios jėgos viršenybė skatina cinišką požiūrį į kitų šalių motyvus. Kai kuriose srityse Rusija gali pakenkti JAV planams, bet tai nepalyginama su grėsme, kurią kadaise kėlė SSRS, todėl dabar nėra reikalo pradėti naują šaltąjį karą.

Realus iššūkis Vakarams yra Rusijos reikalavimas buvusią SSRS erdvę (išskyrus Baltijos valstybes) pripažinti išskirtine jos įtakos zona. Tačiau Rusijai tai būtų nuolaida, su kuria Vakarai niekada nesutiks. Kita vertus, jie niekada neįstengs ir apginti šalių, esančių Maskvos įtakos zonoje, teritorinio vientisumo. Tad ką daryti?

Kai kas ragina atgaivinti George'o Kennano siūlytą sulaikymo politiką – esą išorinis spaudimas leis prilaikyti Rusiją, kol jos režimas žlugs arba taps liberalus. Tačiau sulaikymo politika (sankcijos, NATO pajėgų plėtra į Rytų Europą) stumia Rusiją į didžiosios valstybės padėtį, o ji kaip tik to ir siekia.

Ir vėl raktas – kantrybė, ryžtas. Neaišku, ar dar ilgai Rusija sugebės veikti prieš JAV ir ES, gąsdindama kaimynus, nuteikdama prieš save prekybos partnerius, blogindama verslo sąlygas ir prarasdama talentus. Anksčiau ar vėliau dėl jai taikomų sankcijų atsiras nuovargis ir prasidės zondavimas, kaip pagerinti santykius. Gali būti ir taip, kad dabartinė priešprieša greitai nesibaigs, nes Rusijos pretenzijos į Eurazijos įtakos sferą – nacionalinio apsisprendimo klausimas, ir patiriami nuostoliai čia nėra svarbiausi.

Esmė ta, jog esant reikalui Vakarai įstengtų laikytis griežtos linijos, pavyzdžiui, nepripažinti privilegijuotos Rusijos įtakos zonos, tačiau kartu ir siūlyti derybas, aišku, paisydami jėgos pozicijų ir vengdami nereikalingos konfrontacijos kitais klausimais. Ateis laikas, kai Rusijos lyderiai turės susitaikyti su savo šalies negebėjimu varžytis su Vakarais kaip lygus su lygiu ir dominuoti Eurazijoje.

Parengta pagal geopolitika.lt publikuotą straipsnį

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"