TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Amžinojo mero epochos pabaiga

2010 10 04 0:00
Nuvertę J.Lužkovą Rusijos prezidentas D.Medvedevas ir premjeras V.Putinas kandidatūras į Maskvos mero postą aptarė ragaudami lietuvišką duoną.
AFP/Scanpix nuotrauka

Maskvos mero Jurijaus Lužkovo atstatydinimas gal ir nelaikytinas naujos eros Rusijos politikoje pradžia, tačiau tikrai tapo ištisos Rusijos sostinės istorijos epochos pabaiga. Maskvos meras pamėgino supriešinti prezidentą Dmitrijų Medvedevą su premjeru Vladimiru Putinu, tačiau neįvertino jų sukurtos sistemos patvarumo ir sumokėjo už tai savo postu bei galbūt - žmonos turtais. Maskvos legenda

Vargu ar kas nors ginčysis, kad neseniai 74-ąjį gimtadienį atšventęs J.Lužkovas, dabar jau buvęs Maskvos meras, drąsiai gali būti vadinamas "žmogumi-legenda" (nesvarbu, teigiamu ar neigiamu požiūriu). Rusijos sostinei jis vadovavo nuo 1992 metų. Pirmasis Maskvos meras - Gavrilas Popovas - šias pareigas ėjo vos metus (nuo 1991 birželio iki 1992 birželio), o visą likusį laiką miestui vadovavo J.Lužkovas. Maskviečiams jo pavardė skambėjo kaip žodžio "meras" sinonimas.

Taip pat reikia pripažinti, kad J.Lužkovo vardas daugeliui tapo ir žodžio "korupcija" sinonimu. Už tai buvęs meras gali būti dėkingas

žmonai - Jelenai Baturinai. Naudodamasi vyro įtaka ji sukūrė Maskvoje lygių neturinčią verslo imperiją "Inteko". Pradėjusi nuo plastiko produktų gamybos ir pardavimo, J.Baturina ilgainiui tapo statybų ir nekilnojamojo turto magnate. Vienu metu jos kompanija buvo "okupavusi" ne mažiau kaip penktadalį visos Maskvos statybų rinkos. Dabar J.Baturina - pirmoji Rusijoje moteris milijardierė (2008 metais jos turtas siekė apie 1,1 mlrd. dolerių) ir trečia turtingiausia pasaulio moteris. Net visko mačiusioje Rusijoje tokiam "blato" įsigalėjimui prilygtų nebent paties V.Putino "čekistų" siautėjimas energetikos srityje.

Be iškilmių ir padėkų

Tai, kad J.Lužkovui bet kuriuo atveju, anksčiau ar vėliau, būtų tekę trauktis iš savo posto, niekada nekėlė abejonių. Nors meras garsėjo kaip itin gabus administratorius ir sumanus politikas, įtikęs visoms valdžioms, jis negalėjo amžinai tolinti tos dienos, kai galiausiai visiškai įgris aukščiausiajai šalies valdžiai. Negalėjo padėti nei tai, kad J.Lužkovas buvo vienas valdančiosios "Vieningosios Rusijos" įkūrėjų, nei tai, jog Maskva visada buvo laikoma "ypatingu" miestu, turinčiu daugiau savarankiškumo nei, pavyzdžiui, koks nors Taganrogas. Maskvos merui teko paklusti nuo 2004 metų galiojančiam įstatymui, kuris leidžia prezidentui nušalinti bet kurį nepatikusį regiono vadovą.

Nustebino tai, kaip J.Lužkovas buvo priverstas palikti postą. Tradiciškai toks žmogus Rusijoje (nors ir tapęs nepageidaujamas) garbingai ir net šlovingai išleidžiamas į užtarnautą poilsį. Jo garbei paprastai rengiamos ištaigingos ceremonijos, per kurias padėkas žeria ne tik dėkingi miestiečiai, bet ir aukščiausi valdžios vyrai. Tačiau J.Lužkovas nesuprato užuominų, kad turėtų pradėti ruoštis tokioms iškilmėms, o gal jautėsi pernelyg galingas, todėl jų nesiklausė ir nusprendė pasipriešinti prezidento valiai. Už tai buvo pašalintas trumpu, aiškiu įsaku. Be fanfarų ir paradų.

Lemtinga klaida

Kuo J.Lužkovas nusipelnė tokio gėdingo pažeminimo? Greičiausiai jau vien tuo, kad išdrįso patikėti galįs apginti savo sostą nuo paties D.Medvedevo. Ženklų buvo daug: neoficialios prezidento administracijos atstovų kalbos, kritikos banga žiniasklaidoje ir t. t. J.Lužkovas turėjo susivokti ir pats pareikšti, kad nebeketina pretenduoti į mero postą dar vienai kadencijai.

Tačiau Maskvos vadovas nusprendė kovoti. Klaida buvo jau vien tai, kad meras viešai išpeikė prieš jį nukreiptą žiniasklaidos kampaniją, nors turėjo suprasti, jog ji sankcionuota "iš aukščiau". Dar didesnė klaida buvo J.Lužkovo įsivaizdavimas, kad galima (lyg Boriso Jelcino laikais) užkulisiniais žaidimais skaldyti savo priešininkų stovyklą: pasinaudoti asmeninėmis D.Medvedevo ir V.Putino ambicijomis, juos supriešinti ir taip (kaip visada ligi tol) išsilaikyti valdžioje. Meras neįvertino to, kad kurdamas "valdžios vertikalę" V.Putinas kūrė ne tik savo valdžios citadelę, bet ir solidžią, stiprią bei labai patvarią valdžios sistemą, o D.Medvedevas (nesvarbu, kokios būtų jo asmeninės ambicijos) bent jau kol kas yra tik šios sistemos dalis.

Miglota ateitis

Sunku pasakyti, kas dabar laukia buvusio Maskvos vadovo. Atsižvelgiant į J.Lužkovo amžių, būtų visai logiška manyti, kad jis pasitrauks į šešėlį ir tenkinsis ramia senatve, žmonos sukauptais turtais bei solidžiomis valstybės garantijomis.

Yra ir kitaip manančiųjų. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė spėlionių, kad J.Lužkovas kurs naują opozicinę partiją. Tačiau tokio scenarijaus tikimybė gana menka. Pirmiausia, jo į savo būrį nepriims dabartinė opozicija, pati ilgą laiką kovojusi su Maskvos mero patvaldyste. Vadinasi, partiją J.Lužkovas galėtų kurti burdamas aplink save ne politinius režimo priešininkus, o nepatenkintus, postų netekusius nomenklatūros atstovus. Kažin ar tokia "politinė jėga" būtų gyvybinga.

Kita vertus, mėginimai toliau kovoti su V.Putino sistema gali baigtis teisiniu persekiojimu. Tai reikštų (mažiausiai) žmonos turtų praradimą, o J.Lužkovą arba jo šeimos narius gal net ištiktų Michailo Chodorkovskio likimas.

2012 metai - ne problema

Maskvos mero atleidimas paskatino ir kitų svarstymų bangą. Pavyzdžiui, kad J.Lužkovas tapo D.Medvedevo ir V.Putino konflikto objektu. Neva jei prezidentas atleis iš pareigų premjero "remiamą" merą, jis parodys esąs tikras prezidentas, neketinantis 2012 metais užleisti savo posto V.Putinui.

Tačiau premjeras pastaruoju metu nedeklaravo paramos J.Lužkovui. Ir bent jau požymių, kad jis susipyko su D.Medvedevu, taip pat nebuvo. V.Putinas apskritai nesikišo į mero ir prezidento konfliktą. Jis ramiai stebėjo, kaip D.Medvedevas nudirbo "juodą darbą". Beveik nereikia abejoti, kad prezidentas savo galutinį sprendimą iš anksto suderino su premjeru.

Nelogiška kalbėti ir apie tai, jog D.Medvedevas stengiasi padidinti savo reitingus, nes tikisi, kad jam, kaip naujam tautos numylėtiniui, bus leista likti prezidento poste po 2012 metų. Kuo čia dėtas populiarumas? Reitingai yra svarbūs tada, kai šalyje vyksta tikri rinkimai. Rusijoje prezidentas ne renkamas, bet parenkamas. Tai sprendžia valdžioje esantys žmonės, o ne rinkėjai. Ko buvo vertas paties D.Medvedevo "populiarumas" prieš paskiriant jį prezidentu? Lygiai taip pat abejotina, ar reitingų pokyčiai, susiję su J.Lužkovo nušalinimu, galėtų kaip nors lemti ir 2012-ųjų klausimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"