TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Angelai su ragiukais

2011 07 30 0:00

Kokie yra žmonės? Pasiutę, linkę kariauti. Egoistai, amžini nesubrendėliai, taip mano daug kas. O jeigu pasvarstytume rimtai, moksliškai?

Kūdikiai iš prigimties linkę bendrauti ir padėti kitiems. Žinoma, kiekvienas padaras privalo būti kiek egoistas, jei nori išgyventi. Bet žmogus turi įgimtą norą padėti. Kai 18 mėnesių kūdikis mato suaugusįjį, kurio rankos užimtos ir jis negali atidaryti durų ar pakelti nukritusio laikraščio, - dažniausiai šoka padėti. Tai įgimtas instinktas, pasireiškiantis dar ankstyvame amžiuje, tėvams nepradėjus mokyti mandagaus elgesio. Tai būdinga visiems mažyliams - nuo Ramiojo vandenyno salų iki Niujorko dangoraižių. Informaciją mažiukai irgi suteikia noriai. 12 mėnesių vaikelis parodys pirštu, kur yra nukritęs daiktas, jeigu suaugęs vaizduos, kad negali jo surasti. Tuo tarpu šimpanzės nieko viena kitai neparodys.

Kartais tėvams gali atrodyti, kad jų atžala neturi noro bendradarbiauti. Bet tokie vaikai beveik visada kitaip elgiasi už namų ribų. Tėvai nustemba išgirdę klasės auklėtoją giriant jų atžalą kaip labai draugišką. Tai gali reikšti, kad tas vaikas namuose su kažkuo kariauja.

Augdami vaikai labiau renkasi, kam padėti, o kam ne. Jie pradeda suprasti, kad ne tik turi laikytis grupės interesų, bet ir kitus versti jų laikytis. Jeigu jiems parodoma, kaip reikia žaisti, tačiau ateina kiti, norintys žaisti kitaip, vaikai prieštarauja. Kai kurie labai garsiai. 3 metų vaikas bus geras tam, kuris geras jam. Pritapimo esmė - gerai elgtis su kitais. Vaikai to išmoksta, nes nori būti grupėje.

Pavyzdys iš amžių glūdumos

Tuo pat metu vaikui būdingas natūralus egoizmas. Tėvams tenka stengtis, kad polinkis bendrauti imtų viršų. Tai pasiekiama pavyzdžiu, o ne pamokymais ir paliepimais. Antropologai teigia, kad instinktas bendrauti, palaikyti vienas kitą, net pamaitinti kitą, susiformavo labai seniai, nes mūsų proprotėviai tik būdami būryje galėjo sumedžioti stambesnį žvėrį. Žinoma, laimikiu tekdavo dalytis, bet apsimokėjo. Net renkant tai, ką užaugina gamta. Sakysim, vienas purto medį, kitas renka, trečias džiovina ar neša į saugyklą, ketvirtas gina nuo keturkojų konkurentų. Taip per milijonus metų susiformavo žmogus. Beždžionės taip nedaro. Šimpanzės nemoka dalytis. Tik peštis.

Taip žmogus savo silpnumą pavertė stiprumu. Nes bendradarbiavimas, primityvaus troškimo "man, tik man" užgniaužimas pasirodė naudingas. Atsirado darbo tarp vyrų ir moterų pasidalijimas. Sumendžioję maisto vyrai duodavo jo ir moterims, kurios padarydavo laimikį valgomą ir dar vaikus augindavo.

Empatija - žmonijos cementas

Kitas žingsnis - išmokti bendrauti ne tik giminėje, bet ir už jos ribų. Išmokome būti malonūs vieni kitiems net nebūdami giminės, nes kitos išeities nebuvo. Būti maloniam nereiškė vien šypsotis (irgi tik žmogaus savybė) ar žemai lankstytis. Tikrai malonus tik tas, kuris sugeba suprasti kito žmogaus emocinę būseną. Tai vadinasi empatija. Per tūkstančius metų mūsų giminė suvokė, kad be empatijos nieko nepadarysi. Būsi arba vienišas skurdžius, arba paprasčiausiai žūsi.

Empatija - automatiškas atsakas, jos kontroliuoti nesugebame. Vaikui staiga išbėgus į judrią gatvę ar upėje apsivertus valčiai, šaukiame pakraupę, gelbstime svetimą vaiką ar nepažįstamą žveją, kartais patys žūname. Nesugeba įsijausti į kito būseną tik psichopatai, žmonės, kuriems pažeistos tam tikros smegenų dalys. Būna, kad taip atsitinka vaikystėje.

Empatija tapo įgimta mūsų biologinės prigimties dalimi, kurios žmogus negali atsikratyti. Tai ir yra žmonijos viltis. Nes jeigu mus valdytų tik ideologijos, politinės teorijos, nacionalizmas, tarpusavyje nesutariančios religijos - jau seniai būtume vieni kitus suėdę. Žmoguje ir taip visada grumiasi gėrio ir blogio pradai. Nuo to, kuris laimi, susiformuoja arba Motina Teresė, arba Stalinas, Hitleris.

Prigimties visuomeniškumas nereiškia, kad žmonės visą laiką vieni kitiems malonūs. Kartais tenka imtis priemonių prieš kenkiančiuosius bendrijai.

Kasdien skaitome apie gerus darbus. Kažkas grąžino surastą piniginę, kažkas išgelbėjo vaiką iš degančio namo. Tėvų pavyzdys? Religija? Kultūra? Visa tai turi reikšmės, bet tik sustiprina pagrindinį neurobiologinį instinktą būti geram. Instinktą, kurį įgijome per milijonus evoliucijos metų.

Tai neprieštarauja religijai. Galbūt Dievas mums atsiuntė evoliuciją.

Nėra laimingų vagių

Kai ruošiamės pasielgti blogai, nuskriausti kitą žmogų, automatiškai mūsų galvoje įsijungia nemalonių jausmų bangas siunčiančios smegenų struktūros. Pajuntame pasibjaurėjimą ir kaltę. Bet kai padarome ką nors gera, pajuntame teigiamą pojūtį. Galingos emocijos mus užvaldo ir kai matome kitą darant arba gerą, arba niekšišką darbą, kad ir mušant žmogų.

Tačiau kartais smegenų žievė pakiša kitokių argumentų - jeigu pavogsiu - gerai uždirbsiu, jei trenksiu jam į akį - ilgai mane atsimins. Tačiau net tokiais atvejais dorovės mechanizmas veikia. Pavyzdžiui, vagių profesionalų smegenys diktuoja, kad grobiu per daug nesidžiaugtų, vagis supranta, kad laimikis nešvarus. Dažniausiai jis skuba juo neišmintingai atsikratyti - užkasa, paslepia ir užmiršta kur, prageria kvailose orgijose. Ir kyšininkai panašiai elgiasi - geria brangų konjaką, nors nelabai jį mėgsta.

Nusikaltėlių pasaulyje laikoma, kad "nešvarių pinigų" negalima aukoti bažnyčiai. Prostitutės maistą vaikams stengiasi pirkti už bedarbės pašalpą, o savo amatu uždirbtus pinigus išleidžia brangiems drabužiams, narkotikams, kartais nepasilieka net pietums.

Daugiau ar mažiau sąžinės turi visi žmonės. Tai neišpasakytai galingas jausmas, vienas svarbiausių mūsų kultūros raidoje. Indulgencijas bažnyčia pardavinėjo nuo XIII iki XVI amžiaus, kol pasirodė Martinas Lutheris. Bet kas yra indulgencija? Sumoki pinigus bažnyčiai, ir nuodėmės atleistos. Indulgencijos buvo įvestos pritrūkus pinigų Florencijos katedros Santa Maria de Fiore statybai. Turtingieji mokėjo auksinėmis monetomis, o neturtingiesiems buvo sukurtas šūkis: "Sumokėk grašį ar du, ir tavo siela įžengs į dangų pro perlų vartus." Žmonės norėjo būti dori, gerai jaustis. Protestantų mokymas sako: "Turtėk, jei gali. Vadinasi, Dievas tau padeda. Bet išmok dalytis su kitais. Tik naudingas visuomenei žmogus įgyja dvasios ramybę."

Islamas, kaip ir katalikybė, ragina remti beturčius. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje protestantai nusprendė, kad pasaulį geriau taisyti remiant švietimą, mokslą, kultūrą. Filantropas Andrew Carnegie pastatė ir įrengė 2500 bibliotekų visame pasaulyje. Alfredas Nobelis, dinamito išradėjas ir patrankų gamintojas, savo turtą paliko prestižiškoms premijoms įteikti. Baisus šykštuolis Johnas Rockfelleris tapo didžiausiu turtuoliu pasaulio istorijoje. To laiko dolerius perskaičiavus mūsų dienų kursu, jis turėjo 318 mlrd. dolerių. Konkurentus jis gniuždė be gailesčio. Tačiau sulaukęs 60-ies pajuto poreikį didesnę turto dalį skirti garbingiems tikslams.

Šiandien pasaulyje pilna universitetų, bibliotekų, koncertų salių, išlaikomų iš įvairių fondų lėšų. Iš jų skiriamos ir stipendijos pažangiausiesiems.

Mūsų laikais žmonės netapo blogesni. Mėgstama sakyti: "Nenumirk turtingas. Tai nemoralu." Pradžią tam davė "Microsoft" įkūrėjas Billas Gatesas, atidavęs savo milijardus Afrikai padėti. Prie jo prisijungė kitas turtuolis - Warenas Buffettas, skyręs labdarai 99 proc. savo turto. 2010-ųjų pabaigoje prie jų prisijungė dar 57 JAV milijardieriai, viešai įsipareigoję skirti kilniems tikslams ne mažiau kaip pusę savo turto.

Taip elgiasi ne tik pavargę nuo gyvenimo ir prabangos seniai, bet ir visai jauni, vos prieš keletą metų praturtėję žmonės, dar nespėję turtu pasidžiaugti. Tarp jų - liuteronai, ateistai, judėjai, katalikai. Markas Zuckerbergas ir Dustinas Moskovitzas, interneto svetainių įkūrėjai, pareiškė: "Kam laukti savo karjeros pabaigos ir duoti tik tada, kai tiek daug galima padaryti dabar."

Visgi nebloga žmonių giminė. Ne tarp vilkų gyvename.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"