TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Antropologas: globalizacija primeta pasauliui vakarietišką matą

AFP/Scanpix nuotrauka

Globalizacijos paveiktas pasaulis suvokiamas tik per vakarietišką prizmę. Tačiau kai kuriose kultūrose ir kai kuriuose regionuose vakarietiško pasaulio matai nebūtinai turi veikti. Taip teigia antropologas profesorius Vytis Čiubrinskas.

Mokslininko manymu, domėtis vieni kitais ir suprasti kitas kultūras mums trukdo ksenofobija. Tačiau ne ką mažesnė problema, pasak antropologo, yra globalios žiniasklaidos kanalais ateinantis nejautrumas.

„Santykinai tolimos egzotiškos kultūros ir visuomenės  gali būti pateikiamos kaip turistiniai objektai, kaip naujų patirčių vietos ar safariui, raliui tinkamos vietos“, – sako prof. V. Čiubrinskas.

Apie tarpkultūrinį supratimą ir jo svarbą šiandien su Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovu prof. V. Čiubrinsku kalbėjosi LRT Klasikos žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais, jūsų, kaip antropologo, požiūriu, šiandien susiduria žmonija? Apie ką garsiausiai šneka antropologai stebėdami šiuolaikinio žmogaus gyvenimą?

Iššūkiai žmonijai akivaizdūs. Pirmiausia, didžiulės ekologinės problemos ir katastrofos. Antra, šiuolaikiniame susitraukusiame pasaulyje, kuris vis labiau kalba apie žmogaus teises, ryškėja atskirties grupės, skurdo ir socialinės bėdos. Trečia, akivaizdu, kad pasaulyje vis daugiau „išvietinimo“, „išsisaistymo“ iš nusistovėjusių vietų. Daugėja mobilumo, migracijos ir, žinoma, tai žmonėms sukelia didžiulius iššūkius.

Vis dėlto mobilumas ir judėjimas dažnai būna priverstinis. Priverstinė migracija atsiranda ne tik dėl karo ar kitų politinių kataklizmų, bet ir dėl ekologinių bėdų ar avarijų, pvz., klimato atšilimo, atominių reaktorių sprogimų ir pan. Ją lemia ir geresnio bei saugesnio gyvenimo troškimas. Tada visuotinis nesaugumas, terorizmo baimė, baimė prarasti tai, ką turi, kuria nesaugumo jausmą. Jį ypač suaktualino Rugsėjo 11-osios įvykiai (žinoma, ne vien tik jie).

Galima vardyti daugiau dalykų, kurie būtų globalūs ir aktualūs žmonijai. Dėl plintančių žmogaus teisių ypač išryškėja atotrūkis, socialinė nelygybė. Mes vis labiau pastebime, koks milžiniškas yra atotrūkis tarp aukščiausių sluoksnių ir pačių vargingiausių žmonių, taip, pvz., yra Indijoje. Gal tai nekristų į akis, jei netaikytume globalinio mastelio, žmogaus teisių principų. Vertinant Indiją iš vidaus, tai gali būti visiškai suprantama: šioje šalyje nusistovėjusi kastų sistema, religinė, kultūrinė įvairovė ir t. t. Bet kai pritaikome globalų požiūrį, ir patys indai pradeda matyti savo iššūkius bei bėdas.

Taigi globalių iššūkių, problemų suvokimą pirmiausia lemia globalizacija, nes visur viskas staiga tampa matoma ir pradedama matuoti vienu matu. Koks tas matas? Žinoma, vakarietiškas. Globalizacija, bet su stiproku Vakarų centriniu užtaisu.

Turite omenyje, kad viską bandoma styguoti pagal vakarietišką matymą?

Taip, globalizacijos paveiktas pasaulis suvokiamas per vakarietišką prizmę, t. y. per žmogaus teises, gyvenimo standartus, GDP indeksus, edukacijos arba švietimo koeficientus, ligoninių skaičių ir t. t. Ėmus taikyti šiuos mastelius, iš vakarietiškos pusės jie atrodo elementarūs, normalūs, standartiniai – tik tokius ir galima taikyti. Tačiau jeigu pažiūrėsime iš atskirų kultūrų, regionų perspektyvos, jie nebūtinai turi veikti. Tarkim, Indijoje, Keraloje, raštingų žmonių yra per 90 proc., tačiau kitose valstijose raštingumas siekia tik 20–30 proc. Taigi ar tikrai galime vienareikšmiškai pasakyti, kad Kerala ar kita valstija, kur raštingumas toks pats, gyvena geriau, neturi iššūkių ir problemų?

Galimybės pažinti kitas tautas ir kultūras dabar didžiulės ne tik mokslininkams, bet ir visiems žmonėms, kurie gali naudotis internetu. Kaip jums atrodo, kas trukdo domėtis ir suprasti kitas kultūras ir netrukdyti kitų kultūrų žmonėms gyventi taip, kaip jiems atrodo teisinga? Juk dažnai kitokius teisiame, kritikuojame pagal savo įsivaizdavimą.

Trukdyti gali ksenofobija, svetimo baimė. Viskas gali būti matuojama pagal nusistovėjusį, vietinį mastelį ir tada tai, kas kitoniška, atmetama. Tai dažnai matoma uždarose,  monokultūrėse visuomenėse, kur dauguma žmonių vienos religijos, tautybės. Tokia dažnai matoma ir Lietuva, pvz., iškėlus šūkį „Lietuva – lietuviams“. Ir tada kitoniškumui vietos nebelieka arba jis antraeilis.

Kas trukdo domėtis ir suprasti? Trukdžiai ateina iš priešingos pusės, kai visam pasauliui taikomas subendravardiklintas universalus mastelis. Yra tokie žiniasklaidos milžinai, kaip CNN, finansiniai milžinai, kaip Pasaulio bankas, teisiniai milžinai. Jie bando tvarkyti pasaulį per monitorines politikas, teisines ir žiniasklaidos sistemas. Tada ideologiškai per žiniasklaidą, finansiškai per finansinę sistemą visas pasaulis pradedamas matyti, koks turi būti pagal tam tikrą idealųjį modelį.

Jei sukuriamas idealusis modelis, atskira visuomenė, kultūra, žmonių telkinys nebegali reikštis taip, kaip norėtų arba galėtų, ir nebetenka reikšmės. Jis patenka į sistemą, yra „suranguojamas“ ir išrikiuojamas. Pvz., uigurai arba kitos grupės Kinijoje nesiintegruoja į darbo rinką ar švietimo, sveikatos sistemą ir atitinkamai, nepaklūsta kapitalizmu, todėl lieka atskiri ir už borto.

Kodėl Lietuvoje čigonai, arba romai  vengia darbo?  Juk jie neturi darbo sąvokos, darbo už pinigus kultūrinio klodo, tad kodėl privalo būti įrikiuoti į tam tikrą rinkos sistema? Kodėl jie turi būti matomi per tą prizmę, kiek jie darbštūs arba kiek išsilavinę, kiek tingūs. Šiuo atveju visa Afrika iš karto marginalizuojama, teigiama, kad afrikiečiai nedarbštūs.

Trečias mastelis – žiniasklaida. Ji irgi imituoja visokias grėsmes ir nesantaika dažnai gali atsirasti vien dėl netikslaus arba išpūsto pateikimo. Pvz., ar kokia mečetė buvo aprašinėta, arba įvyko koks kitas neva incidentas. Per „Arabų pavasarį“ matėme, ką gali šiuolaikinės informacinės ir netgi tarpusavio susižinojimo priemonės (turiu galvoje mobiliuosius telefonus, „Facebooką“). Pamatėme, kaip greitai galima mobilizuoti žmones ir kaip greitai gali įvykti tai, ko nenorėtum. O standartus pateikia pasauliniai žiniasklaidos kanalai, nurodantys, kaip turėtų elgtis žmonės ir pan.

Įvaizdžiai, ateinantys iš žiniasklaidos, tampa sektinais modeliais. Tyrinėdamas pastebėjau, kad  dalis jaunimo emigravo iš dalies dėl noro realizuoti save. Iš kur tas noras realizuoti save? Labai dažnai sakoma, kad iš vesternų, televizijos, dėl to, kaip buvo pateikiama Amerika.

Didžiąją „American dream“ komplekso dalį suformavo būtent žiniasklaida ir, žinoma, paskui palaikė. Taigi turime rezultatą, kad „American dream“ gali būti ir Azijoje, ir Okeanijoje, nė kiek ne mažiau ir Lietuvoje. Tada nėra ko stebėtis. Santykinai tolimos  egzotiškos kultūros ir visuomenės  gali būti pateikiamos kaip turistiniai objektai, kaip naujų patirčių vietos ar safariui, raliui tinkamos vietos.

Globalios žiniasklaidos kanalais ateinantis nejautrumas – ne mažesnė problema nei ksenofobija. Nors yra ir kitokių globalių kanalų. Pvz., BBC, kur gali pamatyti tikrą įsijautimą į skurdo, medicinos, švietimo problemas Afrikoje. Negalėčiau sakyti vienareikšmiškai. Tikrai yra įvairių kanalų, bet nemažai stipriai sukomercintų kanalų, kurie toleruoja bendrą, universalų, globalų vakarietišką gyvenimo modelį ir jis tampa labai sektinas.

Kaip manote, ar tikras dialogas tarp kultūrų įmanomas? Ar vis dėlto jis tik fikcija?

Tai klausimas būtent antropologams, nes socialinė tarpkultūrinė antropologija yra mokslas, kuris turi paruošti priemones, būdus ir tam tikrus analitinius įrankius, kad kultūros susikalbėtų, atsirastų  supratimas. Neužtenka išversti iš vienos kalbos į kitą, tik apsikeisti gėrybėmis, ne kariauti, o prekiauti, ar tik surasti kažkokį konsensusą labais skaudžiais, pvz., religinio suderinamumo klausimais. Yra ir svarbesnis, gilesnis tarpusavio supratimo klodas, per ką mes tarpkultūrinį supratimą galime analizuoti, per ką apčiuopti.

Pagrindinis principas – antropologinis priėjimas, kultūrinis reliatyvizmas. Visų pirma reikėtų gerbti kiekvienos kultūros, kiekvieno susigyvenusių žmonių telkinio, grupės tarpusavio gyvenimo kodą. Mes turime jį gerbti, įsigilinti į jo raišką ir suprasti, kokia morale, pasaulėžiūra šie žmonės vadovaujasi, koks dominuoja vartojimo modelis ir t. t. Tik tada, žinant jų kultūrines kalbas (ne įprastas, o kultūrines kalbas), galima galvoti, kad tarpusavio supratimą galima ugdyti.

Kaip ugdoma? Pvz., vieni neturi sėdėjimo kultūros, kiti – punktualumo, laiko skaičiavimo kultūros, treti – darbo supratimo ir kultūros. Tada tas neturinčias kultūrų kultūras suvesk ir subendravardiklink. Nepavyks. Reikia labai atskirai, netgi chirurgiškai atlikti lauko tyrimą. Todėl antropologija kaip savo pagrindinį metodą ir naudoja būtent tokį tiesioginį pažinimą: veidas į veidą, žmogus su žmogumi. Dalyvauti, būti ir studijuojamas pažinti kultūras, kad galėtum žinojimą parvežti ir bandyti kurti supratimą su kita kultūra.

Taikomoji antropologija tarsi tam tikras advokatavimas. Dažniausiai tokiems, kurie dažnai net neturi balso. Pvz., beraštė kultūra neturi būdo ir formos save reprezentuoti. Taikomoji antropologija gali puikai pasiteisinti konfliktinėse zonose. Pvz., karas – Afganistanas, Irakas ir amerikiečiai. Antropologai būtini, kad taikos palaikymo misijos galėtų veikti, nes iš kur karo specialistai, arba taikos specialistai, kaip juos vadindavo, gali permanyti vietinę kultūrą, papročius, pasaulėžiūrą, moralę. Jų matymas gali būti labai vienpusis.

Kad viskas būtų jautriai, efektyviai padaryta, kad paskui be ašarų viskas pasibaigtų, reikia jautraus, tylaus pažinimo. Tai gali duoti ne medikas, ne kariškis, ne švietimo darbuotojas ir gal net ne misionierius, o būtent antropologas. Nebūtinai kalbu apie kažkokias tolimas ir egzotiškas kultūras. Lygiai tą patį galime matyti ir apskritai gyvenime.

O ką patartumėte paprastiems žmonėms, kasdien vis dažniau susiduriantiems su įvairiomis skirtybėmis, kultūromis? Juk žmonės į tolimus kraštus vyksta ir atostogauti, ir dirbti. Čia pat, Lietuvoje, vis dažniau susiduriame su kitataučiais, kitos rasės, religijos žmonėmis. Kaip ugdyti supratingumą?

Pirmiausia – kuo daugiau judėti, išvažiuoti ir pažinti kuo daugiau pasaulio. Kuo žmogus šiuolaikiniame pasaulyje judresnis, tuo labiau jis priverstas įvairovę patirti tiesiogiai. Tam tinka visos formos: poilsio kelionės, darbo vizitai ir kitokie būdai. Taigi reikia skatinti žmonių pažintinį ir kitokį judrumą. Tai padėtų atsikratyti stereotipų. Žinoma, nereiškia, kad iš karto – gali jie ir sustiprėti.

Kitas labai svarbus dalykas – kalbų mokėjimas. Jautrumas daugiakalbystei labai sveikas ir skatintinas dalykas, nes vieną kalbą mokantys žmonės mato labai vienpusiškai. O tada atitinkamai ir kitas sritis: atvirumą kitatikiams, kitaip manantiems, kitokios seksualinės orientacijos dalykams – lemia ne vien švietimas, bet ir judrumas. Galima ne tik važiuoti ir būtinai pažinti tiesiogiai (kas yra geriausia) – tos įvairovės galima paieškoti netiesiogiai, šiuolaikinėmis komunikacinėmis priemonėmis.

Geriausias, ko gero, būdas – į savo ratą (profesinį, kaimynų, bendramokslių ir pan.) pasikviesti žmonių iš kito pasaulio. Turiu galvoje – iš kito kultūrinio pasaulio. Labiausiai skatintina kviestis tolimesnės patirties žmones – iš kitų žemynų, kitų rasių, kitų orientacijų, kitų religijų. Toks tiesioginis kvietimas labai  daug duoda ir yra nesunkiai suorganizuojamas, nes sienos atviros.

Aš esu seno kirpimo, sovietinių laikų žmogus, todėl matau, kad neįmanoma palyginti sovietmečio, kai buvo uždarytos visos sienos, su gyvenimu atgavus nepriklausomybę. Dabar nesinaudoti atviromis sienomis būtų nuodėmė – žingsnis atgal į urvą.

Sutinku, gali būti visokių judėjimų „Atgal į gamtą“, ekologinio mąstymo ir gyvenimo būdo žmonių, kurie skatina vietinės aplinkos žavesį ir iš vietinės aplinkos pasiimtų produktų vartojimą. Tai labai gražu, bet irgi globalu. Nes tai tiesiog atsakas į tai, ką minėjau pačioje pradžioje – globalinę ekologinę problemą. Globalizacija turi ne mažiau ir fragmentacijos, ne mažiau skatina vietines kultūras, vietinį vartojimą, vietinę gyvenseną, vietinį mąstymą.

Globalizacija – lazda su dviem galais. Jeigu matome viso pasaulio suvienodėjimą, matykime ir antrą lazdos galą – skatinimą, bėgimą ir raginimą būti tam tikriems, specifiškiems, regioniškiems, savitiems. Tokių dalykų labai daug, pvz., čiabuvių, vadinamųjų autochtonų judėjimas ir noras maksimaliai išsaugoti savo paveldą, kalbą, landšaftą, žemes. Matome to atgimimą: ir maoriai Naujojoje Zelandijoje, ainai Japonijoje, Amerikos indėnai, Australijos aborigenai, Norvegijos, Suomijos, Švedijos samiai. Net lyviai Latvijoje jau įsiteisinę etninę teritoriją prie Ventspilio, nors jų tik 70.

Šis judėjimas labai stiprus ir tai globalizacijos pasekmė – jokiu būdu negalima to nuneigti. Tačiau jei kalbame apie šiuolaikinį, modernų lietuvį, jis, be šito autochtoniško noro būti savitam (pvz., rokiškėnu ar kupiškėnu), turi visas sąlygas būti ir atviras, ir bent jau pasaulį bandantis, norintis pažinti žmogus. Viena kitam netrukdo. Nuvažiuoti ir pažinti labai sveikintina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"