TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Apdovanojimas sistemos nesugriaus

2010 10 18 0:00
Nepaisydamas audringos tarptautinės reakcijos ir protestų šalyje Pekinas nusileisti nesiruošia.
AFP/Scanpix nuotrauka

Nobelio taikos premijos skyrimas žymiam kinų disidentui Liu Xiaobo - atviras ir vienareikšmis tarptautinės bendruomenės signalas komunistinei Kinijos sistemai. Šitaip Pekinui bandoma pasakyti, kad metas pradėti naują reformų etapą - atėjo laikas kurti laisvesnę ir atviresnę visuomenę. Deja, Kiniją valdantys komunistai nerodo jokio noro to daryti.

Tiananmenio didvyris

L.Xiaobo, kuriam dabar 54-eri, buvo vienas Tiananmenio aikštės protestų lyderių 1989 metais. Už dalyvavimą protestuose jis buvo kalinamas 21 mėnesį. Vėliau, 1996 metais, jis vėl buvo įkalintas 3 metams "perauklėjimo" stovykloje, nes nenusileido sistemai ir kovojo už kitų įkalintų Tiananmenio protestuotojų išlaisvinimą. Galiausiai, praėjusių metų gruodį, jam buvo skirta 11 metų kalėjimo bausmė už tai, kad jis, būdamas vienas "Chartijos 08" kūrėjų, ragino sukūrti Kinijoje daugiapartinę demokratiją, kurioje būtų gerbiamos žmogaus teisės.

Galima pažymėti, kad L.Xiaobo yra vienas iš vos trijų Nobelio taikos premijos laureatų, kuriems apdovanojimas skirtas tuo metu, kai jie kalėjo savose valstybėse. 1991 metais Taikos premija buvo apdovanotas Mianmaro (Birmos) opozicijos lyderis Aung San Suu Kyi, o 1935 metais laureatu buvo paskelbtas vokiečių kovotojas už taiką Carlas von Ossietzky.

Atsižvelgus į šiuos faktus, kažin ar būtų galima abejoti premijos skyrimo kinų disidentui tikslingumu. Priešingai, galima pasidžiaugti, kad Nobelio taikos premija buvo savotiškai reabilituota po to, kai praėjusį sykį ją gavo Barackas Obama vien už tai, kad jis yra Barackas Obama.

Pekinas įsiuto

Nobelio taikos premijos skyrimas L.Xiaobo sukėlė didžiulę tarptautinę reakciją. Demokratinės valstybės tiesiog negalėjo nekomentuoti šio įvykio. Už disidento išlaisvinimą viešai pasisakė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės bei daugybės kitų šalių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Ką jau kalbėti apie 100 kinų aktyvistų, pasirašiusių peticiją tėvynėje, juk jie rizikuoja prisijungti prie Nobelio laureato ir atsidurti už grotų.

Tarptautinės bendruomenės signalas Pekinui buvo visiškai aiškus: po 30 metų ekonominių reformų, neatpažįstamai pakeitusių šią valstybę, laikas pereiti prie politinių pokyčių ir imti paisyti bent jau pagrindinių žmogaus laisvių.

Tačiau Kinija yra supervalstybė, o supervalstybės, žinia, nemėgsta, būti mokomos gyventi. Ir šį kartą Pekino reakcija buvo labai lengvai nuspėjama. Tiek valstybinės institucijos, tiek ir Kinijos žiniasklaida buvo labai įsižeidusios ir pasipiktinusios tuo, kaip "arogantiški Vakarų ideologai pažemino Kinijos liaudį ir išaukštino nusikaltėlį". Norvegijai net pagrasinta tarpvalstybinių santykių pablogėjimu, nors Nobelio komitetas yra nepriklausoma organizacija, skirianti premijas savo nuožiūra, nesitariant su šalies vyriausybe.

Jokių kalbų apie laisvę

Vienas skaudžiausių "įžeidimų" Pekinui yra tas, kad metų metus svajoję apie Nobelio premiją mokslo srityse, komunistinės Kinijos atstovai tokių niekada nėra gavę. Gal todėl šį kartą ir Pekino reakcija buvo tokia agresyvi: šia premija pirmą kartą pagerbtas ne komunistinio režimo atstovas, o kovotojas už žmogaus teises.

Pirmieji Pekino veiksmai po to, kai buvo paskelbta apie premijos skyrimą L.Xiaobo, taip pat rodo, kad apie laisvę jam svajoti dar gerokai per anksti. Namų arešte atsidūrė ne tik jo žmona, iš kurios buvo atimta galimybė susisiekti su žiniasklaida, bet ir L.Xiaobo advokatai.

Taigi Pekinas pademonstravo, kad nesiruošia atleisti disidentams, o jei komunistai kada nors nuspręs imtis politinės reformos, jie patys nuspręs, kada laikas tinkamas ir kokiu tempu ta reforma turi būti vykdoma. Viena vertus, tokią poziciją galima paaiškinti režimo nenoru pasirodyti silpnam, pasiduodančiam tarptautiniam spaudimui. Antra vertus, Kinija niekada nesižavėjo staigiomis permainomis (na, nebent kai reikėdavo skubiai "išvalyti" partiją).

Vėžlio žingsniu

Kinijos komunistų partija, turinti 73 mln. narių (be abejo, didžiausia politinė partija pasaulyje), pasižymi itin griežtai kontroliuojama vidaus sistema. Tokį patį maniakišką totalios kontrolės potraukį ji perkelia ir į visuomenės valdymą. Partija daro įtaką praktiškai visoms visuomenės gyvenimo sritims, nuo gimstamumo kontrolės ir vaikų auklėjimo iki žiniasklaidos kontrolės, gyvenamojo būsto politikos ir darbo vietų paskirstymo. Visai šiai sistemai vadovauja palyginti nedidelė valdininkų ir kariškių grupė, tik visai neseniai nusprendusi įsileisti į partijos gretas ir šiek tiek verslo atstovų.

Nesąmonė būtų tvirtinti, kad Kinijos komunistai yra absoliučiai nesugebantys keistis apipeliję biurokratai. Ekonominės reformos pavertė šią valstybę antra didžiausia ekonomika pasaulyje. Galima matyti ir tam tikrų politinių pokyčių ženklų, tačiau realių reformų dar gali tekti laukti labai ilgai, nes valdantysis Kinijos elitas pasistengs, kad bet kokie pokyčiai būtų atsargūs ir kontroliuojami.

Pavyzdžiui, netolimoje ateityje komunistai ketina imtis gana reikšmingų socialinių reformų, kad sumažinti milžinišką atotrūkį tarp turtingiausių ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių, taip pat ir atsilikusių žemyninių provincijų bei klestinčių pajūrio regionų. Tai nėra vien socialinė-ekonominė reforma. Komunistai baiminasi, kad būtent skurdas, o ne žodžio laisvės trūkumas gali sukelti masinius politinius protestus.

Be to, visai neseniai 23 aukšti partijos veikėjai pasirašė laišką, raginantį mažinti žodžio laisvės apribojimus, o premjeras Wen Jiabao viešai pareiškė, kad Kinija negalės išlaikyti ekonominių laimėjimų, jei ateityje nesiims politinių ir netgi demokratinių reformų (patiems kinams šie pranešimai, žinoma, nebuvo skelbiami).

Tačiau kad ir kokių reformų imtųsi kinų komunistai, galima neabejoti dėl vieno - tų reformų įgyvendinimas truks kiniškai ilgai. Kontrolės apsėsta partija neleis, kad šalį keistų kažkokie Vakarų ideologijos paveikti disidentai. Jei Kinija kada nors ir sieks demokratijos, tai tik akylai prižiūrima partijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"