TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Apie žurnalistikos branduolinio kuro lydimąsi

2011 05 18 0:00
Svarbiausia greitai pateikti. Kokybė - nesvarbu.
LŽ archyvo nuotrauka

Taip ironiškai savo straipsnį apie šiuolaikinę žiniasklaidą pavadino Rene Zeueris. Straipsnis, išspausdintas Šveicarijoje leidžiamame, tačiau ir Austrijoje, Pietų Vekietijoje, Šiaurės Italijoje bei Pietų Prancūzijoje platinamame mėnesiniame leidinyje "Schweizer Monat", turėtų būti įdomus ir LŽ skaitytojams.

Antrasis Fukušimos atominės jėgainės reaktorius veikia, bet šiuo metu rūpestį kelia ketvirtasis, o pirmojo veikla trinka. Kažkas vyksta ir šeštajame reaktoriuje, nors, tiesą sakant, jis, kaip ir penktasis, turėtų stabilizuotis, ir tai nėra blogai, kai, nepatvirtintais duomenimis, kuriuos gavo jėgainės valdytojai, trečiojo reaktoriaus apsauginio gaubto dalis sprogimo metu kaip tik ir buvo išmesta į orą. Bet visa tai nutiko prieš 10 minučių, ir, naujausiomis žiniomis, šiuo momentu atrodo, kad penktojo reaktoriaus būklė kritiškesnė nei trečiojo, o pirmojo reaktoriaus vėsinimo baseinas pažeistas labiau nei antrojo aukšto slėgio talpyklos. Nuogąstavimai dėl ketvirtojo reaktoriaus nepasitvirtino, šiuo momentu išleidžiami garai iš šeštojo reaktoriaus, todėl Tokijuje laikinai galėjo padidėti radiacija, ir tai vyksta tuo metu, kai kyla temperatūra penktajame reaktoriuje, tai, elektrinę valdančios bendrovės "Tepco" duomenimis, nekels problemų, kol visiškai išdžius šeštojo reaktoriaus vėsinimo baseinas.

Iš šiaurės Japonijos atvežtų brokolių kilogramo radioaktyvumas sudaro 700 bekerelių per valandą, o Fukušimos pagalbinių darbininkų per pamainą iki 1000 sivertų gauta radiacijos dozė nekelia pavojaus, kadangi jie nevalgo brokolių ir nemalšina troškulio Tokijo vandentiekio vandeniu, kurio radioaktyvumas šiuo metu matuojamas milisivertais, o ne kilobekereliais kaip anksčiau. Bet mums jokio pavojaus nėra, nes Japonija savanoriškai laikosi žiedinių kopūstų ir braškinio jogurto iš Ivatės prefektūros importo į JAV draudimo reikalavimų. Atlikus itin griežtą šaldytų špinatų iš Osakos apylinkių patikrą nė karto neužfiksuotas padidėjęs radioaktyvumas, bent jau toks, kuris, specialistų nuomone, galėtų padidinti vėžio pavojų daugiau nei 10 proc. per 30 metų.

Tačiau tenka apgailestauti, kad į apsemtą ketvirtojo reaktoriaus pastatą pasiųsti darbininkai nebuvo aprūpinti guminiais batais, todėl į trijų iš jų batus pateko radioaktyvaus vandens, bet, pirminiais sveikatos patikrinimų duomenimis, tai sukėlė tik paviršinį odos nudegimą. Štai kodėl (kaip ir per popiežiaus rinkimus) geriausiai padėtį galėtume stebėti pagal dūmų spalvą: iš pirmojo reaktoriaus kyla šviesiai pilki, o iš šeštojo - tamsiai pilki dūmai. Neturėdami tikslesnės informacijos, šiuo metu negalime patvirtinti, ar pradėjo lydytis branduolinio reaktoriaus kuro strypai, ar jie jau baigė lydytis, ar jų lydymosi sustabdyti nebegalima, ar kaip tik tai įmanoma - tinkamą atsakymą vėliau prašome pažymėti kryželiu. Šiuos laikinus neaiškumus padės išsiaiškinti interaktyvūs grafiniai reaktorių vidaus vaizdai. Ir beveik kaip visada, padėtis Fukušimoje apibendrinama šiais žodžiais: "Po 9 balų žemės drebėjimo, cunamio ir trijų galingų sprogimų apie normalią padėtį kalbėti neįmanoma."

Fragmentai ir naujausios žinios

Tačiau pirmiausia nebeįmanoma kalbėti apie normalią žurnalistikos padėtį. Aukščiau pateikta realybės satyra - neišgalvota. Tai tikrovė. Neatidėliojamumas painiojamas su autentiškumu, greitis - su informacijos verte; tiesiogines transliacijas veda pervargę reporteriai su mikrofonu rankoje greitai kintančiame fone, o dar mieliau iš saugių viešbučių kambarių arba vietos televizijos transliacijos centrų. Jų nereikėtų kritikuoti, nes jie irgi tapo įsisiautėjusios žurnalistikos aukomis kaip ir televizijos žiūrovai arba laikraščių skaitytojai.

Beviltiškai mėgindamos neatsilikti nuo naujų komunikacijos formų, tokių kaip "Twitter", "Facebook" ar "YouTube", dauguma televizijos kanalų perduoda nepatvirtintus ir nesutvarkytus vaizdo medžiagos fragmentus, o spauda naujausių žinių ieško internete. Vien dėl to galima skelbti žurnalistikos bankrotą, nes žiniasklaidos vartotojai susidaro apie ją daugiau nei nemalonų įspūdį - lyg būtų prilipę nosimi prie ekrano ar laikraščio. Tai nedidina informuotumo, o tik trikdo suvokimą, didina įtampą ir kelia sumaištį.

Kai už paslaugą nemokama

Šis procesas prasidėjo dėl didžiausios žurnalistikos problemos. Apdorota, apibendrinta, sutvarkyta, išanalizuota ir pakomentuota tikrovė reiškia paslaugas, kurios negali būti nemokamos. Tačiau jos nemokamos internete. Įvairūs klasikinės spaudos mėginimai savo pastangų rezultatus siūlyti internete už tam tikrą mokestį nepasitvirtino. Nepavyks ir toliau. Pavyzdžiui, didysis "The New York Times" per trumpą laiką daug kartų keitė savo strategiją. Skelbė internete tik savo straipsnių santraukas reikalaudamas mokėti už visą medžiagą. Vėliau nemokamai ėmė skelbti aktualius straipsnius, tačiau reikalavo mokėti už archyvo naudojimą. Paskui leido nemokamai skaityti visus straipsnius ir naudotis archyvu. Galiausiai dienraštis vėl pareikalavo mokesčio už skaitymą.

Kiti laikraščiai taip pat išbandė įvairiausius išradingus tarpinius sprendimus, visais atvejais sukurdami nuosavą tiesioginio redagavimo sistemą, kol paaiškėjo, kad tiesiog nukopijuoti ir įdėti spaudinio turinį į internetą - neveiksminga. Net senas vilkas vokiškai kalbančių šalių erdvėje žurnalo "Der Spiegel" internetinis variantas tvirtina negaunantis jokio pelno. Bet visa tai taip absurdiška, kaip ir galimybė internete paimti litrą pieno iš mažmeninio prekybininko, sumokėti už jį ir gauti į namus nemokamai.

Šio proceso tęsinys - konvergencija. Jei dar prieš kelerius metus spauda, radijas ir judantys vaizdai buvo trys skirtingos naujienų statinės, šiuo metu vis dažniau susilieja tarpusavyje nederantys dalykai. Transliavimo "gyvai" betarpiškumas negali pretenduoti į išsamią rašytinės medžiagos analizę, eksperto parengta ir apgalvota pozicija negali lygintis kokybe su radijo interviu. Šiuolaikinė žurnalistika, užuot susitelkusi į temą, stengiasi kaip įmanoma greičiau priartinti įvykius, todėl painioja apžvalgą su trumparegiškumu, įvairius požiūrius pakeičia skubotumu, taip informacijos vartojamąją vertę sumažindama beveik iki nulio, ir pateikia momentines bei vienkartines žinias, kurių išliekamumas ir ilgalaikiškumas susitraukia iki vartojimo trukmės, tarsi būtų dirbama pagal šūkį: "Ką tik nutiko - jau patiekta." Atitinkamai persotintas ir sutrikęs vartotojas konstatuoja, kad nežiūrint nuolatinio bombardavimo garsu ir vaizdais per visus kanalus, jis neturi jokio supratimo, kas iš tikrųjų įvyko, vyksta šiuo metu ar dar nutiks ateityje, kad ir Fukušimoje bei jos apylinkėse.

Žiniasklaidos kalėjimas

Viena šio proceso priežasčių tiesiogiai susijusi su žiniasklaidos kietuoju branduoliu. Vien tik vokiškai kalbančioje Šveicarijos dalyje pastaraisiais metais atleista dešimtys redaktorių, jų etatai panaikinti, sutaupyta laisvai kuriančių žurnalistų sąskaita. Puikiai įvaldžius George'o Orwello dviprasmybes, tai vadinama kokybės gerinimu per sinergetiką, o išgyvenusieji redaktoriai perkeliami į tam tikro pobūdžio žiniasklaidos kalėjimą - žinių skyrių. Jame kuriama informavimo priemonių gaminių žaliava, kuri vėliau it kokiame konservų fabrike supilstoma į tinkamus indus. Juk originalius garsus (akustinius įvykius), kurie anksčiau buvo naudojami rengiant interviu, galima daug greičiau patiekti internete garsinio failo pavidalu arba, jei žurnalistas jau buvo priverstas bėgioti aplink su kamera, vaizdo medžiagos pavidalu. Geriausios garso medžiagos atkarpos sudaro pagrindą iš "Google" paieškos sistemos surankiotam spaudos straipsniui vakariniame nemokamame dienraštyje. Jei ant kaulų dar lieka šiek tiek mėsos, istoriją vėliau, kiek suplakus, galima pateikti kaip vadinamąjį tęsinį rytiniam mokamojo leidinio tiraže, ir, kas žino, gal kai ką bus galima panaudoti dar ir sekmadienio numeriui.

Panašiai rutuliojasi ir elektroninė žurnalistika. Šiuo metu aktualiai specialiajai laidai apie atominę katastrofą parengti reikia tik vieno vedėjo, kuris sugeba neužsikirsdamas skaityti iš televizijos suflerio ir nepraranda savitvardos, kol sulaukia kito išėjimo į eterį. Visa tai papildoma, geriausiu atveju, pirktais arba, kaip įprasta, iš "YouTube" nemokamai nusiurbtais vaizdo klipais, kokio nors per skaipą įtraukto vietos nukentėjusiojo, pageidautina, tos pačios tautybės kaip dauguma žiūrovų, interviu. Ir, savaime suprantama, surandamas ekspertas, kuris nors ir nespinduliuoja esmės išmanymu, užtat sugeba nenaudodamas daug specialių terminų per trisdešimt sekundžių, o dar geriau - per penkiolika, išdėstyti savo kvalifikuotą nuomonę. Žurnalistas dar kiek įmanoma sutrumpina tą jo kalbos dalį, kur ekspertas prisipažįsta neturįs pakankamai informacijos, todėl galįs tik spėlioti. Ir žinoma, dar nepamirštama pateikti "kritiškų" klausimų politikui, ar panaši katastrofa negresia žiūrovų gyvenamoje vietovėje ir kokių priemonių tokiu atveju jis patartų imtis. Paskui dar kartą susisiekiama su reporteriu nelaimės vietoje, kuri, saugumo sumetimais, yra už 500 kilometrų nuo įvykio vietos. Šį atstumą lengvai pridengs pranešimas, kad reporteris ką tik prieš laidą kalbėjo su vienu japonu, kuris prisipažino, jog jaučiasi labai nesaugus, taip išreikšdamas bendrą nusiteikimą.

Ir tai nėra realybės satyra, tai - tikrovė. Tik ji neturi nieko bendra su tikrovės suvokimo gerinimu. Daugiau jau - su žurnalistikos branduolinio kuro lydymusi.

 

Vertė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"