TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ar Europa ištvers likusio pasaulio iškilimą?

2012 09 24 6:07
Kinijos premjeras Wen Jiabao neseniai priėmė Pekine Vokietijos kanclerę A.Merkel ir pasirašė krūvą sutarčių - kaip su lygiaverte partnere. /AFP/Scanpix nuotrauka 

Europa, jei nori išlikti stambia žaidėja pasaulio arenoje, privalo judėti glaudesnės fiskalinės ir politinės sąjungos link, nes šis prasidėjęs XXI amžius priklauso milžinams.

Kas laimėjo daugiausia olimpinių medalių? Europa. Kieno ekonomika didžiausia pasaulyje? Irgi Europos. Kur dauguma žmonių nori praleisti atostogas? Žinoma, Europoje. Matuojant galios parametrais Europos Sąjunga drauge su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija sudaro pasaulio Didįjį trejetą. Tačiau tik pasakykit tai pareigūnams Pekine, Vašingtone ar kokioje nors kitoje sostinėje, ir jie tikriausiai nusijuoks. Europos lyderiams žengiant į dar vieną krizės ataką, ši potenciali supergalybė dabar vertinama labiau kaip ligonis.

Kodėl? Dėl netobulo euro zonos sumanymo recesija Europoje daug aštresnė nei Amerikoje, o euro zonos žlugimas nusitemps paskui save ir pasaulio ekonomiką. Tada kyla klausimas, kodėl europiečiai nerodo politinės valios išgelbėti euro zoną judėdami glaudesnės fiskalinės ir politinės sąjungos link? Kas nutiko jėgoms, stūmusioms į priekį vieningos Europos projektą pastaruosius 60 metų? Jei jos išseko, kur europiečiai galėtų pasisemti įkvėpimo?

Užgesę varikliai

Penki didieji Europos vienijimosi varikliai nuo šeštojo dešimtmečio arba dingo, arba prarado energiją.

Pirmoji varomoji jėga buvo asmeniški prisiminimai apie karą ir kartojama mantra "niekada daugiau". Tai motyvavo tris europiečių kartas po 1945-ųjų. Tačiau paskutinė Antrąjį pasaulinį karą patyrusi karta jau baigia išmirti, o kolektyvinė atmintis silpna.

Antra, sovietų pavojus buvo galingas akstinas vakarų europiečiams vienytis šaltojo karo metais. Visus tuos metus Jungtinės Valstijos aktyviai rėmė Europos integraciją - nuo "Marshallo plano" iki diplomatinių pastangų sujungiant Vokietiją. To nebėra. Kad ir kaip sakytum, Vladimiras Putinas - dar ne Josifas Stalinas. Šiomis dienomis Jungtinės Valstijos turi kitų prioritetų.

Trečia, iki dešimtojo dešimtmečio Europos integracijos variklis buvo Vokietijos Federacinė Respublika, o Prancūzija stovėjo prie vairo. Vokiečiai puoselėjo didelį idealistinį troškimą reabilituotis Europos tautų šeimoje ir tai atitiko jų nacionalinius interesus. Nes tik įgiję savo kaimynų ir tarptautinių partnerių pasitikėjimą jie turėjo galimybę pasiekti savo tikslą - suvienyti šalį. Šis tikslas įgyvendintas, o europietiškas idealizmas išblėso pasitraukiant karo laikų kartoms. Šiais laikais Vokietija nebelinkusi atsiversti čekių knygelės, kai tik Europa to paprašo.

Ketvirta, kadaise užgrobtos Rytų Europos šalys nebėra vieningai entuziastingos Europos Sąjungos (ES) atžvilgiu, nors jų piliečiai išsaugojo kur kas naujesnius prisiminimus apie diktatūrą, sunkumus ir karą. Lenkija yra viena stipriausių vienybės advokačių, o Vengrija bei Čekija šiuo metu yra vienos priekabiausių ir skeptiškiausių narių.

Galiausiai paplitusį manymą, kad "Europa" reiškia kylantį gyvenimo standartą ir socialinį saugumą visiems europiečiams, smarkiai pakirto susikaupusios skolos, senstančios visuomenės, pasaulinė konkurencija ir euro zonos krizė. Jauni graikai ir ispanai vargu ar apskritai įžvelgia šiuos privalumus.

Milžinų pasaulyje

Nepaisant to, net skeptiškiausiose šalyse suvokiama, jog geriau priklausyti vieningai 500 mln. vartotojų rinkai, nei būti priklausomiems nuo 50 mln. ar net mažiau nei 10 mln. - tokio dydžio yra pusė dabartinių ES narių - savo gyventojų.

Štai čia ir prasideda nauja Europos vienijimosi byla. XXI amžius bus milžinų amžius: tokių pavargusių ir senų kaip JAV bei Rusija, ir alkanų naujų, kaip Kinija, Indija, Brazilija bei Pietų Afrika. Nereikia nė juodžiausių apokaliptinių Europos žlugimo pranašysčių, kad pripažintum, jog Europa vargu ar ilgai išliks pasaulio didžiausia ekonomika. Naujajame pasaulyje net Vokietija tebus maža arba vidutinė galybė.

Jeigu europiečiai nori išsaugoti nuostabų gerovės, taikos, sąlyginio socialinio saugumo bei gyvenimo kokybės derinį, kurio pasiekė per pastaruosius 60 metų, jiems reikia masto, kurį gali suteikti tik ES. Milžinų pasaulyje geriau ir pačiam būti milžinu. ES ir Kinijos prekybos derybos yra lygiaverčių jėgų pokalbis; Kinijos ir Prancūzijos derybos - nelygus žaidimas.

Prieš dešimtmetį Kinijos politikai rimtai pažvelgė į ES, kaip į kylančią politinę jėgą, potencialų naują polių daugiapoliame pasaulyje. Šiandien jie kalba apie ES bemaž su panieka. Briuselis jiems rūpi vos keliais aspektais, tokiais kaip prekyba ir konkurencijos politika - šiose srityse ES išties veikia kaip vienetas. Visais kitais atvejais kinai linkę turėti reikalų su atskiromis šalimis.

Vaistai yra pačios Europos rankose. Jeigu ji pajudės glaudesnės fiskalinės ir politinės sąjungos link, o paskui sukurs ir bendrą užsienio politiką, Kinija į tai žiūrės rimtai, kaip ir Amerika bei Rusija.

Be to, europiečiai neturėtų galutinai išsižadėti vilties, nors ir kokia blyški ji atrodytų šiandien, kad jų pionieriška taikios integracijos tarp anksčiau kariavusių šalių versija gali nurodyti kelią į geresnį "globalinį valdymą" atremiant tokias grėsmes kaip klimato kaita bei įtampa, neišvengiamai atsirandanti tarp kylančių ir nusileidžiančių galybių. Nes, be glaudesnio bendradarbiavimo pasauliniu mastu, XXI a. gali tapti panašus į XIX a. pabaigos konkuruojančių didžiųjų galybių Europą, tik dar blogiau. Geriausiu atveju Europa galėtų tapti ne tik dar vienu milžinu, bet ir naujos rūšies daugiataučiu bendradarbiavimo pavyzdžiu.

Kai vokiečių kolonistai parodė kanclerės Angelos Merkel XIX amžiaus pirmtakui Otto von Bismarckui Afrikos žemėlapį, Geležinis kancleris, nesigilindamas į tolimų kolonijų strateginę vertę, atsakė, kad jam svarbus tik vienas žemėlapis: "Prancūzija kairėje, Rusija dešinėje, o mes vidury - štai mano Afrikos žemėlapis."

Šiandienos europiečiai turėtų perimti O.von Bismarcko išmintį ir paskelbti: "Kinija, Indija ir Rusija dešinėje, Amerika ir Brazilija kairėje - štai mūsų Europos žemėlapis."

"The New York Times", LŽ 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"