TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ar Europa visų mylimas milžinas?

2010 02 18 0:00
V.Bartuška ragina Europą atsikvošėti ir nelaikyti savęs milžine.
LŽ archyvo nuotrauka

Energetika - viena svarbiausių dabarties problemų. Savitą požiūrį į ją turi Čekijos ambasadorius energetinio saugumo klausimais. Jis savo mintis išdėstė Sevilijoje, kur vyko neformalus Europos Sąjungos (ES) energetikos tarybos posėdis. Jos turėtų būti įdomios ir LŽ skaitytojams.

Manau, jog su energetika susijusio susirūpinimo esmė galėtų būti išsakyta dviem dilemomis: kaip išsaugoti mums patinkantį gyvenimo būdą arba, kitaip tariant, išlikti tokiems pat turtingiems, kai susiduriame su Kinijos, Indijos ir panašių valstybių konkurencija, ir kaip suderinti mūsų tikėjimą demokratija ir žmogaus teisėmis su nemalonia tiesa, jog didžiajai pasaulio daliai tai visiškai nerūpi?

Pradėkime nuo paprasčiausio fakto: daugiau kaip 90 proc. pasaulio naftos ir dujų priklauso valstybėms, kurios neturi jokių priežasčių mylėti Europą ir neketina teikti mums jokių malonių.

Mes esame linkę save laikyti pavyzdžiu kitiems - būti mielu milžinu, kurį visi myli. Tačiau didesnė pasaulio dalis (taip pat naftos bei dujų tiekėjai) laiko mus turtingais ir silpnais, t. y. idealiais šantažuoti.

2009 metų sausio įvykiai, kai Rusija ir Ukraina pasinaudojo dujų nutraukimu tam, kad gautų pinigų iš ES, yra labai pamokantys. Tuo metu pirmininkavusi Čekija sugebėjo pasiekti bendrą visų 27 valstybių poziciją, nes buvo akivaizdu, kad jei ES sumokės bent dalį tos "išpirkos", kurią galima vadinti technine pagalba, lengvatinėmis paskolomis ar dar kaip nors kitaip, bėdos būtų ne pasibaigusios, o tik prasidėjusios. Tai būtų buvęs ženklas kitiems tiekėjams - nuo Nigerijos iki Saudo Arabijos, nuo Irano iki Alžyro - pateikti savo reikalavimus.

Energetikos išteklių tiekėjai tapo drąsesni, nes per pastaruosius du dešimtmečius pasaulis labai pasikeitė. Vakarams taip įprasta disponuoti visais planetos ištekliais, kad nesmagu pasidaro vien tik pagalvojus apie galimybę jų neturėti.

Tačiau pokyčiai jau prasidėjo. Prieš trisdešimt metų vienas milijardas žmonių - beveik vien tik Vakaruose - turėjo viską. Likusieji neturėjo nieko. Šiandien dar 3 mlrd. žmonių nuo Kinijos iki Brazilijos, nuo Indijos iki Vietnamo siekia mūsų gyvenimo standartų: jie nori turėti pakankamai maisto ir švaraus vandens, elektrą, šaldytuvų, kompiuterių, automobilių... Bent jau šiuo požiūriu Vakarai nugalėjo - visas pasaulis savo gerovę matuoja pagal daiktus, kuriuos gali nusipirkti, naudoti, kaupti. Ir deginti.

Keturgubai išaugęs vartotojų skaičius pakeitė pasaulį labiau, nei galime įsivaizduoti. Jungtinėse Valstijose 1000 žmonių tenka 765 automobiliai, ES - 430, Kinijoje - 17, o Indijoje - 12 automobilių. Vien dėl to Kinija užima antrąją vietą pasaulyje pagal suvartojamą naftos kiekį (8 mln. barelių per dieną), tuo metu Jungtinės Valstijos, turinčios keturis kartus mažiau gyventojų, per dieną suvartoja 20 mln. barelių. Tačiau kinai nori važinėti nuosavais automobiliais, to paties nori indai ir daugybė kitų.

Dabartinių naftos gavybos pajėgumų - kiek mažiau nei 90 mln. barelių per dieną - per kelis metus padidinti nepavyks. Todėl, arba turėsime surasti visiškai naujas technologijas ir išteklius, arba pasauliniu mastu susitarti, kaip ribosime mūsų visų poreikius, arba kils atviras konfliktas dėl energetikos išteklių kontrolės. Kitų variantų nėra.

Varžovus paprastai valdo troškimai, alkis ir istorinės neteisybės jausmas. Pasaulio banko duomenimis, apie 80 proc. žmonių gyvena per dieną galėdami išleisti mažiau nei 10 dolerių. Tačiau Europos gyventojai pernelyg ramūs. Mintis, kad kita europiečių karta galėtų turėti žemesnius ne dabar gyvenimo standartus, jiems atrodo neįtikima.

Mano įsitikinimu, tai ir yra tikroji priežastis, kodėl tiek daug laiko praleidžiame kalbėdami apie energetinį saugumą. Ir tikrai ne dėl pačios energetikos mes nemėgstame naftos, anglies ar branduolinės sintezės. Mes žinome, kad mūsų gyvybė, mūsų civilizacijos išlikimas priklauso nuo gausių energetinių išteklių. Be jų mūsų dabartinis gyvenimo būdas būtų tiesiog neįmanomas. Ir jei mes norime jį išsaugoti, privalome iš karto padaryti keletą svarbių dalykų:

1. Pripažinti, kad švietimas, mokslas ir moksliniai tyrimai yra kertinis mūsų saugumo pamatas. Jei pasaulyje nekils konfrontacija dėl energetikos, labiausiai tikėtina, kad pagelbės tik naujos technologijos ir moksliniai atradimai. Dauguma vyriausybių apie tai kalba jau dabar ir realiai tuo tiki. Tačiau tikrovė visiškai kitokia: kaip ir dauguma piliečių, politikai žavisi aukštomis švietimo ir progreso idėjomis tol, kol jiems nereikia per daug už tai mokėti. Ko mums šiandien reikia, tai dar vieno "Apollo" projekto. Branduolinė sintezė - neapsakomai brangus dalykas; tas pats ir su elektros taupymu kuriant naujus variklius. Surasti lėšų tokiems projektams labai sunku, nes visuomenei labiau rūpi jos dabartinė gerovė, pensijos ir pašalpos, o ne ateitis. Dauguma apskritai nesupranta ryšio tarp mokslo ir išlikimo. Kita vertus, kai kurie pavyzdžiai rodo, jog moksliniai tyrimai per gana trumpą laiką gali atvesti prie teigiamų pokyčių. Tik prieš trejetą metų Jungtinėse Valstijose buvo prognozuojama, jog netolimoje ateityje suskystintų gamtinių dujų (SGD) importas tik didės, tačiau šiandien jau atšaukiami naujų SGD terminalų statybos projektai, o JAV ima kalbėti apie dujų eksportą. Kas atsitiko? Ogi dėl naujų technologijų atsirado galimybė išgauti nestandartines dujas, pavyzdžiui, skalūno dujas ir metaną iš anglies sluoksnių. Europos geologija turbūt nedaug skiriasi nuo Amerikos geologijos.

2.Sukurti tikrą Europos energetikos sąjungą. Tai reiškia visų mūsų rinkų sujungimą į vieną erdvę, sugebėsiančią pasipriešinti išoriniam spaudimui labiau, nei galėtų atskira valstybė. Tai nusako garsusis posakis "kalbėti vienu balsu". Mes esame didžiausias ekonominis blokas pasaulyje, turintys pusę milijardo pasiturinčių vartotojų. Kodėl turime leisti, kad valstybės, kurių bendrasis vidaus produktas daug mažesnis, mus stumtų į kampą? Pasaulis tebemano, jog prireikus, Europa sugeba labai efektyviai veikti - prisiminkime, kad ir mūsų sugebėjimą priversti viso pasaulio mastu naudoti GSM standartą mobiliuosiuose telefonuose. Man malonu klausytis, kai skundžiamasi, kad kiniški žaislai Amerikos rinkai gaminami atsižvelgiant į Europos sveikatos reikalavimus. Tačiau energetikos srityje esame nemokšos. Neišnaudojame galios, kurią turime, nors išorinis pasaulis to nesupranta. Keletą kartų mano partneriai iš Rusijos, įskaitant ir aukščiausio lygio asmenis, manęs klausė, kokį žaidimą žaidžia Europa. Jie išvardindavo galias, kurias Europa turi, taip pat svertus, kuriuos ji gali naudoti, ir likdavo suglumę. Jie nesugeba suvokti, jog galime būti tokie neišmanėliai ir mano, kad turime parengę tam tikrus slaptus planus, tam tikrą slaptą strategiją. Labai norėčiau, kad taip būtų iš tikrųjų.

3.Trečiasis punktas yra gluminantis ir ginčytinas: turėtume savęs paklausti, kokiu mastu esame įsipareigoję žmogaus teisėms, demokratijai ir laisvei. Ar tai tikrieji mūsų įsitikinimai, kurių negalėsime paaukoti ir kuriuos tvirtai ginsime bet kurioje pasaulio vietoje? O gal vykdami į užsienį nusipirkti energijos šias mielas vertybes paliksime namie? Viskas, ką mes iki šiol darome, tai veidmainiaujame - daug pamokslaujame, tuomet sudarome sandorius, kurių reikia, kad mūsų namai būtų šilti, o automobiliai galėtų judėti. Tačiau kai mūsų poreikiai susidurs su kylančių milžinų poreikiais (o kai kurie iš jų apie demokratiją net ir nešnabžda), tikėtina, jog susidursime su didesniais tiekėjų reikalavimais: grąžinti kokį nors erzinantį emigrantą atgal į jo šalį, kad ten jis būtų atiduotas parodomajam teismui; parduoti ginklus kokiam nors šlykščiam režimui, nutildyti kritiką savo žiniasklaidoje...

Su pastaruoju punktu susidūriau pats. Pirmą kartą mane suėmė, kai buvau 20 metų, o per 1989-ųjų revoliuciją man grėsė laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki aštuonerių metų už "valstybinio perversmo rengimą". Todėl man demokratija šį tą reiškia. Tačiau daugumai europiečių, įskaitant ir mane, asmeninis komfortas yra daug svarbesnis už kažkur, kitoje planetos pusėje esančių žmonių gerovę. Mes tik nedrįstame to pasakyti viešai.

Bet ir po šių skaudžių žodžių noriu aiškiai pasakyti - aš tikiu Europa. Mes turime išsilavinusią visuomenę, tvirtą infrastruktūrą, lėšų moksliniams tyrimams. Taip pat ir didelį pranašumą, palyginti su mūsų konkurentais, todėl priešingai nei didesnė pasaulio dalis, problemos dar nejaučiame. Mes nekenčiame dėl nuolatinių elektros srovės nutrūkimų, didžioji mūsų visuomenės dalis nėra atskirta nuo energijos šaltinių. Todėl kuo geriau išnaudokime savo turtą. Mes turime viską, ko reikia, kad Europa taptų tikra energetine supervalstybe. Jei tuo nepasinaudosime, kaltinti galėsime tik save.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"