TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ar Kolumbija atsisveikins su "uribizmu"?

2010 06 18 0:00
Jei taptų Kolumbijos prezidentu, A.Mockus siektų atviro ir skaidraus valdymo.
AFP/Scanpix nuotrauka

Prieš Kolumbijos prezidento rinkimų pirmąjį turą buvo prognozuojama, kad Alvaro Uribe vyriausybės politika be jo paties vargu ar išsilaikys. Tai lyg ir rodė veržlus Antano Mockaus, buvusio Bogotos mero, populiarumas. Taip neatsitiko. Rinkimų Kolumbijoje baigtį prognozuoja Šveicarijos dienraštis "Neue Zuercher Zeitung".

Prieš pirmąjį turą A.Mockaus ir A.Uribe stovyklos kandidato šansai, kaip manyta, buvo beveik lygūs. Tačiau už lietuvių kilmės kolumbietį balsavo tik 21 proc. rinkėjų. Tuo metu jo varžovas, buvęs A.Uribe gynybos ministras Juanas Manuelis Santosas, surinko net 47 proc. balsų. Prisiminta, kad ir kovos dėl prezidento posto pradžioje neabejotinu lyderiu laikytas J.M.Santosas. A.Uribe, kuriam buvo neleista kelti savo kandidatūros trečią kartą, grupuotės pranašumą patvirtino kovo viduryje vykę parlamento rinkimai. Likus tik savaitei iki pirmojo jų turo padėtis iš esmės pasikeitė. Buvusių Bogotos ir Medelino merų - A.Mockaus ir į viceprezidento postą pretenduojančio Sergio Fajardo - duetas, visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, populiarumu nenusileido J.M.Santosui.

Kolumbijos politinį elitą suerzino jo atstovą besivejančio nereikšmingos žaliųjų partijos kandidato sėkmė. Mat sena konservatorių ir liberalų tradicija dalytis valdžia šioje šalyje siekia dar šeštąjį dešimtmetį. Abi partijos beveik dvidešimt metų sudarė Nacionalinį frontą, kuriam pavyko stabilizuoti padėtį Kolumbijoje. Jos ryžtingai, net neleistinomis priemonėmis ir smurtu, užkirto kelią pasireikšti kitoms politinėms jėgoms. 2002 metais Kolumbijos prezidentu išrinktas A.Uribe skelbėsi esąs nepriklausomas, bet politinės karjeros siekė liberalų partijoje. J.M.Santosas, atstovaujantis jo paties įkurtai grupuotei "La U", yra kilęs iš privilegijuotos konservatorių stovyklos. Tuo metu dviejų buvusių merų ir matematikų duetas neturi tokių vienareikšmių politinių šaknų. Jie visiškai nepanašūs į gretimų valstybių bolivariškus populistus ir atstovauja naujos kartos politikams, kurie, atsisakę bet kokių ideologijų, atvirai, pragmatiškai ir skaidriai mėgina įveikti sunkumus. Naujos A.Mockaus ir S.Fajardo skelbiamos idėjos, asmeninis sąžiningumas jų miestuose abiem lėmė šlovę.

Merų duetui sėkmingai plečiant savo šalininkų būrį paaiškėjo, kokia didžiausia "uribistų" klaida - manyti, jog "uribizmas" gyvuos ir be A.Uribe, nors šis prezidentas buvo labai populiarus. Jie tvirtai tikėjo, kad buvęs gynybos ministras savaime vertas pakeisti A.Uribe. Juk būtent J.M.Santosas pastaraisiais metais įgyvendino prezidento saugumo politiką ir gerokai aplamdė Kolumbijos teroristinės organizacijos FARC (Fuerzas Armadas Revoliucionarias de Colombia) smogikų šonus. Anksčiau J.M.Santosas vadovavo Finansų ir Užsienio prekybos ministerijoms, tad turėjo daugiau valdymo patirties nei bet kuris kitas kandidatas. Jis atrodė idealus A.Uribe politikos tęstinumo garantas.

Niekas negalėjo abejoti A.Uribe saugumo politikos sėkme: prezidento dėka vyriausybė savo gerai koordinuojamais veiksmais privertė paramilitaristinės FARC vadus pirmiausia susėsti prie derybų stalo, o paskui susodino juos už grotų. Kolumbiečiai atgavo judėjimo laisvę ir pasitikėjimą savimi ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir daugumoje regionų. Populistinis A.Uribe polinkis valdyti menkiausias visuomeninio gyvenimo apraiškas privertė gyventojus tikėti, kad jis išspręs visas problemas. Prezidento populiarumas didėjo. Todėl visi kandidatai vengė bet kokių kritinių pastabų A.Uribe atžvilgiu ir kiekviena proga tvirtino nieko nekeisiantys jo saugumo politikoje.

Tačiau visi puikiai supranta, kad net ir po aštuonerių A.Uribe valdymo metų Kolumbija - ne ta šalis, kurioje tvyro ramybė ir taika, kad teroristai nėra visiškai nugalėti, ir vien ginkluota kova jų įveikti nepavyks, reikia kitos strategijos "taikai" su dešiniųjų ekstremistų gaujomis pasiekti.

Pabėgėlių skaičius siekia milijonus. Sprendimas perduoti paramilitaristinių grupuočių vadą JAV teisėsaugai, kai į viešumą iškilo teroristų ryšiai su "uribistais", buvo labiau nei abejotinas. Šiuo metu vyriausybei nesiseka kovoti su narkotikų prekeiviais, o prekyba kokainu, kurią finansuoja ginkluotos gaujos, duoda milžinišką pelną.

A.Uribe propagandos mašinai buvo pavesta gražiomis kalbomis nukreipti žmonių dėmesį nuo tamsiųjų saugumo politikos vietų. Daugiausia naudos iš šviesaus prezidento įvaizdžio gavo J.M.Santosas, kaip buvęs vyriausybės narys. Jam tik teko suabejoti, ar pateisinama buvo smogti teroristų stovyklai Ekvadoro teritorijoje, kai žuvo FARC lyderis Raulis Remesas. Net ir Kolumbijoje nė vienas gynybos ministras neišsilaikytų poste paaiškėjus, kad dangstantis "sėkminga" kova su teroristais buvo nužudyta dešimtys nekaltų žmonių. Žudynės skatintos mokant premiją už kiekvieną kritusį priešą ir išreiškiant padėką. Nei J.M.Santosas, nei A.Uribe buvo nelinkę kalbėti šia tema. Visuomenės nerimą kėlė ir viena nepriimtina "smulkmena" - išlaisvinant įkaitus prisidengta tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto emblema. Tai rodė, kad J.M.Santosas neturi jokių skrupulų.

Prezidento aplinka nesidrovėjo ir rinkdamasi priemones rinkimams laimėti. Stengdamasi, kad A.Uribe būtų leista kelti savo kandidatūrą dar kartą, ji supirkinėjo parlamentarų balsus ir griebėsi kitų nešvarių machinacijų. Kolumbijos kasdienybė - korupcija, draugų skyrimas į atsakingus postus, savos klientūros palaikymas. Dar toliau nužengė tiesiogiai A.Uribe pavaldi slaptoji tarnyba DAS. Ji šnipinėjo nepalankius teisėjus, maištingus žurnalistus ar kritines pastabas reiškiančius žmogaus teisių gynimo aktyvistus ir šią informaciją pardavinėjo nusikaltėlių grupuotėms. Jei ne A.Uribe populiarumas, didelė dalis rinkėjų J.M.Santosą būtų laikiusi garbėtroška, sustabarėjusių politinių privilegijuotųjų sluoksnių atstovu.

Gali būti, jog būtent dėl šių priežasčių likus kelioms savaitėms iki rinkimų lietuvių išeivių palikuonis A.Mockus pelnė didžiulį kolumbiečių pasitikėjimą ir simpatijas. Abu merai - A.Mockus ir S.Fajardo - galėtų patenkinti politinio atsinaujinimo poreikį, tik, kaip parodė pirmasis rinkimų turas, pasitvirtino abejonės, ar dauguma kolumbiečių, ypač gyvenančių kaimo regionuose, nori naujovių.

Nors J.M.Santosas gavo 47 proc. rinkėjų balsų, politikos apžvalgininkai nuogąstauja, kad buvusiems favoritams per antrąjį prezidento rinkimų ratą gali pakišti koją senas kolumbiečių elgesio principas: per pirmąjį turą jie balsuoja iš meilės, o per antrąjį - iš neapykantos.

Kolumbiečių nuotaikos prieš antrąjį turą:

65,5 proc. pasisako už J.M.Santosą,

27,4 proc. - už A.Mockų,

6,1 proc. - dar neapsisprendę.

 

 

 

Parengė Rima KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"