TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ar "lituanizacija" geriau nei "finliandizacija"?

2009 06 05 0:00
Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Keletas pastabų apie Lietuvos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu

Parengta studija apie Lietuvos ir Rusijos politinių santykių padėtį iš tikrųjų provokuoja diskusiją tuo klausimu. Tačiau ši studija ne itin paranki aptarti, nes yra pernelyg teoretizuota, per daug atitrūkusi nuo praktinės politikos realijų, labai išpūsta (dažnai tiesiog pasikartojimais ir gana banaliais pamokymais), o

svarbiausia - jai akivaizdžiai trūksta problemiškumo. Mūsų užsienio politikoje ir jos vertinimuose jau aiškiai išsiskyrusios gana skirtingos pozicijos, o minėta studija, užuot jas formulavusi, veikiau užglaisto ir paskandina įvairiuose samprotavimuose, todėl diskusijai ji menkai pritaikyta.

Neneigdamas bendro studijos vertingumo savo pastabose pamėginsiu išskirti tik keletą joje fiksuotų orientacijų ir tendencijų, kurios, mano supratimu, yra ginčytinos ir kurioms ne tik galėtų, bet ir turėtų būti priešpriešinamas alternatyvus požiūris. Deja, tai gali būti tik glaustas išvardijimas, nes išsamesniam pagrindimui čia nėra laiko, o gal ir prasmės.

Studijoje pateiktas mūsų Rytų užsienio politikos nušvietimas jai pačiai labai palankus. Iš esmės jis pagrindžia ir pateisina tą politiką. Jeigu pokyčiai ir siūlomi, jie daugiau kosmetiniai: kad mūsų politika taptų dar gražesnė. Todėl žmonės, kurie yra linkę įžvelgti esmines mūsų užsienio politikos ydas, perskaitę šią solidžią studiją turėtų tiesiog susigėsti dėl savo neįžvalgumo.

Joje nesunku surasti tą probleminę "vinį", ant kurios viena po kitos kabinamos kitos problemos ir kuri galų gale jau iš anksto nulemia galutines vis kartojamas ir kartojamas išvadas. Studijos autoriai taip apibūdina savo turimas intencijas (cituoju): "Strateginiai Lietuvos interesai Rusijos atžvilgiu formuluojami remiantis vertybiniais principais (t. y. remiantis principu "kokią Rusiją Lietuva norėtų matyti")." Drįsčiau tvirtinti, kad taip suprantami vadinamieji vertybiniai principai toliau svarstomus klausimus apverčia aukštyn kojomis. Kodėl?

Primenu, jog maždaug prieš penkias dešimtis metų, kai Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje pirmąkart buvo įteisintas filosofinis "vertybės" terminas, jis žymėjo moderniajai filosofijai

esmingą problematikos posūkį nuo gnoseologijos prie aksiologijos, nuo teorinio pažinimo prie praktinio veikimo. Mat vertybinis matmuo šioje filosofijoje tapo esminiu vadinamosios praktinės filosofijos ir jos aprėpiamų disciplinų principu. Be vertybių neapsieisi ten, kur analizuojamos praktinio veikimo problemos. Primenu tai todėl, kad mūsų Rytų užsienio politikos nagrinėtojai labai pamėgo vertybės kategoriją, tačiau suteikė jai visiškai kitą, kai kuriais atžvilgiais net priešingą prasmę. Ji čia jau nėra esminis praktikos parametras,

veikiau išvirsta į neveikimo pateisinimą. O kalbant paprasčiau, vertybės reiškia tiesiog moralizavimą (anaiptol ne moralę!).

Vertybinio požiūrio taikymas Lietuvos užsienio politikai tarsi turėtų būti veikiančiojo subjekto (taigi Lietuvos valstybės) nuostatų ir jo veikimo būdų, teigiamų ir neigiamų, stiprių ir silpnų jų vietų įvertinimas. Šiuo atveju Rusija, kaip politinis derybinis oponentas, mums turėtų būti svarbi tokia, kokia iš tikrųjų yra, o ne kokią norėtume ją matyti. Studijoje nueinama priešinga linkme: analizuojama ne Lietuvos užsienio politika, bet principingai įvertinamas mūsų santykių oponentas, Rusija. Čia ir pasirodo, kad ji yra ne tokia, kokia turėtų būti. Tad ir keliamas klausimas, ar su tokia partnere apskritai įmanomi normalesni diplomatiniai, derybiniai, diskusiniai, sutartiniai santykiai. O atsakymas daugmaž toks: jeigu tie santykiai ir įmanomi, vis dėlto būtina saugotis ir vengti gresiančių pavojų, tad patikimiausias būdas - apriboti tuos santykius ir kontaktus pačiais neišvengiamiausiais dalykais.

Lietuva - ne tik krepšinio šalis. Dabar ji darosi ir krepšelių šalimi. Būsimai studentijai krepšeliai jau paskirti. Jie numatyti ir mūsų Rytų užsienio politikai. Šiuo atveju krepšeliai yra nevienodos vertės, turi net tris vertingumo laipsnius. Pats vertingiausias - pirmasis, į jį sudėti esminiai nekintantys ir ilgalaikiai Lietuvos interesai. Koks to krepšelio turinys? Svarbiausias dalykas jame, be abejo, yra okupacinės žalos atlyginimas, bet šis interesas konservuojamas: nurodoma, kad to klausimo netikslinga nuolat kelti įvairiais Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo formatais. Gal tai ir yra blaivus požiūris, tačiau nereikėtų užmiršti platesnio šios problemos konteksto. Prisiminkime, kad buvusi kairioji Vyriausybė savo politikoje irgi buvo linkusi šį klausimą droviai nutylėti, ir kaip aštriai ją dėl to kaltino tuometė opozicija, taigi dabartinė pozicija. Todėl jei lygiai taip pat šiuo metu turėtų elgtis ir kairioji opozicija (kodėl vienai turėtų būti leistina, o kitai neleistina), gal teisingiau būtų laikinai užkonservuotą santykių su Rusija klausimą kol kas perkelti į kokį nors mūsų vidaus politikos krepšelį. Beje, į aną, pirmąjį, užsienio politikos krepšelį įdedami dar keli klausimai (kaip antai Kaukazo problemos, Kaliningrado tranzitas), tačiau jie aiškiai netelpa į čia pasiūlytą nekintančių Lietuvos interesų sąvoką, o į šį krepšelį patenka, matyt, todėl, kad jis nebūtų ilgam padėtas į praktiškai nenaudojamų rakandų lentyną.

Šiaip ar taip, visiškai nuosekliai prieinama prie išvados, jog Lietuva savo santykių su didžiąja Rytų kaimyne srityje priversta tenkintis "žemąja politika" (taip ji vadinama studijoje). Aukštesnei politikai nedemokratiška Rusija dar nėra pribrendusi. Gana sėkmingai su ja galima derėtis tik dėl vadinamųjų techninio pobūdžio (trečio krepšelio) klausimų, kurie nėra politiniai. Taigi santykiuose su Rusija mums pirmiausia reikėtų užsiimti nepolitine užsienio politika.

Kad Lietuva visiškai neužmirštų "aukštosios politikos", siūloma keisti pačią problemos esmę, siekti esminių pokyčių Rusijoje, kad ji galėtų civilizuotai bendrauti su kitomis valstybėmis. Trumpai kalbant, norint, jog su Rusija būtų įmanoma normali užsienio politika, iš pradžių ją reikia perdirbti (demokratizuoti, liberalizuoti ir t. t.). Tačiau mažai Lietuvai toks didelis uždavinys per sunkus. Todėl ji turi atsigręžti į Vakarus ir iš ten perimti Rusijos pakeitimo instrumentus. Taip tiesiai ir sakoma: reikia išnaudoti ES ir NATO struktūras, kad Rusija būtų priversta įsiklausyti į mūsų poreikius. Žodžiu, be prievartos su Rusija nesusikalbėsi. Čia galėčiau tik pridurti, jog kol kas tie vakarietiški prievartinio Rusijos keitimo instrumentai buvo nepatikimi ir dėl to Lietuvai, kaip prisimename, tekdavo tenkintis vienišos teisuolės pozicija.

Taigi reziumuodamas norėčiau pasakyti, kad svarstomoje studijoje trūksta to, kas, mano supratimu, būtų svarbiausia ir įdomiausia - kritinės mūsų pačių interesų įgyvendinimo analizės, kritiškesnio požiūrio į save. Esame užsimoję keisti ir Rytus, ir Vakarus, keisti tai, ko beveik visiškai negalime pakeisti, o ten, kur mūsų galimybės keisti yra gana didelės, keisti ir racionaliai aktyvinti mūsų pačių politikos arba nemokame, arba nenorime. Ir deklaruojame, kad Rusijos atžvilgiu turime tęsti buvusią užsienio politiką, nes esame teisūs. Kad mes patenkinti savimi ir nenorime didesnių užsienio politikos permainų, gerai iliustruoja ir vėl ištraukta garsioji "finliandizacijos" tema. Mes nežinia kodėl pratiname save į gana ilgai trukusį Suomijos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu eksperimentą žiūrėti kiek iš aukšto ir gana ironiškai. Matyt, nesuvokiame pačios šio eksperimento esmės. Juk Suomija sugebėjo net Rusiją išmokyti, kad jos, Suomijos, suverenitetas neliečiamas. Todėl Rusijos reikalus ji galėjo ramiai palikti patiems rusams. Šitaip ir tapo galimi normalūs dviejų savarankiškų valstybių kaimyniniai santykiai. Deja, Lietuva pagal abu šiuos parametrus elgėsi ir elgiasi kitaip. Manyčiau, "finliandizacija" yra daug aukštesnis užsienio politikos modelis negu "lituanizacija".

Sutinku, kad ši svarstyti skirta studija beveik idealiai atitinka esamą mūsų užsienio politikos Rusijos atžvilgiu padėtį, dar daugiau - ji imasi šią politiką apginti, ir nieko daugiau. Kadangi esu įsitikinęs, jog toje politikoje jau yra pribrendęs daug radikalesnių pokyčių reikalas, galiu tik apgailestauti, kad studija neduoda impulsų griebtis tokių permainų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"