TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Aš „gūglinu“, tu „gūglini“...

2014 09 04 8:00
Reuters/Scanpix nuotrauka

Prieš šešiolika metų rugsėjo mėnesį įkurta „Google“. Šiandien ji – interneto paieškos milžinė, viena turtingiausių bei gerbiamiausių kompanijų pasaulyje. 

Jos pavadininimas reiškia skaičių – vienetą su šimtu nulių. Kaip ir daugelyje garsių istorijų apie technologinius išradimus, darbas prasidėjo garaže. O „Google“ įkūrėjai – du vos vyresni nei dvidešimties jaunuoliai Larry Page‘as ir Sergejus Brinas, susipažinę Stanfordo universitete, iš pradžių negalėjo vienas kito pakęsti.

Šiandien „gūglinti“ yra tapęs kone bendriniu žodžiu, reiškiančiu informacijos paiešką internete. Kokia šios kompanijos sėkmės paslaptis? Koks prielaidos apie pasaulį slypi už deklaruojamos misijos „sutvarkyti pasaulio informaciją bei padaryti ją laisvai prieinamą ir vartojamą“? Kodėl baugu fakto, kad „Google“kaupia apie mus duomenis ir kartu mes toliau naudojamės šios kompanijos paslaugomis? Apie tai portalui lzinios.lt pasakojo Vilniaus universiteto (VU) komunikacijos filosofijos dėstytojas dr. Kęstas Kirtiklis bei informacinių technologijų žurnalistas, portalo „Naujoji Komunikacija“ vyriausiasis redaktorius Adomas Rutkauskas.

Mokytis elgtis su informacija

Kiek mėgstamų tinklapių adresų žinome mintinai? Keletą arba keliolika? Didžiąją dalį susirandame paieškos sistemos pagalba. Įsiminti nereikia, nes galime „pagūglinti“. Jaunajai kartai net sunku įsivaizduoti tuos laikus, kai prisijungęs prie interneto turėjai ką veikti tik tuo atveju, jei žinojai konkrečius adresus. Šiandien kalbama, jog bet kokios informacijos įsiminimas nebeturi reikšmės. Juk viskas, ką norime žinoti, yra „Google“, tereikia paklausti. Tam naudojame raktinius žodžius arba į paieškos laukelį tiesiog suvedame klausimą. Tačiau ar iš tiesų mokame naudotis paieškos sistemomis?

VU komunikacijos filosofijos dėstytojas K. Kirtiklis sako, jog daugybė žmonių nemoka užduoti reikiamų raktinių žodžių informacijai išgauti. Pasak jo, apie 70 proc. bet kurios pasaulio šalies žvalgybos informacijos yra pasiekiama iš neįslaptintų šaltinių. Vadinasi, nereikia šnipinėti, užtenka prie kompiuterio pasodinti asmenį, mokantį paieškos sistemai „Google“užduoti protingą klausimą. Pasirodo, jog tam reikalingos kompetencijos, kurias reikia išsiugdyti. Kaip tikrovėje maža eruditų, taip skaitmeniniame pasaulyje mažai tų, kurie genialiai moka apsieiti su paieškos sistemomis. Juk didžioji dalis mūsų „gūglina“ kiekvieną dieną, tačiau įgūdžiai netobulėja.

Kitas K. Kirtiklį trikdantis dalykas – faktas, kad žmonės nustemba, sužinoję, jog informacijos apie juos ieškota internete. Teoriškai žinome, kad galime sužinoti viską apie visus, tačiau praktiškai nesame to įsisąmoninę. „Nenustebkite, kai jus „pagūglins“. Patogu, paprasta, lygiavertiška“, – sakė kitas pašnekovas, portalo „Naujoji Komunikacija“ vyr. redaktorius A. Rutkauskas. Pasak jo, vieniems apie kitus informaciją sužinant iš viešų duomenų, tarp mūsų sumažėja atstumas. A. Rutkausko nuomone, „Google“apskritai mums labai padeda, tereikia lavinti pastabumą bei kritinį mąstymą, tikrinti faktus skirtinguose šaltiniuose, jei informacija atrodo įtartina ar pasenusi. „Šiais laikais svarbiau yra ne atsiminti informaciją, o išmokti su ja elgtis, – sako pašnekovas. – O informacinio raštingumo švietimas reikalingas jau darželiuose, nes vaikai technologijomis pradeda naudotis labai anksti“. Kaip ir realybėje, taip ir virtualiame pasaulyje vaikai turi žinoti, jog reikia būti atsargiems, nepasitikėti nepažįstamais ir pan.

„Google“ pasaulėvaizdis

„Jei „Google“ laikysime provaizdine paieškos sistema, tai jos misija – kažkaip struktūruoti pasaulį. Esame sukūrę beprotišką, neįsivaizduojamą kiekį duomenų, kurių iš esmės niekam nereikia. Pirmoji „Google“ar bet kurios kitos paieškos sistemos užduotis yra ne ieškoti, kaip mes galvojame, o struktūruoti tą milžinišką žinojimą“, – pasakoja K. Kirtiklis. Misija „sutvarkyti pasaulio informaciją bei padaryti ją laisvai prieinamą ir vartojamą“ atrodo kilniai, tačiau reikia turėti mintyje, kad informacija, kurią gauname, yra kažkieno suformuota. „Tuos pačius raktinius žodžius suvedus į skirtingas paieškos sistemas, gaunami skirtingi rezultatai, kitas pirmas puslapis“, – sako pašnekovas, pridurdamas, jog vartotojų tyrimų duomenimis, didžioji dalis internautų neina toliau pirmojo gautų rezultatų puslapio.

Dr. Kęstas Kirtiklis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Duomenų srautas savaime informacijos neturi, duomenys tėra bitai, elektros impulsai. „Google“ juos paverčia į informaciją ir šitaip formuoja mūsų žinojimą. Galima šito fakto išsigąsti arba, kaip siūlo filosofijos dėstytojas, žvelgti į tai kaip į vaistą. XVII a. vidutinio išsilavinimo žmogus perskaitydavo tiek, kiek šiandien telpa į vieną „New York Times on Sunday“ numerį. „Google“ tokiame informacijos amžiuje pateikia žmogui tik išfiltruotą informaciją, suteikia galimybę jos nesikimšti į galvą.

Visgi bet koks vaistas turi ir ardantį poveikį. „Jei norite sukurti paieškos sistemą, turite tikėti, kad tuos duomenis galima struktūruoti pagal kažką. Už to slypi idėja, kad pasaulis yra protingai sutvarkytas ir tą sutvarkymą galima atspėti, atkoduoti: ar tai pritaikysi duomenų paieškai, ar kovai su senėjimu“, – kalba K. Kirtiklis. Praėjusių metų rugsėjį žurnalo „Time“ viršelyje iškeltas klausimas „ar „Google“ gali išspręsti mirtį?“ nustebino daugelį. Pasirodo, viena iš dukterinių kompanijos įmonių buvo pasišovusi tai padaryti.

„Google“ inžinieriai galvoja, jog visi klausimai yra išsprendžiami matematiškai. Tai ganėtinai sena idėja, kad visata yra racionali, veikianti pagal tam tikrą užduotą planą. Apie tai svarstė visi Vakarų racionalizmo tradicijos atstovai nuo Rene Descartes‘o – tęsia pašnekovas. – „Google“ sako, jog visos problemos yra informacijos apdorojimo pobūdžio. Taip pat ir senėjimas – mechaninis nusidėvėjimas, kurį reikia stabdyti kaip ligą. Dėl vieno dalyko šiame pasaulyje galime būti tikri – mirsime. O dabar įsivaizduokite, kad nebėra šito dalyko. Kur kas radikaliau nei įsijungus kompiuterį pamatyti, jog neveikia „Google“. Mūsų mąstymas turėtų pasikeisti, atsirastų kitoks pasaulio supratimas“.

Orientacija į vartotoją

Greičiausiai išvardyti bent tris paieškos sistemas be „Google“ galėtų ne kiekvienas. „Baidu“, „Yahoo!“, „Bing“ – jų tikrai yra, tačiau populiarumu interneto milžine vadinamai kompanijai neprilygsta. Kokia „Google“ sėkmės paslaptis? Iki jos paieškos sistemos veikė kaip katalogai bibliotekoje, kur informacija sudėta į stalčius, tuo tarpu L. Page‘as nusprendė į interneto puslapius pasižiūrėti kaip į grafą – sujungtų objektų tinklą. Taigi „Google“ veikia per sąsajas, tačiau dar svarbiau tai, kad buvo atkreiptas dėmesys į vartotoją. Kol kitos paieškos sistemos tobulino tam tikrą šabloną, „Google“ pasirinko kitą kelią – vietoje tuo metu populiarių iššokančių, mirgančių, kartais muzikos lydimų reklaminių juostų jie pasiūlė tekstines reklamas, kurios daug mažiau erzino vartotojus. Ilgą laiką buvo eskaluojamas šūkis „don‘t be evil“ (liet. nebūk blogas), nors šiandien jau klausiama, ar jis vis dar galioja.

Pasak A. Rutkausko, kurdami paieškos sistemą ir visą paslaugų sritį, „Google“ įkūrėjai orientavosi į vartotojo patirtį, kita vertus, jie patys mūsų poreikius ir kūrė. „Tais laikais, kai viskas vartotojų lygmenyje buvo skaičiuojama megabaitais, jie jau skaičiavo terabaitais. Jie galvojo apie ateitį ir patys ją sukūrė: suteikė mums galimybes, o mes pasinaudojome“ – sako pašnekovas. „Google“ pirmieji pasiūlė neribotą elektroninių pašto dėžučių kiekį. Pradžioje talpa buvo gigabaitas, šiandien – septyni, tačiau už simbolinę sumą galima nusipirkti dar daugiau vietos savo dėžutėje. Ką veikė konkurentai? Kai „Google“pasiekė penkis gigabaitus, „Yahoo!“ pasiūlė tik vieną.

Adomas Rutkauskas / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Google“ valdys tol, kol kurs vartotojams patogų ir naudingą produktą“, – teigia portalo „Naujoji Komunikacija“ vyr. redaktorius. Juk mes patys renkamės „Google“, nors esama ir alternatyvų. Galbūt vieną dieną kiti pasiūlys ką nors geriau ar patogiau, tačiau, turint mintyje, jog kompanijoje dirba geriausi pasaulio specialistai, artimoje ateityje pokyčiai mažai tikėtini. O ko laukti iš pačios interneto milžinės? „Manau, kad „Google“pirmieji pristatys funkcionalų namų robotą. Pastaruoju metu jie nusipirko keletą pradedančiųjų įmonių, gaminančių robotus“, – atsako A. Rutkauskas. Taip pat pridūria, jog laikui bėgant mažės riba tarp skaitmeninio ir realaus pasaulio. Pats jis asmeniškai laukia, kada bus sukurta dešimtoji „Google“ akinių karta – kai šis išradimas bus iš tiesų patogus naudoti. Ar norėtumėte gyventi tokiame pasaulyje, kur pasižiūrėjus į kiekvieną žmogų, gali išsyk sužinoti jo amžių, išsilavinimą, užimamas pareigas?

Teisė būti pamirštam

Gegužės mėnesį Europos Sąjungos (ES) Teisingumo Teismas įtvirtino teisę būti pamirštam internete ir „Google“ jau teikia galimybę, užpildžius tam tikrą formą, prašyti pašalinti iš paieškos variklio su vardu susijusias užklausas. Asmens duomenų apsaugos klausimas šiandien vienas iš aktualiausių. Vienus baugina faktas, kad „Google“ apie mus renka duomenis, iš esmės mus pažįsta. Kiti sveikina rinkodarą, sugebančią klientui pasiūlyti tai, ko jam tikrai reikia.

„Privatumą mes praradome pakankamai seniai, „Google“, aišku, prie to prisidėjo, bet kalti ne vien jie“, – sako A. Rutkauskas. Jis primena 2012 metais žiniasklaidoje išpopuliarintą istoriją apie JAV parduotuvių tinklą „Target“. Vadybininkui paskambino klientas, pasipiktinęs tuo, jog jo dar mokyklos nebaigusiai dukrai siūlomos naujagimių prekės, kremai nėščiosioms ir pan. Kitą kartą vadybininkas pats paskambino klientui, kad dar kartą atsiprašytų, tačiau pastarasis jam atsakė, jog jie buvo teisūs – dukra iš tiesų laukiasi. Šis faktas sužinotas iš didžųjų duomenų (angl. big data). Sistema kaupia ir analizuoja pirkėjų įpročius, pagal tai pateikia personalizuotus pasiūlymus. Kaip „Google“ sužino, kokias prekes bei paslaugas mums reklamuoti? „Robotas skanuoja laiškų tekstą, aptinka dažnai minimus raktinius žodžius ir pagal tai siūlo“, – atsako informacinių technologijų žinovas. Paprastai tariant, jei dešimt kartų laiškuose paminime tam tikrą parduotuvę, tikėtina, jog mums bus pranešta apie naują joje vykstančią akciją. Taip pat archyvuojama bei algoritmuojama naršymo istorija. A. Rutkausko teigimu, tai gali išgąsdinti, tačiau jis asmeniškai problemos nematąs. Tai naudinga ne tik verslui, bet ir patiems vartotojams. Tarkime, nereikia antrą kartą ieškoti tų dalykų, apie kuriuos jau naršei – paieškos sistema juos atsimena ir automatiškai siūlo.

AFP/Scanpix nuotrauka

Tai, kiek galima sužinoti apie žmogų, priklauso nuo ieškančiojo technologijų išmanymo bei ieškomojo noro pasislėpti. „Paprasčiausias dalykas – prieš kiekvieną paiešką atsijungti nuo „Google“ pašto“, – pataria pašnekovas. Taip pat primena, jog „Google“ paieškos sistemai yra alternatyvų. Tarkime, „DuckDuckGo“ paieškos variklis nerenka statistikos apie vartotojus, pats prisistato kaip sistema, „kuri jūsų neseka“. Nuogąstaujantiems dėl sukaupto duomenų masyvo A. Rutkauskas atsako, jog didžiuosius duomenimis apdirbti yra labai brangu ir finansų, ir laiko prasme. Taigi duomenų masyvas pats savaime veikia kaip saugiklis. Kita vertus, technologijų galingumas padvigubėja kas aštuoniolika mėnesių, vadinasi, tokie masyvai ateityje nebebus problema.

„Jei „Google“ bendradarbiautų su dabartine Rusijos valdžia – bijočiau, bet nemanau, kad taip nutiktų. Normaliose demokratinėse, kapitalistinėse valstybėse pelnas yra svarbiausia. Jei išgąsdinsi klientą – jį prarasi. Tai nenaudinga“, – atsako A. Rutkauskas į pasvarstymą, jog sukaupti duomenys apie piliečius gali būti naudingi valdžiai. Pašnekovas sako galintis įsivaizduoti atvejį, kad jo neįleidžia į JAV, tarkime, dėl to, kad ieškojo informacijos apie kalašnikovus ar Osamą bin Ladeną: „Įmanomas variantas. Man bus didžiulis diskomfortas. Bet jei aš garsiai rėksiu ir tai plačiai nuskambės – ilgainiui sistema pasitaisys. Globalios sistemos niekada nėra tobulos, bet kurioje masyvesnėje atsiranda klaidų“.

Pasaulis keičiasi, o mes?

Tuo tarpu VU dėstytojas K. Kirtiklis sako, jog šiame kontekste jam įdomiausias klausimas yra toks: kiek dar galime atsitraukti nuo to, kas vyksta? Kiek veiksmingi ES bandymai pažaboti „Google“? Net jei mūsų noru duomenys nebus prieinami paieškos būdu, jie vis tiek niekur nedings. Esama asmenų – duomenkasių (angl. data miners), kurie prireikus gali juos išgauti. „Tarkime, Hagos tribunolui reikia atkurti kažkieno duomenis, kurių dabar tarsi nebėra, nes asmuo pareiškė tokį norą. Koks būtų pasirinkimas tokio kazuso metu? Nežinau, bet tokia problema gali kada nors iškilti, veikiausiai ir iškils“, – svarsto pašnekovas. Jis taip pat nelinkęs sureikšminti duomenų apsaugos problemos. Pasak jo, „Google“ nėra svetimas pasauliui dalykas, mažose kaimo bendruomenėse pasišnekėjus su trimis moterėlėmis galėjai susirinkti informacijos apie norimą asmenį ir susidaryti daugiau ar mažiau teisingą vaizdą. „Truputėlį abejoju kokybine pasaulio kaita, kad mes gyvenome pasaulyje a, o dabar b. Gal gyvename pasaulyje a kvadratu?“, – klausia filosofas.

K. Kirtiklis svarsto, kad galbūt „Google“ sukauptų duomenų apie mus prisibijo vyresni žmonės. Galvojama apie Didįjį Brolį, primenantį sovietines specialiąsias tarnybas. „Mintis ne tokia ir kvaila. Jei geopolitinė situacija pasisuktų taip, kaip dabar mes dar neįsivaizduojame, nežinia, ar kam nors teoriškai nebūtų pravartu turėti duomenų apie visus Lietuvos gyventojus. Tereiktų surinkti duomenų išgavėjų kompaniją ir pasikasti po „Google“, – sako jis. Taip pat priduria, jog vidurinioji karta turi labai ryškų poreikį privatumui, o jauniausia linkusi kone į internetinį ekshibicionizmą.

„Akivaizdu, kad pasaulis keičiasi. Ne kokybiškai, o kiekybiškai. O žmonės yra iš principo inertiški, jie nesikeičia taip greitai, kaip keičiasi technologijos, aplinka. Žmonėms, kurie buvo suformuoti šiek tiek kitokio duomenų gavimo stiliaus, kitokio žinojimo modelio, darosi nejauku pasaulyje, prie kurio jie negeba taip greit prisitaikyti. Įpročiai nepasikeičia per naktį, technologijos – laisvai“, – kalba K. Kirtiklis. Pasak jo,tokia baimė yra suprantama ir paaiškinama, tačiau neracionali. Kur kas racionalesnė laikysena būtų susitaikyti su esama situacija ir pačiam sau atsakyti, kaip joje gyventi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"