TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Aš pats viską žinau

2011 08 06 0:00

Turbūt nerasime šeimos, kuri nesiskųstų savo jaunimu. Arba kaimynų. Žinoma, gali būti tylūs vaikai, dažniausiai mergaitės, bet tada netikę bus jų vaikinai, o paskui jų vyrai. Nes toks jaunųjų instinktas - būtinai skirtis nuo tėvų.

Susišukuoti plaukus į irokėzų vado geltonai raudoną violetinę skiauterę, apsinuoginti bambą einant į diskoteką žiemą, kalbėti atžariu tonu. Tikslas - neleisti, kad tėvai būtų su tavimi švelnūs, nes tu jau didelis, tau jau keturiolika. Tėvų atitolinimo būdai keičiasi, bet jų esmė ta pati: "Aš pats", "Aš viską žinau".

Jaunimas iš tikro retai būna geras. Matyt, visos žmonių padermės projektas su defektais. Todėl priminsiu jaunimo istoriją.

Siautėjo visais laikais

VI amžiaus pradžioje, krikščionybės aušroje, vandalams nusiaubus Romą imperijos sostinė persikėlė į Konstantinopolį (dabar Stambulas). Ten valdant imperatoriui Justinijanui buvo labai populiarios žirgų traukiamų vežimų lenktynės. Sirgaliai buvo žydri ir žali. Pirmai grupei priklausė didikai ir jų aplinkos žmonės, žaliesiems - pirkliai ir amatininkai. Imperatorius simpatizavo žydriesiems. Beje, homoseksualizmas tada buvo labai paplitęs diduomenėje. Galbūt iš tų laikų tas nelabai pagarbus terminas atėjo iki mūsų dienų?

Žinodami valdovo paramą, žydrieji darė, ką norėjo. Elgėsi kaip barbarai: nesišukavo, nesiskuto, vaikščiojo ginkluoti, sutemus rinkdavosi į būrius, iš praeivių atiminėjo pinigines, drabužius, kartais nužudydavo - šiaip, be priežasties. Miesto valdžia nedrįso jų tramdyti. Žalieji pareikalavo, kad įsikištų imperatorius, bet jis atsisakė. Prasidėjo revoliucija. Imperatorius vos neprarado sosto.

Jaunimas visur ir visais laikais taip - bando apčiuopti, kur riba, kiek gali sau leisti.

Vėliau, feodalizmo laikais, nebuvo kas trukdytų bajoraičiams elgtis, kaip šaus į galvą. Riteris galėdavo ant arklio ir su visa apranga įjoti į baudžiauninko lūšną nuo lietaus pasislėpti arba jo nuotaką pagrobti. Ir jų niekas nebausdavo.

Viskas pasikeitė, kai prasidėjo buržuazinės revoliucijos, kai buvo pareikalauta, kad įstatymo akivaizdoje visi būtų lygūs. Tačiau po kiekvienos revoliucijos ateina reakcija. Grįžta, gal truputį pasikeitusios, konservatyvios pažiūros. Taip buvo Anglijoje po Cromwellio respublikos. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atėjo Napoleonas. Dabar tas vyksta Rusijoje. Jos sankloda - labiau pasiutęs kapitalizmas negu carų laikais. O jaunimas šoka pagal politinę suaugusiųjų muziką, tik daug energingiau. Rusija patvirtina ir tą taisyklę. Žiūrėkite, ką dalis jos jaunimo išdarinėja su svetimtaučiais darbininkais. Žiūrėkite, kaip atgimė ten nacizmas!

Kai Anglijoje po Cromwellio buvo atkurta monarchija, lygybės reikalavimas buvo laikomas beprotyste. Auksinis jaunimas atkuto. Victoras Hugo aprašo, ką išdarinėjo jauni didikai. Vienas padegė valstiečio namą ir bičiulių buvo paskelbtas "džiaugsmų karaliumi". Valstiečio šeima pusnuogiai gelbėjosi bėgdami, viską prarado, o ponaičiai raitėsi iš juoko. Lordų vaikai valkiojosi naktimis po gatves, daužė srutų statines, langus. Radę seną namą, kuris laikėsi ant stulpų, juos nupjaudavo.

Tas pats buvo Prancūzijoje, kai buvo nuversta jakobinų diktatūra, o jos vadai su Robespierre'u priešakyje giljotinuoti. Valdžią užgrobė "naujieji prancūzai", staiga praturtėję konfiskuojant bajorų turtą bei įvairiomis spekuliacijomis, kyšiais ir suktybėmis. Naujiems viešpačiams reikėjo įsitvirtinti, o jų vaikeliai labai mielai tą darė išmušdami iš gyventojų galvų bet kokias mintis apie laisvę, lygybę, brolybę. Rengėsi neįprastai. Pudravo plaukus, tuo primindami buvusių didikų perukus. Sprandus skusdavo aukštai, kaip buvo skutami vedamiems į ešafotą aristokratams.

Anglijoje turtuoliai stengdavosi išsiųsti vaikus į tolimą kelionę - tegul pamato pasaulį, pasisemia išminties, tampa savarankiški. Dalis jų sustodavo Italijoje, lošdavo azartinius lošimus iš pinigų. Kai grįždavo į Angliją, juos vadino "makaroni". Dėvėjo neišpasakytai aukštus perukus, o jų viršūnėje - mažą skrybėlaitę. Tarpusavyje kalbėdavo keista anglų, prancūzų ir italų kalbų makalyne.

Ar neprimena mūsiškių "čiotkų" vaikinų ir panelių kalbos dabar? Kas trečias žodis angliškas, kas penktas rusiškas, pravardės irgi.

Po "makaroni" tarp Anglijos jaunimo paplito mada būti puošeivomis - dendžiais (angl. dandy - dabita). Viskas kruopščiai suderinta pagal spalvas, raštą, stilių, viskas nauja ir madinga, viskas pritrenkiamai brangu. Jų karalius buvo toks George'as Brummellis, anot kurio, jaunas džentelmenas bus tik vos vos apsirengęs, jei vienkartinis apdaras kainuos tik 3200 (litais). Jis keitė drabužius kasdien ir iššvaistė visą tėvo palikimą. Dendizmo esmė - ne tik puošniai rengtis, bet ir visiškai nieko nedaryti, todėl jaustis viršesniam už sąžiningai dirbančius ir dėl to labai "nuobodžius" piliečius. Nors nei protu, nei išsilavinimu dabitos nepasižymėjo. Be abejo, būti dendžiais galėjo tik turtingų tėvų vaikai. Dendizmas kiek švelnesnėmis formomis tebėra gyvas, ypač Anglijoje. Jo sekėjai kurį laiką vadinosi "mods".

Kairumo liga

XX amžius tapo didelių pasikeitimų, revoliucijų ir masinių judėjimų amžiumi. Jaunimo elgesio stilius, kaip visada, buvo iššaukiantis. Buvo didelė seksualinė laisvė, džiazas ir manija greitiems automobiliams (laikraščiai mirgėjo pranešimų apie jaunuolių žūtį).

Bet augo socialinė įtampa. Italijoje "auksinis jaunimas" stojo į Mussolini fašistų būrius. Didesnių ponų - žemvaldžių, fabrikų savininkų - sūneliai tapdavo vadais, jų tėvai būrius finansuodavo, kariuomenė duodavo ginklų; traiškyti opoziciją - socialistus, profesines sąjungas - buvo gan lengva pramoga.

Jauni, turtingi, nebaudžiami chuliganai pasižymėjo išradingumu. Priešą nebūtinai nušaudavo. Kartais duodavo labai stiprių liuosuojančių vaistų ir pririštą palikdavo mirti.

Ryškiausias jaunatviško stichiškumo proveržis buvo 1968-ieji. Sukilo iš esmės visa Vakarų Europos studentija. Degino automobilius, valstybines įstaigas, statė barikadas, kariavo su policija. Žuvusiųjų buvo nedaug, bet sužeistų ir pritrenktų žmonių - gausybė. Nors maišto šūkiai buvo kairuoliški arba anarchistiniai, sukilimui vadovavo daugiausia gerai gyvenančių tėvų vaikai, kurie galbūt ir nenorėjo laimėti, o tik pakariauti. Šūkiai buvo tokie: "Ko mes norime? Visko!", "Kada? Dabar!". Vienas studentų reikalavimų buvo, ir jie dėl jo kovėsi barikadose, leisti vaikinams laisvai įeiti į merginų bendrabučius.

Po poros metų kairuoliškas įkarštis išgaravo. Maišto vadai, tokie kaip Danielis Cohn-Benditas, Joschka Fischeris ir kiti, įsiliejo į normalią demokratišką veiklą. D.Cohn-Benditas tapo žymiu Europos parlamento veikėju, J.Fischeris buvo Vokietijos užsienio reikalų ministras. Jose Manuelis Barroso jaunystėje, tuoj po Gvazdikų revoliucijos Portugalijoje, buvo kairuoliškos maoistinės grupės MPLA kovotojas, bet per palygint trumpą laiką, pakeitęs partiją ir įsitikinimus, tapo Portugalijos premjeru; dabar jis - Europos Komisijos pirmininkas.

1968 metų įvykiai pagimdė posakį: "Kas jaunystėje nebuvo kairysis, tas neturi širdies. Kas subrendęs liko kairiuoju, neturi proto."

Plonytė linija

Ankstesnėse epochose auksinis jaunimas, norėdamas atkreipti į save dėmesį, turėjo naudoti prievartą arba šokiruoti aplinką išlaidumu. Dabar reikia, kad spauda apie tave rašytų, radijas ir televizija kalbėtų. Daugelis labai turtingi, bet jaučiasi tarsi jų nėra, jei apie juos nekalba.

Tapti garsiam nereikia daug pastangų. Markas Thatcheris, buvusios britų premjerės sūnus, per lenktynes Paryžius-Dakaras paklydo dykumoje. Lėktuvais buvo ieškomas visą savaitę. Namie jį sutiko kaip dykumos nugalėtoją.

Paris Hilton, milijardus kainuojančių viešbučių savininkų įpėdinė, pasirinko skandalų kelią. Pornografinis filmas, kuriame ji dalyvavo, paleistas į internetą. Ji turėjo daug nemalonumų su policija ir tapo žymiausia dabartinio "auksinio jaunimo" atstove. Panašiai stengiasi elgtis ir jaunos Lietuvos žvaigždės.

Ką mūsų jaunuolis gali atsakyti, kai tėvai jį deda į šuns dienas? Nesiginčyk su jais. Juk jie teisūs. Gražiai nusišypsok. Į tėvų klausimus "Kas iš tavęs išaugs!?" reikia tyliai gražiai atsakyti: "Tokie patys kaip jūs".

Ir tai šventa teisybė. Tik su viena sąlyga. Jaunam lengva ranką koją prarasti, stuburą susilaužyti, o dar lengviau, nes tai ateina be skausmo, - sužaloti savo smegenis. Nikotinas, alkoholis, narkotikai. Maištingas (!) instinktas traukia. Todėl jaunystė - pats pavojingiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Lemtinga riba - plonytė it siūlas ir nepastebima. Bet ji lemtinga. Ji skiria tuos, kurie gyvens ir jų gyvenimas bus įdomus bei turiningas, nuo tų, kurie šito neturės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"