TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Azerbaidžanas ant naujo karo slenksčio

2010 03 26 0:00
Azerbaidžaniečiai vis dar rauda nužudytų artimųjų.
Ričardo Lapaičio nuotrauka

Vasario pabaigoje Baku esantis Strateginių tyrimų centras, tiesiogiai pavaldus Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui, pakvietė į Chodžaly miesto genocido 18-ųjų metinių minėjimą. Tai man priminė, kad pats buvau tų tragiškų, tačiau Lietuvoje mažai kam žinomų įvykių liudininkas. Pirma kelionė į karą

1992 metų vasarį nusprendžiau aplankyti jau kelerius metus karo krečiamą Azerbaidžaną. Tuo metu beveik viso pasaulio žiniasklaida kaltino musulmonus, jog Karabache vyksta religinis konfliktas.

Niekieno nekviestas, savo lėšomis, užsidėjęs ant pečių seną kuprinę iškeliavau į tolimąjį Azerbaidžaną. Iš pradžių pasiekiau Maskvą, po to traukiniu atkakau į Apšerono pusiasalyje esantį Baku. Ten neturėjau nei draugų, nei darbo patirties, neturėjau net žurnalisto akreditacijos. Galėjau būti suimtas kaip agentas.

Baku mane pasitiko nesvetingai. Vos tik įkėliau koją, teko iškart sprukti nuo nusikaltėlių į miesto mečetės kiemą. Maniau bent ten būsiąs saugus. Tačiau priėjo dvasininkas ir perspėjo, kad šiuo metu vyksta apeigos, ir paprašė išeiti. Mane pasivijo jaunas dailininkas. Prisistatė esąs Šachinas Babajevas. Atvykęs iš Ordubado, studijuojąs dailę. Alkanas, didelį vargą kenčiantis žmogus, net manęs nepažinodamas pasiūlė apsistoti jo namelyje. Būstas Baku senamiestyje buvo be jokių patogumų, naktimis ten karaliavo žiurkės. Buvau savotiškai laimingas, nes sutikau sielos draugą. Šachinas manyje matė Dervišą, kuris padės jų tautai.

Labai nustebau dailininko kambaryje išvydęs Kristaus paveikslą. Šachinas papasakojo savo istoriją. 1990 metų sausį su broliu vaikščiojo senamiestyje. Siaura gatvė, aklinai uždaryti vartai ir iš abiejų pusių rusų tankai. Vyresnis brolis Vagifas padėjo Šachinui perlipti tvorą ir liepė bėgti, kiek jėgos leidžia. Po dviejų dienų dailininkas sužinojo, kad brolis žuvo po tanko vikšrais...

Šachinas nusprendė nusižudyti, tačiau sapnuose jį aplankė Jėzus, su juo kalbėjosi ir išeidamas paliko viltį gyventi...

Karo akivaizdoje - politinė kova

Kitą dieną išėjau apžiūrėti miesto. Baku gatvėse prie vyriausybinių pastatų vyko Liaudies fronto organizuoti tūkstantiniai mitingai. Jų lyderis Abulfazas Jelčibėjus reikalavo prorusiškos Ajazo Mutalibovo vyriausybės atsistatydinimo.

Nesidomėjau politika. Man buvo svarbu, kas vyksta karo zonoje. Atsisveikinau su Šachinu, sėdau į traukinį ir išvykau į Žemutiniame Karabache esantį Agdamo miestą.

Buvo naktis, snigo, galiojo komendanto valanda... Apsistojau apleistame viešbutyje. Ryte prasidėjo apšaudymas raketomis. Kokios penkios sprogo visai netoli: užsiliepsnojo prekybos centras, gyvenamieji namai. Dvi pataikė į miesto ligoninę. Apdegę net viešbučio, kuriame glaudžiausi, viršutiniai aukštai. Netrukus sužinojau, kad įsakyta išvežti visus žurnalistus. Pasislėpiau Agdame. Dieną beveik neišeidavau į gatvę. Man trūko vandens, maisto, neveikė elektra. Tačiau žurnalistai kažkaip įveikdavo saugomą zoną. Tuomet ir sutikau rusų fotokorespondentą Olegą Litviną.

Chodžaly miesto tragedija

Į miestą pradėjo plūsti pabėgėliai - vaikai, moterys, seneliai. Supratau, kad įvyko kažkas baisaus. Dalis jų užpildė viešbutį. Prie Agdamo mečetės buvo pagalbinės patalpos, į kurias vežė aukas iš apylinkių. Ten išvydau šešerių metų mergaitę su daugybe durtinių ir šautinių žaizdų. Netekau žado. Nukankintos mergaitės veidas akimirksniu pakeitė visą gyvenimą. Pasenau, nors buvau vos 23-ejų.

Kitą dieną aukų buvo dar daugiau. Atvežė apie 70 metų peiliu subadytą senutę. Taip pat vyrą be viršugalvio ir apdegusiomis rankomis. Lavonai buvo be dantų, su kankinimo žymėmis.

Prie mečetės netilo raudos, danguje ūžė raketos. Mirusieji buvo dedami ant ilgo kruvino stalo, plaunami vandeniu ir paskubomis, be jokios medicininės ekspertizės guldomi į karstus. Su lavonais buvo laidojami ir žiaurios prievartos įrodymai.

Už miesto stovėjo sanitarinis traukinys. Jame glaudėsi vaikai, netekę artimųjų. Pulkininkas D.Kurbanovas parodė sanitarinį bloknotą. Jame buvo užfiksuoti 568 nušalimo atvejai. Gydytojai vos spėjo amputuoti galūnes. Visi pacientai turėjo šautinių žaizdų. Žmones ištiko šokas. Labai trūko gydytojų ir seselių. Pulkininkas sakė, kad daug jaunų merginų prieš mirtį buvo prievartaujamos. Daug likusių gyvų nusižudė. Merginai, praradusiai garbę, musulmonų pasaulyje nėra vietos.

Vėliau sužinojau, kad buvo užpultas greta Agdamo esantis Chodžaly. Jame glaudėsi apie 7000 gyventojų. NVS 366 pulkas ir armėnų gerai ginkluoti būriai užpuolė miegantį miestą. Retas gyventojas turėjo medžioklinį šautuvą, bet prieš juos buvo mesta artilerija, raketos "Grad", "Uragan", sunkioji technika, taip pat "Dašnakciutun", "Karabach", KRUNK, ASALA teroristinių organizacijų siųsti samdiniai. Įsakymas buvo vienas - išžudyti visus ir jokių derybų ateityje. Prieš šią operaciją rusų kariai buvo laikyti pusbadžiu, iš jų tyčiotasi. Taip siekta, kad užimant Chodžaly jie būtų žiaurūs.

Kai nakties košmaras baigėsi, kalnų šlaituose gulėjo nukankinti ir nužudyti 613 taikių gyventojų. Tarp jų 63 vaikai, 106 moterys. Dar 1275 pateko į nelaisvę. Visiškai buvo išžudytos aštuonios šeimos.

Chodžalietis Alijevas Ziathanas pasakojo, kaip su savo grupe prie Nachičevaniko kaimo papuolė į pasalą. Iš priekio artėjo šarvuočiai, iš šonų tykojo kulkosvaidininkai. Šaudė iš visų pusių. "Trejų metų vaikas verkė prie žuvusios mamos. Šaukiau, kad prieitų. Norėjau jį išgelbėti, bet vaikas neklausė. Kai ėmiau šliaužti jo link, mane sužeidė snaiperis. Praradau sąmonę. Likau gyvas, bet netekau kojos. Vėliau sužinojau, kad chodžaliečiai kartu su manimi išgelbėjo ir berniuką."

Armėnija, Rusija ir net tuometė Ajazo Mutalibovo vyriausybė nenorėjo, kad apie šią operaciją sužinotų pasaulis. Teritorija buvo apsupta ir gerai saugoma. Tačiau azerbaidžanietis žurnalistas Čingizas Mustafajevas prasmuko į mirties zoną ir filmavimo kamera užfiksavo dalį karinių nusikaltimų. Netrukus Karabache už jo galvą buvo pažadėta premija. 1992 metų birželio 15 dieną greta Č.Mustafajevą nušovė snaiperis.

Dalijami aukšti postai vyriausybėje

Aktyvus Chodžaly žudynių dalyvis V.Sislianas - ASALA (Armėnijos slaptoji armija) narys, sulaukė valstybinio apdovanojimo. Jis paskelbtas Karabacho karo didvyriu. 366 pulko majoras Oganianas Seiranas dabar yra Armėnijos gynybos ministras. Ir net pats Armėnijos prezidentas yra buvęs karo lauko vadas, Chodžaly operacijos dalyvis. Hankendy dislokuotas NVS 366 pulkas buvo skubiai išformuotas. Iki šiol nė vienas jo karininkas nenubaustas.

Liūdna karo statistika

Pagrindiniai karo veiksmai tęsėsi nuo 1988 iki 1994 metų gegužės 16 dienos. Azerbaidžanas skelbia, kad per šį karą su Armėnija žuvo 20 tūkst. gyventojų, 50 tūkst. buvo sužeista, daugiau nei milijonas neteko namų, šimtai dingo be žinios. Yra duomenų, jog buvo prekiaujama belaisvių organais. Armėnų agresija įvertinta 60 mlrd. dolerių.

Net šiandien Armėnija atsisako trauktis iš okupuotų teritorijų, nepripažįsta genocido fakto ir neketina atlyginti padarytos žalos. Azerbaidžano Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas Džabi Bahramovas teigia, jog Karabache masiškai naikinami ir griaunami istoriniai paminklai, muziejai apiplėšti, o reti eksponatai, senoviniai rytietiški kilimai atsidūrė privačių kolekcininkų rankose. Net akmenys su arabų rašmenimis išvežami už Respublikos ribų. Visos senovinių knygų saugyklos buvo sudegintos iki pamatų.

Mūsų vizito metu Azerbaidžano karinė prokuratūra paskelbė 38 įtariamųjų iš 366 pulko tarptautinę paiešką ir perdavė duomenis Interpolui. Baudžiamoji byla iškelta buvusiam SSRS CK generaliniam sekretoriui M.Gorbačiovui, dabartiniam Armėnijos gynybos ministrui O.Seiranui ir net tuometiniam Azerbaidžano vadovui A.Mutalibovui, kuris slapstosi Maskvoje. Azerbaidžanas visų karinius nusikaltimus padariusių asmenų bylas ketina perduoti kariniam Hagos tribunolui.

Klestinčios valstybės veidas

Šiandien Azerbaidžanas klestinti valstybė. Atvykęs į Baku pasijunti esąs turistų pamėgtoje Turkijoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Čia statomi šiuolaikiniai miestai, tiesiami keliai, dirba daug užsienio kompanijų. Šalis, kurioje gausu naftos, stengiasi užmiršti karą. Iki pat vidurnakčio parkuose, senamiestyje, prie Kaspijos jūros vaikštinėja žmonės, verda gyvenimas.

Apšviestas kiekvienas miesto kampelis. Musulmonės moterys nesivaržydamos rūko kavinėse, atvirai vartoja alkoholinius gėrimus. Prieš aštuoniolika metų užkalbinti musulmonę gatvėje buvo nevalia. Dabar moterys dalyvauja politikoje, reiškia savo nuomonę. Musulmonai vyrai sunerimę, kad lyg ir per daug tos laisvės turi moterys. Akivaizdu, kad Azerbaidžanas pasirinko turkišką šalies kūrimo modelį. Nemažai jaunimo studijuoja Vakarų Europos universitetuose. Anglų kalba išstumia rusų.

Karabacho ateitis miglota

Azerbaidžano teritorijoje įkurtos Kalnų Karabacho Respublikos nepripažino nė viena pasaulio valstybė, bet ji turi savo pinigus, vėliavą, himną.

Kalnų Karabache gausu kalnų upių, tačiau trūksta švaraus geriamojo vandens. Karo metu Agdame, Lačine, Šušoje buvo panaudotas uždraustas cheminis ginklas. Jo pasekmės jaučiamos iki šiol. Okupuotoje teritorijoje žmonės gyvena baimėje ir nežinomybėje. Azerbaidžano prezidentas pabrėžė, kad nepavykus taikiu būdu susigrąžinti Karabacho gali kilti naujas karas. Turtingas Azerbaidžanas kuria stiprią, šiuolaikiškais ginklais aprūpintą armiją, todėl vietos kariniai ekspertai teigia, kad karas bus trumpas.

Per susitikimą su Chodžaly tragediją išgyvenusiais žmonėmis girdėjau vienintelį klausimą: ar sulauksime tos dienos, kai galėsime grįžti į gimtąsias vietas.

Azerbaidžano kantrybė senka, nes 16 laukimo metų nedavė jokių rezultatų. Ekonomikos krizės krečiama Armėnija vengia karo veiksmų. Juolab Rusijos prezidentas yra pasakęs, kad nepalaikys nė vienos kariaujančios pusės. Lieka tikėtis, kad Armėnija, spaudžiama tarptautinės bendruomenės, nusileis ir išves savo ginkluotąsias pajėgas iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų.

Azerbaidžano ateities kūrimo strategai norėtų Karabachą paversti turistų mėgstama zona, nes nedaugelis pasaulio kalnų gali prilygti Karabacho kalnų grožiui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"