TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

B.Obama – nuolankus užsispyrėlis

2013 10 21 6:00
SIPA/Scanpix nuotrauka

Šiais metais Baracko Obamos administracija patyrė du rimtus išbandymus – Sirijos krizės sprendimas ir derybos dėl JAV biudžeto. Pirmu atveju, B.Obama pademonstravo netikėtą nuolankumą, o antru – kietakaktišką užsispyrimą. Abiem atvejais jo administracija nepasiekė galutinio problemos sprendimo.

Vyriausybės institucijų veiklos sustabdymas dėl nesuderinto biudžeto nėra naujiena JAV istorijoje. Tokiais konfliktais su Kongresu ypač pasižymėjo respublikonų prezidentas Ronaldas Reaganas, kurio prezidentavimo metais (1981–1987 m.) net 8 kartus buvo sustabdytas vyriausybės žinybų finansavimas.

Pastarasis vyriausybės veiklos sustabdymas nebuvo ir pats ilgiausas. B.Obama įsivėlė į 16 dienų “karą” dėl biudžeto, o štai demokratas Billas Clintonas 1995 ir 1996 metų sandūroje kovėsi su Kongresu net 26 dienas.

Visgi nereikia manyti, kad toks procesas buvo labai dažnas arba normalus reiškinys JAV istorijoje. Be to, pastarasis atvejis yra išskirtinis tuo, kad B.Obama kategoriškai atsisakė bet kokių derybų su parlamentarais, šantažuodamas juos baime, kad šalis patirs bankrotą. Visais jau minėtais atvejais, tiek R.Reaganas, tiek ir B.Clintonas (į šį sąrašą dar galima įtraukti Jimmy Carterį ir George’ą W.Bushą) problemą išspręsdavo pasiekdami kompromisą su Kongresu.

Pyro pergalė

Vos paskelbus apie pastarojo biudžeto patvirtinimą, demokratus remiantys apžvalgininkai JAV žiniasklaidoje ėmė skelbti B.Obamos pergalę. Jų prorespublikoniškai nusiteikę kolegos koneveikė prezidento spaudimui pasidavusius respublikonus. Net Atstovų Rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris, neoficialiai vadovavęs opozicijai kovoje dėl biudžeto, pareiškė: “Mes kovojome už teisingą reikalą. Mes tiesiog nelaimėjome.”

Ar tikrai B.Obama laimėjo kovą dėl biudžeto? Neatsakingai ir užsispyrusiai neidamas į kompromisą bei stipriai kenkdamas tarptautiniam JAV ekonomikos patikimumo įvaizdžiui, B.Obama laimėjo tik tiek, kad finansavimas vyriausybės žinyboms pratęstas vos iki sausio 15 dienos, o jau gruodžio 13 dieną prasidės naujas derybų dėl vis to paties biudžeto etapas. Jei tai pergalė – ji gana menka.

Ar pralaimėjo respublikonai, kaip teigė juos kritikuojantys apžvalgininkai? Vargu bau. Čia tinka J.Boehnerio žodžiai, kad jie nelaimėjo. Tačiau jie pasielgė atsakingai, šiame raunde nusileisdami Baltiesiems rūmams, kurių nenoras siekti kompromiso būtų kainavęs šaliai iždo defoltą. Reikia manyti, kad gruodį jie grįš prie derybų stalo geriau pasirengę.

Užsienio politikoje viskas atvirkščiai

Mūšis dėl biudžeto neabejotinai buvo ryškiausias šių metų B.Obamos veiksmas vidaus politikoje. Kaip minėta, šiuo atveju prezidentas pademonstravo velniškai rizikingą užsispyrimą. Tai būtų galima traktuoti kaip siekį parodyti amerikiečiams, kad jų šalies vadovas „turi stuburą“, jeigu ne kitas ryškus B.Obamos politikos pavyzdys, tik jau užsienio reikalų srityje. Taip, žinoma, kad kalbame apie Siriją.

B.Obamos politika Sirijos krizės atžvilgiu buvo visiškai nesėkminga. Ir tai dar – švelniai tariant. Pirmiausia Baltieji rūmai šoko tokį nirtulingą karo šokį ir taip grėsmingai kratė karo kirvį, kad beveik niekas neabejojo, jog JAV pajėgos įsitrauks į Sirijos pilietinį karą sukilėlių pusėje. Tiesa, mažai kas suprato, kodėl taip reikia daryti? Dėl to, kad Basharas al-Assadas panaudojo cheminį ginklą? Ar todėl, kad sukilėliai, kurių vos ne pusę sudaro „Al-Qaedai“ ištikimos grupuotės, yra „teisūs“?

Pirmoji ryški nesėkmė buvo ta, kad B.Obamos kryžiaus žygio ėmė kratytis sąjungininkai Europoje, kurie ir šiaip jau kurį laiką su tam tikru įtarimu stebi Vašingtono užsienio politikos piruetus.

Tam tikrą laiką B.Obama dar skelbėsi eisiąs į karą vienas pats, be sąjungininkų. Tai būtų galima taip pat vertinti kaip siekį „parodyti stuburą“. Tačiau netikėtai viskas apsivertė aukštyn kojom: diplomatinį fiasko Europoje patyręs Vašingtonas netikėtai savo stuburą „pasidėjo į stalčių“ ir griebėsi šiaudo, kurį jam paslaugiai ištiesė Maskva ir Pekinas. JAV sutiko, kad galima ir nekariauti, jei B.al-Assadas leis tarptautiniams inspektoriams sunaikinti jo cheminio ginklo atsargas.

Šis sprendimas atvirai prasilenkė su bet kokia logika. Vadinasi, jeigu B.al-Assadas savo šalies piliečius žudo cheminiu ginklu, jis – blogio įsikūnijimas, kurį būtina sunaikinti. Tačiau jei cheminio ginklo jis neturėtų, o savo tautiečius žudytų kulkomis ir bombomis (tai jis sėkmingai daro toliau) – viskas garai.

Nėra už ką girti

Kalbant apie pirmąją B.Obamos kadenciją, kitados buvo galima pasakyti tik tiek, kad jis nepadarė nieko itin blogo, kaip ir nieko gero. Pastaroji kadencija dar nesibaigė, bet bent jau 2013 metais B.Obamos administracija vis dar neturi kuo pasigirti. Užsienio politikoje taip ir nebuvo padoriai sutvarkyti santykiai su europiečiais, aiškiai nepavyko ir keletą metų vykdyta santykių su Rusija gerinimo politika. Maža to, Sirijos atveju, kurį B.Obamos administracija galėjo jau seniai išnaudoti kaip tik šiam tikslui, JAV tiesiog atidavė iniciatyvą Rusijai, kurios politiką Artimuosiuose Rytuose šiuo atveju vainikavo seniai nepatirtas tikras triumfas.

Vidaus politikoje išlaikyta ta pati neigiama tendencija, kuri buvo ryški visą pirmąją B.Obamos kadenciją; JAV visuomenė vis labiau dalijasi į dvi nesutaikomas stovyklas – „už Obamą“ ir „prieš Obamą“. Prezidento polinkis į ryškius socialistinius bruožus turinčią ekonominę ir socialinę politiką kelia baimę vidurinei amerikiečių klasei. O tai yra žmonės, ant kurių pečių visais laikais laikėsi Amerikos ekonominė gerovė, todėl, kad JAV nuo pat savo gimimo yra individualistų visuomenė, besivadovaujanti principu „turi tiek, kiek pats uždirbai“. Nenuostabu, kad tokios iniciatyvos kaip „Obamacare“ sveikatos apsaugos srityje yra nepriimtinos didelei amerikiečių daliai, bijančiai, kad prezidento taip skatinama socialinė šalpa suformuos (o pasak kai kurių, jau suformavo) niekada nedirbsiančių išlaikytinių sluoksnį.

Vieninteliai, kas gali būti dėkingi B.Obamai už jo politiką, yra mažieji JAV politikos žaidėjai, pavyzdžiui libertarai, kurie šiuo metu stengiasi išnaudoti žmonių nusivylimą abiem didžiosiomis partijomis ir mėgina pagauti savo traukinį į politikos aukštumas. Kas žino, jų sėkmė gali iš tiesų įnešti ko nors naujo į nusistovėjusį dvipartinį žaidimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"