TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Baltarusijoje – didžiausia per 20 metų ekonomikos krizė

Aliaksandras Lukašenka Reuters/Scanpix nuotrauka

Apie Baltarusijos ekonomiką kalbama dviprasmiškai. Prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai palankūs šaltiniai skelbia, kad šios šalies ūkis veikia stabiliai, valdžia rūpinasi žmonėmis ir tai tęsiasi jau 20 metų. Pasak kitos nuomonės, daugiausia užsienio ekspertų, Baltarusijos ūkis yra praskolintas, priklausomas nuo Maskvos ir jį bet kada gali ištikti krachas.

Didžiausias dešimto dešimtmečio laimėjimas – stabilumas

1994 m. Baltarusijos prezidentu tapus A. Lukašenkai, buvo sustabdytos liberalios reformos, ir šiek tiek reformuota sovietinė sistema liko įšaldyta. Jau tuomet daug ekspertų prognozavo, kad toks pusiau planinis modelis negyvybingas ir pasmerktas greitai žlugti, tačiau jie klydo. Nuo 1997 iki pat 2011 m. Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) nuolat augo. Net 2009 m., kai pasaulį krėtė finansų krizė, Baltarusija fiksavo 0,2 proc. kilimą.

Daug žmonių ir net politikų Rytų Europoje su pavydu žvelgia į Baltarusiją, nes jos nekamuoja didelės socialinės problemos, būdingos kaimyninėms šalims. Baltarusijoje labai mažas nedarbas, nedidelė emigracija, palyginti mažai skurstančių žmonių. Net Rusijoje A. Lukašenkos valdymo modelis laikomas pavyzdiniu. Kaip tai pavyko?

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, buvusių socialistinių respublikų ir Maskvos santykiai greitai pradėjo blogėti. Baltarusija pasirinko priešingą modelį ir išreiškė lojalumą Kremliui. Tai patiko Rusijos vadovams ir jie pradėjo remti A. Lukašenką mažesnėmis energijos žaliavų kainomis, paskolomis ir kitomis lengvatomis. Tokia parama tęsiasi visą laiką.

Priešingai nei kitos Rytų Europos šalys, Baltarusija netaikė šoko terapijos ekonomikoje: neprivatizavo įmonių, išlaikė kolūkių sistemą ir aktyviai reguliuoja rinką, todėl iki šiol valstybės ūkis labai priklausomas nuo nurodymų iš Minsko, o tai reiškia – nuo valdančiųjų sumanumo ir sėkmės.

Paternalistinė šalis

Pagal Baltarusijos Konstituciją, šalis yra socialiai orientuota. Kaip mėgsta sakyti šalies pareigūnai, valstybė – liaudžiai. 70 proc. įmonių yra valstybinės, daug iš jų didelės, jose dirba tūkstančiai darbininkų. Daugelis įmonių yra išlaikę poilsio namus ir vasaros stovyklas, sporto centrus ir poliklinikas, vaikų darželius ir lopšelius. Po universiteto absolventai gauna paskyrimus į valstybines ir privačias įmones, o jos savo darbuotojams pastato būstą.

Prezidentas ne kartą yra pabrėžęs, jog šalyje būtina pagaminti viską, ko reikia žmonėms, kad nieko nereikėtų importuoti. 98 proc. dirbamos žemės priklauso valstybei ir kolūkiams, vos 2 proc. – ūkininkams, šie negali skųstis, nes moka tik 1 proc. pajamų mokestį.

Tokia valstybės santvarka neprimena kitų Europos šalių, net socialine gerove besididžiuojančios Skandinavijos, o labiausiai artima smetoninės Lietuvos politikai XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Atrodo labai patraukliai, tai kodėl tokios pat politikos nesilaiko kitos šalys, net Rusija? Todėl, kad tai labai brangu ir pati sistema savęs neišlaiko. Tokiam „stebuklui“ būtina parama iš išorės.

Visiška priklausomybė nuo Rusijos

Baltarusijos centrinio banko valdytojas Pavelas Kalauras prisipažįsta, kad kiekvieną dieną meldžiasi: „Dieve, kad tik Rusijoje būtų gera situacija.“ Jis tai daro ne be pagrindo, nes ir tarptautiniai, ir Minsko ekonomistai pripažįsta labai didelę šalies priklausomybę nuo Rusijos. Dauguma prekių ir paslaugų iš Baltarusijos keliauja į didžiąją kaimynę, o mainais tiekiama nafta ir dujos už gerokai mažesnę kainą nei rinkoje. „Reuters“ skaičiuoja, kad kasmet Rusija savo sąjungininkę paremia 3 mlrd. dolerių. Tai trečdalis Baltarusijos biudžeto pajamų.

2014 m. smarkiai kritus naftos kainoms ir pati Maskva susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis. Buvo devalvuotas Rusijos rublis, o rusų perkamoji galia labai sumažėjo. Tai greitai atsiliepė Baltarusijai, ir tiek metų saugotas stabilumas susvyravo. 2015 m. pirmą kartą per dvidešimt metų šalies BVP smuko 3,9 procento. Smukimas tęsiasi ir šiemet, prognozuojamas ir 2017 metais.

„Eksportas į Rusiją sumažėjo. Dabar Rusijai parduodame dešimtadalį visų pusgaminių, o jie prašo tik pigiausių produktų“, – pasakoja Naugarduko kepyklos „Provit“ darbuotoja Svetlana Golovniova. Tokia pati situacija visoje šalyje. Eksportas į Rusiją smuko trečdaliu net ir įskaičiavus padidėjusį uždraustų maisto produktų reeksportą iš Europos. Iš paskos sekė ir kiti negatyvūs ekonomikos veiksniai: sumažėjusios pajamos į biudžetą, didelė infliacija, vietos rublio devalvacija, išsekusios užsienio valiutos atsargos ir kt. Užsidarius pagrindinei rinkai, labai išaugo subsidijų poreikis gamykloms, nes veikti pelningai jos negali, o atleisti darbuotojų ir apkarpyti kitas opias išlaidas irgi negali, nes tai sukeltų socialinius neramumus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus. Rusija vis dar nesuvaldo didelio savo biudžeto deficito, o Rezervų fondas sparčiai senka, todėl dar ir skolinti Minskui gali tapti nebepakeliama. Taigi baltarusiai paprašė iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos – 3 mlrd. dolerių, o šis mainais – reformų.

Reformos ar jokių reformų?

„Reforma“ yra neutralus ir korektiškas terminas, tačiau Rytų Europoje šis žodis turi blogą šlovę. Žmonės labai gerai žino, kad ekonomistų paleista frazė „būtinos reformos“ reiškia ekonominius ir socialinius sunkumus. Ne išimtis ir TVF reikalavimai Baltarusijai.

Tarptautiniai ekspertai, skolindami pinigus, reikalauja, kad Minskas nustotų subsidijuoti savo įmones, nustatytų realias, o ne iškreiptas energijos kainas, sudarytų vienodas konkuravimo sąlygas visiems rinkos dalyviams ir kitaip liberalizuotų savo rinką.

Baltarusijos pareigūnai sutinka, kad reformos šalyje būtinos, bet jie taip pat labai gerai žino, kad pradėjus liberalizaciją šalis susidurtų su tomis pat problemomis, su kuriomis susidūrė kitos Rytų Europos valstybės XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje: darbuotojų atleidimai, įmonių bankrotai bei padidėjęs spaudimas ir taip prastiems valstybės finansams. O ką tada baltarusiai pradėtų galvoti apie savo dabar taip mylimą prezidentą? Negi stabilumas, kurį išsaugojo A. Lukašenka, pasirodytų esantis iliuzija?

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima, nes laikantis mažoms naftos kainoms Rusija nebeįperka baltarusių produkcijos, o kitose šalyse ji nekonkurencinga. Paskutinė vinis į Baltarusijos ekonomikos karstą būtų, jei rusai pakeltų kainas už energetikos žaliavas. Labiausiai tikėtina, kad kol kas Minskas bandys tempti laiką imdamas greituosius kreditus iš Rytų ir Vakarų, galbūt inicijuos ir vieną kitą smulkesnę liberalizavimo reformą, atšauks vizas užsieniečiams, bet tai ne problemos sprendimas, o tik jos nukėlimas. Ar pavyks ir šįkart išsaugoti baltarusišką „stebuklą“?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"