TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Bepročiai su branduoliniu ginklu

2013 04 02 8:53
Pradėjusi beprasmį karą Šiaurės Korėja nesulauktų sąjungininkų paramos. /AFP/Scanpix nuotrauka

Šiaurės Korėjos grasinimai pietiniams kaimynams ir JAV skamba kaip bepročio svaičiojimas. Tačiau karui įžiebti pakaktų vienos provokacijos pasienyje, o aukos būtų skaičiuojamos šimtais tūkstančių. Pchenjaną vieną kartą jau išgelbėjo Kinija, bet antrą sykį tai nebepasikartos. Šiauriečiams karas būtų tolygus savižudybei.

Kovo 30 dieną Pchenjanas paskelbė, kad neaiški "nei karo, nei taikos" būklė Korėjos pusiasalyje baigėsi ir tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų dabar yra karinė padėtis. Kaip žinoma, kiek anksčiau, prieš keletą dienų, buvo pažadėtas "branduolinis pragaras" Vašingtonui.

Kim Jong Unas tituluoja save "didingiausiu pasaulio vadovu". Sunku pasakyti, kokie psichologiniai kompleksai jį verčia tai daryti. Bet grasinimai nušluoti nuo žemės paviršiaus ištisus miestus... Tai jau bepročio klejonės.

Šiauriečiai akivaizdžiai yra ruošiami karui. Valstybinė televizija nuolat rodo filmukus apie tai, kaip šiauriečių kareiviai pergalingai muša pietiečius, o po kiekvienos beprotiškos vado kalbos Pchenjane ima "spontaniškai" glaudžiom gretom marširuoti patriotiškai nusiteikęs jaunimas.

Karingi Pchenjano šūkiai - ne naujiena, pasaulis juos girdi jau 60 metų. Tačiau nė vienas iš šiauriečių vadų dar niekada nebuvo toks agresyvus ir tiesmukiškas, kaip Kim Jong Unas. O tai verčia sunerimti: kas, jei jis iš tiesų yra taip desperatiškai nusiteikęs, kad galėtų pradėti karą?

Prieš visą pasaulį

Pchenjano generalitetas greičiausiai suvokia (bent jau turėtų), kad karo su Pietų Korėja atveju tektų neišvengiamai kariauti ir su JAV, o greičiausiai ir su Japonija. Dar svarbiau, kad Pchenjano agresiją pasmerks Jungtinės Tautos, o tai reiškia, kad į karą, kaip ir 1950 metais, Seulo pusėje greičiausiai stos ir daugiau valstybių.

JAV jau permetė į Pietų Korėją "nematomus" lėktuvus B-52 ir F-22. Kilus karui, tam tikras pajėgas galės skirti ir JAV sąjungininkės, pavyzdžiui, Japonija, Australija bei Naujoji Zelandija, kurios turi pagrindo baimintis, kad šiauriečių raketos gali pasiekti jų teritorijas. Žinoma, gali prisidėti ir daugiau šalių - Pchenjanas faktiškai kariaus su visu pasauliu, nes nė viena šalis (net Kinija) neleis sau deklaruoti jam paramos.

Šiurpūs scenarijai

Daugelis analitikų pabrėžia, kad agresyvus blefas visada buvo šiauriečių pamėgtas diplomatijos įrankis, tačiau šį kartą Pchenjano pareiškimai vertinami daug rimčiau. Tai rodo ir amerikiečių pajėgų stiprinimas Korėjos pusiasalyje, ir JAV svarstomi planai stiprinti priešraketinę gynybą Aliaskoje, kurią (pagal drąsiausius ekspertų vertinimus) gal ir galėtų pasiekti šiauriečių raketos "Tepidong-2".

Jei karas iš tiesų kiltų, pasekmės būtų katastrofiškos. Net nesinori galvoti, kas nutiktų tuo atveju, jei Pchenjanas įgyvendintų grasinimą suduoti prevencinį smūgį Pietų Korėjai. Tiesiog sunku patikėti, kad kas nors galėtų tam ryžtis.

Kur kas labiau tikėtinas scenarijus - šiauriečių invazija, nes Pchenjano galios pagrindas yra ne branduolinės raketos, o sausumos kariuomenė. Pchenjanas prieš pietiečius gali mobilizuoti apie 10 mln. kareivių. Tai gerokai daugiau nei turi Seulas. Šiauriečiai taip pat turi daugiau tankų ir lėktuvų, nors šie ir yra labai pasenę. Šiauriečiai yra pajėgūs surengti žaibo karą Seulo link, taip pat, kaip jie tai padarė prieš 60 metų. Staigi pergalė jiems būtina, nes ilgesniam karui jie neturi išteklių.

Tačiau šis scenarijus greičiausiai atkartotų pirmąjį Korėjos karą dar vienu aspektu: Seulas sulauktų sąjungininkų pagalbos ir nustumtų šiauriečius atgal. Tik šį kartą Pchenjano pusėn, matyt, jau nestotų Kinija, o tai reiškia, kad sąjungininkų pajėgų jau niekas nesustabdytų ir pačių šiauriečių teritorijoje. Tačiau nuostoliai būtų milžiniški. Seulas - daugiamilijoninis, tankiai apgyventas miestas ir net masinis artilerijos apšaudymas galėtų nusinešti dešimčių tūkstančių civilių gyvybes.

Smūgis į nugarą?

Kaip jau minėta, tarptautinė reakcija būtų pagrindinis veiksnys kilus antrajam Korėjos karui. Tačiau svarbiausias, lemiamas vaidmuo tektų vienai valstybei - Kinijai. Būtent jos armija išgelbėjo šiauriečius pirmajame kare, tačiau tuo metu pačiai Kinijai buvo nusispjaut į visą pasaulį. Šiandien situacija kitokia. Vargu ar pats Pekinas džiaugiasi turėdamas pašonėje tokį sąjungininką, kuris ne tik nuolat kelia problemų ir neklauso išmintingų Pekino patarimų, bet jį dar reikia nuolat maitinti (tiesiogine to žodžio prasme), kad jo gyventojai neišmirtų iš bado.

Naudos iš Pchenjano - jokios, o problemų daug. Negi dėl jo verta kariauti su tokiu svarbiu ekonominiu partneriu kaip Seulas? O apie tai, ar apsimoka dėl Pchenjano beprotybės kariauti su JAV, apskritai neverta kalbėti...

Šiandien kinai Šiaurės Korėjos pasienyje yra sutelkę 5 visiškai komplektuotas divizijas, o gal ir didesnes pajėgas, kurių kukliai nemini. Gal Pchenjanas ir tikisi, kad tai - brolių komunistų pagalba, bet gali pasirodyti visai priešingai. Karo atveju Kinijai visiškai neapsimoka laukti, kol sąjungininkų pajėgos įsiverš į Šiaurės Korėją (pagal anksčiau minėtą scenarijų). Ar ne geriau būtų patiems įvesti pajėgas į Pchenjaną, nuversti "beprotį diktatorių" ir skubiai suformuoti naują "liaudies vyriausybę"? Gal kinų įsigalėjimas Pchenjane ir nepatiktų Seului bei Vašingtonui, bet ir jiems tektų pripažinti, kad tai - daug geriau nei bet koks "didingiausias vadas".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"