TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Braškanti draugystė

2009 06 22 0:00
Baltarusija ir toliau išlieka artima Rusijai, o šių valstybių pastarųjų metų santykiai nerodo rimtesnio konflikto galimybės.
AFP/Scanpix nuotrauka

Praėjusią savaitę dar kartą dėl niekų susiriejo strateginės partnerės Rusija ir Baltarusija. Rusai prikibo prie baltarusiško pieno, o įsižeidę baltarusiai išrikiavo pasienyje muitininkų kioskus. Skubiai padarytos prognozės, kad Baltarusija neva gali likti be rusiško alaus ir naftos produktų.

Dėl alaus anokia čia ir bėda - vien rytinėje Europos Sąjungos dalyje esančios alaus daryklos, o ką jau kalbėti apie Vokietiją, gali nesunkiai aprūpinti Baltarusiją šiuo strateginiu produktu. Tačiau jei rusai ūmai ims remontuoti visus į Baltarusiją einančius vamzdynus, be abejo, problema bus rimtesnė. Tačiau žiema dar toli, todėl rusams kol kas neapsimoka remontuoti vamzdynų. Taigi konfliktas, atrodo, toliau nesiplėtos, o nusivylę muitininkai turės patraukti savo kioskus nuo sienos iki kito aiškinimosi, kas ką gerbia. Abiejų valstybių pastarųjų 15 metų santykių raida kol kas nerodo rimtesnio incidento galimybės.

Griuvus imperijai.

Kai prieš 20 metų pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga, visų sąjunginių respublikų partinis elitas gana noriai ir entuziastingai ėmėsi palaikyti tarp žmonių populiarius nepriklausomybės siekius. Nieko keista, nes idėjinių bolševikų, viskam pasirengusių dėl pasaulinės revoliucijos, niekada nebuvo daug. Kiekybiškai partijoje vyravo lankstūs ir atsargūs ūkiški karjeristai, kuriems aukštos partinės pareigos leido susitvarkyti buitį ir turėti nereikšmingų, tačiau malonių privilegijų. Tik vienas dalykas temdė šiltą ir drėgną specialiųjų parduotuvių bei valdiškų "Volgų" gerovę - reikėjo vykdyti tolimosios Maskvos nurodymus, o jei tenykščiams bosams kas nors nepatikdavo, jie galėdavo bet kurį regioninį vaduką "nuimti". Todėl absoliuti dauguma vietinių SSKP veikėjų praktiškai nesipriešino dainuojančioms revoliucijoms, kurios jiems atvėrė neribotas galimybes praturtėti.

Apskaičiavimai pasirodė teisingi: praėjus vos keleriems metams, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, komunistų partijos viršūnėlės sėkmingai užvaldė didžiąją dalį buvusios valstybinės pramonės ir iš partijos sekretorių transformavosi į prezidentus bei ministrus. Ne visur tai vyko vienodai - Azerbaidžane ar Kazachstane tie patys vadukai tiesiog pakeitė pareigų pavadinimus. Vakarinėse respublikose buvo kelerių metų pereinamasis laikotarpis, per kurį tikėtasi, jog desovietizacija bus sėkminga.

Matydama tokią situaciją, kad ir apkramtyta, bet didžiulį karinį ir žaliavų potencialą išlaikiusi Rusija padarė išvadą - išsaugoti įtaką buvusiose kolonijose bus nesunku. Juk visi tie veikėjai, nors ir pakeitė vėliavas, prisipirko brangių kostiumų bei mersedesų, nuo jaunumės įpratę lankstytis į Maskvos pusę, o ilgametis įprotis taip lengvai neišnyksta.

Baltarusiškas kelias

Baltarusija visais atžvilgiais pasirodė esanti specifinė posovietinė valstybė. 1994 metais prezidentu buvo išrinktas (beje, visiškai sąžiningai) Aleksandras Lukašenka - gana žemo rango provincijos veikėjas, tautos pasitikėjimą pelnęs burtažodžiais apie kovą su korupcija. Negali sakyti, kad jis tų pažadų nevykdė ir jokių priemonių nesiėmė, tačiau rezultatas tėra toks, jog Baltarusijoje korupcinė sistema gana smarkiai skiriasi nuo lietuviškos ar azerbaidžanietiškos, bet vis tiek išlieka korupcinė.

Būdamas tiesmuko būdo A.Lukašenka iš pat pradžių nepatiko Vakarų valstybių vadovams ir gana greitai pelnė baisaus diktatoriaus etiketę. Demokratijos jis, aišku, nepuoselėja, bet diktatūra šalyje gana aksominė - A.Lukašenka nesusitepęs rankų masinėmis civilių žmonių žudynėmis, kaip Kinijos ar Uzbekistano vadovai, mirties bausmė Baltarusijoje netaikoma, kalėjimai nebraška nuo politinių kalinių. Nepatenkintiems gyventojams niekas netrukdo emigruoti - daugybė baltarusių uždarbiauja Rusijoje ir Vakaruose. Tiesa, opoziciniai demonstrantai nuolat pavaišinami guminėmis lazdomis, bet tenka pripažinti, kad šios publikos policija nemėgsta ir Vakaruose - pavasarį protestuotojai savo atsiėmė ir demokratijos citadelėje Londone.

Neigiamas Vakarų požiūris lėmė didesnį Baltarusijos suartėjimą su Rusija. Jau daug metų galiojanti sąjunginė šių valstybių sutartis, nors ir solidaus turinio, kol kas iš esmės yra niekinė. Akivaizdu, kad formalus jos pobūdis visiškai tenkina abi valstybes: Rusija bent vieną buvusią koloniją sugebėjo įtraukti į ypatingus santykius, o tai jau šioks toks atgimstančių imperinių ambicijų patenkinimas. Tačiau Baltarusijos nuostatos strateginio partnerio atžvilgiu akivaizdžiai savanaudiškos ir apgalvotos. Na, argi ne gudrus A.Lukašenka? Pusdykiai gauna energetinių išteklių, turi didelę savo pramonės ir perteklinės darbo jėgos rinką, ir už visa tai tereikia kartais žemai nusilenkti vyresniajam broliui! Šis supranta esąs mulkinamas, todėl retsykiais surengia auklėjimo valandėlę - kaip praėjusią savaitę. Bet persistengti nevalia - A.Lukašenkos valstybė yra nesunkaus būdo mergina, kuri mielai koketuoja ir su storapilviais piniguočiais iš Tarptautinio valiutos fondo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"