TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Būrai važiuoja į Gruziją

2011 04 09 0:00

Savo parapijiečius Kristijonas Donelaitis vadino būrais, ir mūsų dienų žmogus, skaitydamas šią nuostabią poemą yra įsitikinęs, kad būras - tai prūsiškas žodis, reiškiantis valstietį, ūkininką. Ne visai taip.

Pirmiausia, K.Donelaitis buvo ne prūsas, o lietuvis, kaip ir jo parapijiečiai. Prūsiją kelis kartus nusiaubė maras, ir Prūsijos valdovai, matydami, kad nėra kam žemės dirbti ir mokesčių surinks mažiau, leido kasmet 5 tūkst. lietuvių (kai kuriais metais net 10 tūkst.) atsikelti į Prūsiją, užimti tuščias sodybas, dirbti žemę ir tapti gerais piliečiais. Ypač daug važiavo tauragiškių. Atkreipkite dėmesį - ir "Metų" autorius, ir jo veikėjai kalba grynai lietuviškai. Prūsų kalbos būrai nė nemokėjo. Prūsai jau buvo beišnykstą, jų kalbos paminklų liko nedaug, tačiau ir iš jų matyti, kad prūsų kalba labai skiriasi nuo lietuvių kalbos.

Pats žodis "būras" - ne lietuviškas ir ne prūsiškas, o olandiškas. Jis atkeliavo į Lietuvą kartu su olandų naujakuriais, taip pat kviestais apsigyventi ištuštėjusiuose kaimuose ir viensėdžiuose. Daugiausia atvažiavo fryzų, iš artimiausio pelkėto Olandijos krašto Fryzlandijos. Ryškiai nubrėžtų sienų tuomet nebuvo, nuosavybės teisė, kai stovėjo tuščios sodybos ir ištisi kaimai, taip pat buvo taikoma tik "apytikriai".

Senieji prūsai savęs prūsais irgi nevadino, ir nematė to krašto kaip visumos. Kiekviena gentis buvo pati sau šeimininkė, kiekvienas jos narys - išdidus galindas, sembas, nadruvis, bartas, pamedėnas. Genčių separatizmas - viena priežasčių, dėl kurių žlugo visi jų sukilimai. Beje, ir Lietuvą suvienyti pavyko ne iš karto. Gentys gyveno savo gyvenimą ir negalėjo suprasti, ko iš jų nori tas svetimas, keista tarme ar net kita kalba kalbantis kunigaikštis.

Apie galindus - atskira istorija. Pasakojama, kad visa gentis, ar jos dalis, susipyko su vadais ir iškeliavo nežinoma kryptimi. Daugiau apie ją nebuvo girdėti. Lietuvoje galindai tikrai neatsidūrė. Rytuose, pas sūduvius - jotvingius, jiems nebuvo ko ieškoti. Jei galindai būtų nukeliavę dar toliau į rytus - rusų kronikos būtų tai atspindėjusios. Šie nenuoramos galėjo pasukti ta kryptimi, kuria kiekvieną rudenį pasirenka paukščiai, kiekvieną pavasarį atkakliai sugrįžtantys.

Manau, man pavyko aptikti jų pėdsakus.

Ispanijoje žinoma pavardė Galindo. Ten tas žodis neturi jokios prasmės, nors dauguma ispanų pavardžių daiktavardinės arba būdvardinės kilmės. Ar nebus taip toli nusiritusi prūsų gentis? Nors nėra jau taip toli - pora savaičių gerai pakinkytu vežimu.

Žodžių "prūsai", "Prūsija" kilmė taip pat neaiški. Ankstyvuose kalbos paminkluose tas žodis neaptinkamas. Graikų matematikas ir geografas Klaudijus Ptolemėjas, gyvenęs ir rašęs porą šimtų metų po Kristaus gimimo, mini galindų, sudėnų gentis, bet jokių prūsų nežino. Po beveik tūkstančio metų jų nežino ir Petras Duisburgietis. Tik keliautojas-pirklys iš arabiškos Ispanijos, žydas Ibrahimas ibn Jakubas mini kažkokią "bruzi" gentį.

Kai kurie istorikai mano, kad žodis "prūsai" gali būti sudarkytas žodis "fryzai", nes olandų įtaka tam kraštui ir visam baltų pamariui neabejotina. Užtenka paminėti klumpes. Toks modelis - iš vieno medžio gabalo, koketiškai užriesta nosyte, buvo drožiamas tik Olandijoje ir visur, kur pasireiškė jos įtaka. O ir vadinamas šis apavas olandišku žodžiu "klumpen", ne kitaip. Paėmęs medžio trinką, kirvį ir kaltą, klumpės nepadarysi. Reikia ilgokai pas meistrą pasimokyti. Į Aukštaitiją ir toliau į rytus tikros klumpės neprasmuko. Ten gamino medpadžius - odos viršus, atviras kulnas, per kurį šiaudai-pakratai ne laiku išbyrėdavo.

Rytprūsiuose būrų (olandiškai boer - ūkininkas, valstietis), nebeliko. Aišku tik, kad tai buvo kieto charakterio žmonės, kurie pasaulio žemėlapyje ir be Prūsijos paliko gilų pėdsaką. Kai kelias į Karaliaučiaus apylinkes užsidarė, jie sukrovė mantą, gyvulius į burlaivius ir pasiekė patį tolimiausią Afrikos kampą, kur įkūrė "Laisvą būrų respubliką". Žemė ten buvo derlinga, nors nekultivuota, klimatas - puikus - daug saulės ir pakankamai drėgmės.

Bet ta žemė nebuvo tuščia. Joje gyveno vietos juodaodžių gentys, daugiausia karingi zulusai (zulai). Būrai griebėsi šautuvų ir ėmėsi specifinės, aplinkybėms pritaikytos krašto užkariavimo taktikos. Išlipę iš laivų jie pirmiausia pasidarydavo stiprių vežimų. Ratai kartais būdavo be stipinų: medžio skrituliai su skyle ašiai. Juos traukdavo keliolika jaučių. Baisiai girgždėdavo, bet būrams tai nerūpėjo, atseit, laukinius žvėris atbaido. Artėjant vakarui vežimus sustatydavo ratu, iš išorės iš dygliuotų šakų sukraudavo užtvarą, kuris saugodavo nuo laukinių žvėrių ir zulų, o rytą traukdavo toliau. Taip jie užkariavo visą kraštą, o zulus pavertė vergais. Tačiau laisvos būrų respublikos ramybė buvo neilga. Nugalėjusi Napoleoną Didžioji Britanija energingai plėtėsi po visą pasaulį. Jos kolonijoms būtinai reikėjo atramos taško Pietų Afrikoje, ypač kai atsirado garlaiviai, sunaudojantys devynias galybes akmens anglies. Į puikų Keiptauno uostą britai žiūrėjo kaip į spyną, sukabinančią visą Britanijos grandinę - Gibraltarą, Adeną, Kolombą, Honkongą. Britai užpuolė būrus. Prasidėjo žiaurus ir ilgas karas. Britai siuntė pulkus ir patrankas. Jau buvo atsiradę ir šiokių tokių kulkosvaidžių, o būrai turėjo tik šautuvus, neretai su titnaginiu skiltuvu, užtaisomus per vamzdį.

Didžioji Britanija nugalėjo. Bet pasielgė taip kaip visada - būrų neišvarė, net nepanaikino jų respublikos, o sukūrė federaciją britų imperijos sudėtyje, kurioje buvo kalbama anglų ir afrikanų, t. y. senąja olandų kalba.

Naujai šaliai sekėsi. Atsidarė anglies kasyklos, nes Keiptaune sustojantiems laivams laivams labai reikėjo kuro. Buvo rasta deimantų. Ten jie kasami iki šiol, nes tos kasyklos - didžiausios pasaulyje. Buvo surasta ir aukso, nors vietomis teko raustis į poros kilometrų gylį, kur alino žemės gelmių karštis.

Netrūko ir pigios darbo jėgos. Zulai ir juodaodžiai plūste plūdo, nes elgetiškas Europos požiūriu uždarbis šachtose buvo dangaus palaima skurstantiems, darbo ir profesijos neturintiems afrikiečiams. Bijodami juodaodžių persvaros baltieji ėmėsi rasistinės apartheido

politikos - neva rasės turi gyventi nesimaišydamos, atskirai. Iš tiesų tai reiškė žiaurią juodaodžių diskriminaciją ir priespaudą. Jiems teko tik blogiausi darbai, jie negalėjo temstant pasirodyti baltųjų kvartaluose, jiems buvo skirtos atskiros, blogesnės vietos viešajame transporte. Demokratinės pasaulio valstybės griežtai smerkė apartheidą, Jungtinės Tautos vis griežtino sankcijas, apribojo, o paskui ir uždraudė prekybą su Pietų Afrika, Britanijos Tautų Sandrauga net išmetė ją iš savo narių. Įsižeidusi Pietų Afrika pasiskelbė respublika.

Bet šalyje prasidėjo neramumai, juodųjų maištai ir streikai. Baltiesiems darėsi vis sunkiau išlaikyti valdžią, o kai per pasaulį nuvilnijo laisvės banga, sužlugdžiusi Sovietų Sąjungą, Jugoslaviją ir Lotynų Amerikos diktatoriškus režimus, atėjo galas ir Pietų Afrikos apartheidui. Šalyje įvyko pirmi laisvi rinkimai. Valdžia atiteko juodaodžiams, nes jų buvo dešimt kartų daugiau negu baltųjų. Pirmuoju Pietų Afrikos Respublikos (PAR) prezidentu tapo Nelsonas Mandela, zulas, tamsiaodis, ilgus metus už politinę veiklą sėdėjęs kalėjime, tačiau nelinkęs kerštauti. Jis sugebėjo suvienyti visų odos atspalvių žmones bendram tikslui. Pietų Afrika klestėjo.

Pasibaigus N.Mandelos kadencijai, pasibaigė ir Pietų Afrikos sėkmė. Kitas juodaodis prezidentas, po to trečias - buvo jau kitokie. Negalima sakyti, kad baltuosius imta atvirai diskriminuoti, tačiau skiriant į svarbius postus vis dažniau buvo žiūrima į odos spalvą, o ne į sugebėjimus ir išsilavinimą. Pradėtą žemės reformą lydėjo baltųjų fermerių žemių užgrobimas, kartais jie net būdavo nužudomi. Daugeliui baltųjų tapo sunku gyventi šalyje, kurią valdė buvę vergai, ir laikytis jų sukurtų įstatymų.

Nauja būrų klajonė

Būrai vėl ėmė dairytis, kur čia patraukus. Ir surado... Gruziją. Jos vyriausybė pakvietė Pietų Afrikos fermerius persikelti pas juos - mainais už patirtį ir žinias apie modernų žemės ūkį. Papuna Davitaya, Gruzijos ministras diasporos reikalams, pareiškė, kad jie kviečiami todėl, kad Gruzija ieško investuotojų į žemės ūkį. Jis priminė, kad sovietiniais metais žemdirbystė Gruzijoje buvo apleista, pasveikino pirmąją atvykusią pasižvalgyti Pietų Afrikos fermerių delegaciją ir pažadėjo būrams visas garantijas, nes "būrai - geriausi pasaulyje žemdirbiai".

Delegacijai grįžus namo, buvo sušauktas būrų suvažiavimas. Išrinktas komitetas ėmė rengti konkrečius planus masinei emigracijai. Paaiškėjo, kad maždaug 40 tūkst. fermerių nesutinka su PAR rengiama žemės reforma ir nori emigruoti į Užkaukazę. Jų lyderis Hendrikas Millsas pareiškė spaudai, kad ten puikios perspektyvos žemdirbystei, o investuoti Gruzijoje dabar pelningiau ir saugiau nei PAR.

Palikti gimtąjį kraštą, į kurį jų protėviai atsikėlė prieš 200 ir daugiau metų, būrams nelengva, bet jie sako neturintys kitos išeities. Gyvenimas kas mėnesį blogėja, siautėja nusikaltėliai, brangsta darbo jėga, o reforma grąžins žemę ankstesniems jos šeimininkams.

Fermeris Pietas Kempas pareiškė, kad iš pradžių į Gruziją keliaus maža grupė - dešimt ar dvidešimt fermerių, bet juos paseks visas tūkstantis, ir Gruzijoje jie įsikurs visai neblogai. Gruzijos vyriausybė tikisi, kad atvykėliai pakels žemės ūkio kultūrą, ypač vynininkystės. Gruzinai gamina vyną jau šimtus metų, bet dažniausiai tai saldūs arba pusiau saldūs vynai, nelabai mėgstami Europoje. Gruziniški vynai buvo populiarūs Rusijoje, bet dėl politinių kivirčų ir antigruziniškos Kremliaus politikos jų importas uždraustas. Tuo tarpu Pietų Afrikos vynai Europoje populiarūs ir gruzinai norėtų perimti būrų patirtį. PAR vyndarystė - viena pelningiausių žemės ūkio šakų, o mitybos kultūrai augant, gero vyno poreikis pasaulyje sparčiai didėja.

Tik vargu, ar būrams bus lengva pritapti. Gruzinų kalba sunki, raidynas kitoks. Klimatas skirtingas ir skirtingos žemdirbystės tradicijos. Tačiau P.Kempas sako, kad jis ir kiti fermerių linkę pabandyti. "Keliuosi į Gruziją ne tam, kad iš jos padaryčiau naują Pietų Afriką. Kai ten nuvyksiu, noriu tapti gruzinu", - pareiškė P.Kempas.

Tačiau sumanymą keltis į Gruziją kritikuoja ir vieni, ir kiti. Gruzijos opozicija piktinasi, kad atvykėliams žemė parduodama už grašius, nors valstiečiams gruzinams žemės trūksta. PAR vyriausybė taip pat ėmė nerimauti dėl savo vyno pramonės ir net viso žemės ūkio - kas bus, kai išvažiuos geriausi ūkininkai?

Apie tai reikėjo mąstyti anksčiau. Šiuo metu jau labai akivaizdžiai ima matytis, ant ko tos šalys laikosi.

Yra toje naujoje būrų klajonėje ir moteriškas pradas. Kaip sako prancūzai, visada ieškok moters: Gruzijos prezidento Michailo Saakašvili žmona Sandra - olandų kilmės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"