TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Buvęs BBC korespondentas Afrikoje: vietiniai nustojo bijoti savo valdžios

2015 05 01 6:00
Markas Doyle'as.  Asmeninio archyvo nuotraukos

Legendinis visuomeninio britų transliuotojo žurnalistas, kurio reportažai pastaruosius tris dešimtmečius padėdavo suprasti, kas vyksta Afrikos žemyne. Šitaip vienu sakiniu galima pristatyti Marką Doyle’ą, kuris neseniai baigė savo karjerą BBC. 

Jo reportažai pasiekdavo iš karinių konfliktų teritorijų, nuo AIDS ar Ebolos viruso kenčiančių kaimų, net iš Ruandos 1994-aisiais, kai vyko genocidas. Buvęs kolega jį įvardija kaip žmogų, kuriuo žavisi ir prezidentai, ir diktatoriai.

Su keturis kartus Jungtinių tautų Korespondentų asociacijos metiniu apdovanojimu įvertintu profesionalu susitikome Helsinkyje, Suomijos fondo žiniasklaidai ir vystymuisi organizuotose mokymuose žurnalistams iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Slovakijos. Portalui lzinios.lt M. Doyle’as pasakojo, kad per pastaruosius trisdešimt metų gyvenimo kokybė Afrikoje smarkiai pasikeitė.

Jis naudoja savo sugalvotą „baseinų indeksą“ – šiandien iš lėktuvo matyti kur kas daugiau baseinų prie namų nei tuomet, kai pirmąsyk atskrido į Afriką. Atsirado daugiau kelių, futbolo stadionų, vidurinė klasė neabejotinai išsiplėtė. Nors nemaža dalis vis dar gyvena už mažiau nei dolerį per dieną, britų žurnalistas primena, kad Indijoje skurde gyvenančių daugiau nei visame Afrikos žemyne.

– Nemėgstate, kai jus vadina Afrikos ekspertu. Kodėl?

– Nes toks nesu. Apskritai kalbant, turėjau fantastiškas galimybes ir puikiai praleidau laiką. Man mokėjo algą, kad mokyčiausi. Tai nuostabu. Tačiau jei sutiktumėte žurnalistą iš Kongo, praleidusį dvejus metus Latvijoje, vienerius Čekijoje ir Prancūzijoje, kažin ar vadintumėte jį Europos ekspertu. Juk jis dar nebuvo Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Nebandau apsimetinėti kukliu, iš tiesų nemanau, kad esu ekspertas. Man gerai sekėsi dirbti korespondentu, vykti į naujas šalis, atpažinti jose svarbiausius klausimus ir pateikti atsakymus, paremtus tuo, ką ten mačiau. Buvo smagu.

– Oficialiai jūs buvote BBC tarptautinio vystymosi korespondentas. Kaip juo tapote?

– Kai buvau devyniolikos, mano mergina, kuri dabar yra mano žmona, gavo mokytojos padėjėjos darbą Prancūzijoje. Ji išvyko, pagalvojau, kad ir man reikėtų. Nenorėjau būti mokytoju, nes mano šeimoje vien mokytojai, bet ieškojau nuotykių. Tai pačiai programai buvau per jaunas, tačiau pasiūlė vykti į Dhaką. Pagalvojau, kad bus puiku, Bangladešas šalia Indijos, o aš mėgstu indišką maistą. Tačiau po šešių mėnesių gavęs laišką supratau, kad vyksiu ne į Bangladešo, o į Senegalo sostinę (tardamasis telefonu neteisingai išgirdau miesto pavadinimą). Galų gale atsidūriau Dakare.

Nežinau kodėl, bet ten būdamas nusprendžiau, kad būsiu žurnalistas. Laikais, kai nebuvo interneto, parašiau apie 50 laiškų skirtingoms laikraščių ir žurnalų redakcijoms Anglijoje. Dvi iš jų pasiūlė laikinus darbus, vėliau vienas tapo nuolatiniu, o galiausiai atsidūriau BBC. Iš pradžių trims mėnesiams gavau prodiuserio darbą Afrikos naujienų tarnyboje, dariau pažangą, galiausiai tapau vyriausiu programos „Dėmesys Afrikai“ redaktoriumi. Po to metus buvau neetatinis BBC darbuotojas Dakare, o galų gale man teko Vakarų Afrikos korespondento pareigos. Viskas klostėsi savaime, vėliau dirbau korespondentu Rytų Afrikai, penkerius metus su šeima gyvenau Abidžane, Dramblio Kaulo krante, tačiau vaikams paūgėjus reikėjo juos leisti į mokyklą – grįžome į Londoną. Dirbdamas ten vis dar daugiausia dėmesio skyriau Afrikai, tačiau tekdavo keliauti ir į tokias vietas kaip Haitis, Kolumbija, Pakistanas, Indija.

– Prancūzų kalba, matyt, pravertė ne kartą. Kiek kalbų mokėjimas svarbus žurnalistams?

– O taip, ji buvo labai paranki. Kartais afrikiečiai man sako, kad kalbu prancūziškai su senegalietišku akcentu. Nieko keisto, Senegalas buvo pirmoji prancūzakalbė šalis, kurioje gyvenau. Nors tiesą sakant, aš greičiausiai tiesiog prastai kalbu prancūziškai (juokiasi).

Prancūzų nepaprastai pravertė, tačiau būtų dar geriau, jei mokėčiau suahilių, hausų ar arabų kalbas. Deja, nemoku. Be abejo, kiekvienam siūlyčiau studijuoti ne žurnalistiką, o kalbas. Išmokite portugalų ar ispanų ir galėsite keliauti po Lotynų Ameriką, mokykitės arabų, mandarinų. Kalbos padvigubiną potencialių darbų kiekį.

– Pats niekuomet nestudijavote žurnalistikos?

– Ne. Nieko neturiu prieš šias studijas, tačiau jei būčiau redaktorius mielai įdarbinčiau kelias kalbas mokantį asmenį, išvykusį į Nepalą ar Kolumbiją ir siunčiantį reportažus iš ten. Mane tokio žmogaus motyvacija ir gebėjimas būti korespondentu įtikina labiau nei žurnalistikos studijos.

– Be ko nepraeidavo nė viena jūsų kaip žurnalisto kelionė į Afriką?

– Be baimės, kad nepavyks parengti medžiagos. Prieš išvykdamas šiek tiek patyrinėju, paskambinu keletui žmonių, preliminariai susitariu dėl susitikimų – negali švaistyti laiko, numanai, ką darysi. Tačiau įlipdamas į lėktuvą visada jaudinuosi, kad gali nepavykti. Iš tikrųjų manau, kad toks nervingumas visai sveikas, tam tikra prasme veikia kaip motyvuojantis veiksnys. Dažniausiai dar pirmos dienos vakare jau turiu labai gerą mintį reportažui, pakalbinti trys žmonės. Esminis dalykas – jų klausytis.

Ne sykį radijuje mane kalbinę žurnalistai nesiklausė, ką sakau. Jei tiesiog sekami iš anksto užsirašyti klausimai, greičiausiai nesiklausoma atsakymų. Geriausi interviu kyla iš bendravimo, kai žurnalistas šiek tiek priremia pašnekovą prie sienos dėl to, ką jis sako, bando išpešti praktinį atsakymą. Mano mėgstamiausias klausimas yra „ką konkrečiai turite omenyje šitaip sakydamas?“ arba „ar galite duoti praktišką pavyzdį, kaip tai veikia realybėje?“. Tokiu būdu galima gauti atsakymą, kurį visi supras. Nes pirmas atsakymas prasideda nuo žargono – akronimų, terminų. Specialistai nori sužavėti tuo, ką žino, ką skaitė, ką pažįsta. Galiausiai to atsakymo atsikratai, palieki tik tai, ką žmonės supras.

– Turite mintyje, kad svarbu vis perklausti?

Svarbu užduoti klausimą, net jei atrodo, kad jis nuskambės kvailai. Laikui bėgant atsikračiau drovėjimosi tokius užduoti. Kai buvau jaunas žurnalistas ir vaikščiojau į spaudos konferencijas, klausydavausi, ką kalba protingi žmonės ir kartais gėdydavausi paklausi. Atsimenu, kad kartą, jau po Rugsėjo 11-osios įvykių, dalyvavau spaudos konferencijoje Londone apie talibaną. Anglijos vyriausybė kaip tik buvo pradėjusi slapta vesti derybas su „Airijos Respublikonų armija“ (angl. IRA). Pakėliau ranką ir paklausiau, ar įmanomos derybos su šiais žmonėmis. Visi ekspertai net pasipiktino: žinoma, kad ne, koks kvailas klausimas. Kas atsitiko vėliau? Amerika pradėjo vesti derybas su Talibanu. Dažnai „kvailo berniuko klausimai“ yra esminiai. Svarbu, kad užtektų pasitikėjimo suprasti, kad iš tiesų tai nekvailas, o esminis klausimas, kurį visi turėtų užduoti.

– Kas pasikeitė Afrikoje nuo tada, kai pirmą sykį įkėlėte koją į žemyną. Suprantu, kad jame daugybė šalių, bet gal matyti bendra tendencija?

– Kai pirmąsyk atvykau į Afriką, žmonės bijojo savo valdžios. Apskritai paėmus, dabar jie ją niekina. Kartais vis dar bijo, nes valdžia galinga, tačiau iš esmės negali pakęsti, nes žino, kas vyksta dėka drąsių vietinių žurnalistų. Nors buvo šiokios tokios pagalbos iš išorės, iš esmės situaciją pakeitė savo gyvybe rizikavę afrikiečių žurnalistai. Jie atskleidė korupciją, paaiškino vystymosi problemas, pasakė, kas sukčiavo rinkimuose ir pan. Tai nereiškia, kad problemos Afrikoje išspręstos, tačiau žengtas pirmasis žingsnis demaskuojant neteisybę– žinojimas. Čia ypač svarbus žurnalistų vaidmuo. Antras žingsnis – susidoroti su neteisingumu teisiškai, šito trūksta. Egzistuoja problemos su švietimu, tačiau pakankamai žmonių supranta, kas vyksta, kad galėtų imtis teisinių priemonių, kad demokratija ir atskaitomybė įsitvirtintų. Optimistiškai manau, kad judama teisinga linkme.

– Tačiau apie tai, kad Indijos ar Kinijos ekonomikos auga girdime nuolat, tuo metu, kaip einasi Afrikos šalims beveik nežinome.

– Afrikoje ya 53 arba 54 (jei priskaičiuoji ginčytiną Vakarų Sacharos teritoriją) atskiros šalys, neturinčios didelės įtakos. Egzistuoja Afrikos Sąjunga, tačiau ji neveikia taip efektyviai kaip Europos Sąjunga. Žinoma, šis tas daroma, pavyzdžiui, panaikintos kliūtys prekybai Rytų Afrikoje. Pradedama suprasti, kad „balkanizacija“ nieko gera neatneša, reikia susitelkti ir veikti išvien, nes JAV, Europa, Kinija turi stiprų balsą, o pusšimtis paskirų Afrikos valstybių ne.

– Mokymu metu pasakojote, kad buvimas BBC korespondentu atvėrė jums nemažai durų Afrikoje.

– Darbas BBC buvo didelė privilegija, todėl, kad tarptautinė naujienų tarnyba transliuojama Afrikos šalyse. Taigi tu rengi medžiagą ne suomių ar britų publikai, o visam pasauliui. Tai neįtikėtinai galinga motyvacija daryti reportažus kuo geriau. Privalai teisingai pranešti apie karą šalyje X, nes jos žmonės vėliau jų klausys. Kartą sutiktas žmogus dešimt metų klauso tavęs per radiją, kiekvienąsyk galvodamas „o, čia mano draugas Markas“. Mano atmintis nėra labai gera, tačiau net jei ji būtų puikiausia pasaulyje, negalėčiau atsiminti visų sutiktų žmonių. Taigi nuolat sutrinku, kai prie manęs prieina – o taip būna dažnai – ir sako „labas, Markai, kaip malonu tave matyti“, o aš nežinau, kas tas žmogus. Taip, dirbti BBC buvo didžiulė privilegija.

– Paskutinis klausimas apie skirtumą tarp žurnalistikos ir aktyvizmo, kuo galima būtų įtarinėti korespondentus besivystančiose šalyse.

– Pagrindinis skirtumas toks: jei žurnalistas skaitytojui, klausytojui ar žiūrovui atrodo kaip aktyvistas, tuomet tai, apie ką jis kalba, bus laikoma jo nuomone. Labiau įtikins tikra analizė, paremta tuo, ką žurnalistas matė, ką jam pasakė viena ir kita pusė. Visgi tai nereiškia, kad buvimas objektyviu žurnalistu nereikalauja drąsos. Papasakosiu istoriją apie itin vienoje šalyje gerbiamą, profesionalų žurnalistą, kurio vardo nenoriu minėti. Tam tikra lobistinė grupė pasiūlė jam 50 tūkst. dolerių, kad pakeistų savo reportažą. Jums ir man tai nemaža pinigų suma, tačiau nedidelėje Afrikos šalyje toks kiekis pinigų aprūpina iki gyvenimo pabaigos. Bet jis atsisakė, norėjo išlikti objektyviu žurnalistu. Tokių žmonių yra visoje Afrikoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"