TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Centrinė Azija – „amžinųjų“ lyderių kraštai

2016 09 26 11:20
Bent kiek nenuspėjamais rinkimų rezultatais regione gali pasigirti tik Kirgizstanas. Reuters/Scanpix nuotrauka

Kuo per pastaruosius du dešimtmečius labiausiai pasižymėjo Centrinės Azijos šalys? Svarbiu vaidmeniu pasaulinėje ekonomikoje? O gal iki gyvos galvos valdančiais prezidentais? Apie tai „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su regiono ekspertu Nate'u Schenkkanu.

Pasak „Freedom house“ projekto „Nations in transit“ („pereinamojo laikotarpio šalys“) vadovo N. Schenkkano, Centrinė Azija dar prieš 25 metus išsiskyrė iš kitų buvusių sovietų respublikų tuo, kad iš tiesų net nenorėjo palikti šilto Maskvos glėbio. Tiksliau, to nenorėjo daryti vietiniai partiniai lyderiai, kurie netrukus tapo suverenių valstybių vadovais. Jie pasistengė įtvirtinti savo valdžią taip, kad jų šalyse niekas ir niekada nepasikeistų.

Paradoksalu, bet šie „amžinieji“ lyderiai ilgainiui tapo ir labiausiai šių šalių nepriklausomybe suinteresuoti asmenys, nes tik šalies vadovo statusas įgalina išlaikyti šių valstybių pajamų susiurbimo mechanizmus. Visgi, pasak Centrinėje Azijoje ne vienus metus praleidusio N. Schenkkano, net ir stabiliausiai atrodantys režimai nėra amžini. Kaip rodo nesena istorija, jų griūtis gali būti netgi labai netikėta.

– Kadaise Centrinė Azija buvo dalis to paties sovietų lagerio, kaip ir Baltijos šalys. Kaip nutiko, kad šios šalys nuėjo visiškai kitu keliu? O gal derėtų klausti, kodėl jos niekur nenuėjo?

– Atsakymas labai paprastas ir akivaizdus. Centrinės Azijos respublikos buvo pačios skurdžiausios (nors ir gausios gamtiniais ištekliais) ir mažiausiai išsilavinusios visoje SSRS. Be to, šios respublikos palaikė pačius silpniausius tarptautinius ryšius.

Tarkime, Armėnija taip pat buvo gana skurdi respublika, tačiau po nepriklausomybės atgavimo ji galėjo pasiremti milžiniška armėnų diaspora užsienyje. Ši diaspora iki šiol labai padeda šaliai ir tapo bene vienintele priežastimi, kodėl Armėnija netapo kaukazietišku Tadžikistano atitikmeniu.

Taip pat galima pažymėti, kad Centrinės Azijos, kitaip nei europinės SSRS dalies, respublikų santykiai su sovietų imperijos centru daug labiau priminė metropolijos ir kolonijų santykius. Sovietmečių visuose svarbiausiuose valdžios postuose bei aukščiausios kvalifikacijos reikalaujančiose pozicijose regione darbavosi rusai – iš metropolijos atsiųsti žmonės.

– Aukščiausiuose partijos postuose visgi buvo vietos partiniai veikėjai.

– Respublikų centrinių partijos komitetų pirmininkai išsilaikė valdžioje ir po SSRS žlugimo. Taip atsirado tokie prezidentai, kaip Nursultanas Nazarbajevas arba velionis Islamas Karimovas. Jie liko vadovauti savo šalims, tačiau nebeturėjo tokio efektyvaus valdymo aparato ir kvalifikuotų kadrų. Be to, jie iš tiesų niekada ir nenorėjo trauktis iš SSRS, nenorėjo jokių pokyčių. Šiose šalyse nebuvo nacionalinių nepriklausomybės sąjūdžių. Istorijos vadovėliai apie tai, kaip dabartiniai lyderiai atvedė savo respublikas į nepriklausomybę, buvo parašyti jau vėliau.

Nate

– Taigi, Centrinės Azijos respublikos pačios nenorėjo pokyčių?

– SSRS žlugimo išvakarėse Centrinėje Azijoje visiškai nesimatė to pokyčių troškimo, o tuo labiau vyksmo, kuris tuo metu jau rutuliojosi Rytų Europoje, Baltijos šalyse. Todėl Centrinėje Azijoje stengtasi ne kažką keisti, o kaip tik priešingai, kiek įmanoma išlaikyti tuometinę tvarką, iš kurios kilo ir dabartiniai valdantieji šių šalių sluoksniai. Išlaikyti valdžią jiems be kitų priemonių padėjo ir specialiosios tarnybos, taip pat praktiškai nepakitusios po SSRS subyrėjimo.

Pokyčių laikmečiai visada yra sunkūs. Tos durys, už kurių atsiveria kelias į geresnę ateitį, paprastai būna vos pravertos, todėl bet kuri transformacijos laikmetį pergyvenanti visuomenė turi stengtis pasinaudoti jai pasitaikiusia proga. Centrinės Azijos atveju, galima sakyti, kad tos durys taip niekada ir neprasivėrė.

– Gal nebuvo kam jų praverti?

– Tikrai (juokiasi), nebuvo tų, kurie užgultų ir atidarytų šias duris. Kad ir Kirgizstano pavyzdys: šioje šalyje per pastaruosius 11 metų įvyko dvi revoliucijos, tačiau jos taip pat neatnešė ženklių pokyčių. Visgi, nepaisant to, kad Kirgizstano sistema nėra demokratinė, ji nėra ir visiškai vienalytė. Nors Kirgizstano piliečiai ir nėra lygūs prieš įstatymą, ten nėra nepriklausomos teisėsaugos ir daugybės kitų laisvos visuomenės atributų, visgi šioje šalyje varžomasi dėl valdžios, o tai reiškia, kad ji yra bent tiek laisvesnė, palyginus su kaimynėmis regione. Politinio elito grupės Kirgizstane varžosi per politines partijas, varžosi parlamente ir rinkimuose. Tuo labiau, kad rinkimų rezultatai tikrai nėra visiškai nuspėjami. To nėra daugiau nei vienoje regiono šalyje.

– Jūsų projekto „Nations in transit“ žemėlapyje Centrinės Azijos šalys įvardijamos kaip autoritariniai režimai. Tačiau juos valdančių žmonių galia atrodo tokia neribota, kad jas nesunku būtų pavadinti ir absoliutinėmis monarchijomis?

– Regiono šalis vertiname kaip konsoliduotus autokratinius režimus. Centrinės Azijos režimų esmė yra ta, kad visa valstybės sistema yra pajungta tam, kad visos šalies pajamos sėkmingai plauktų tiesiai tiems žmonėms, kurie yra valdžioje. Minėti režimai turi ir panašumų, ir skirtumų su giminingomis autokratinėmis sistemomis už regiono ribų. Kad ir su Rusija. Visgi dabar vertiname juos kaip stiprias autokratijas.

– Rusiją valdančią žmonių grupę galima apibūdinti, kaip bendrų siekių apjungtą draugiją, tuo metu Centrinės Azijos šalis, atrodytų, valdo šeimos.

– Teisybės tame yra, valdžioje iš tiesų yra įsitvirtinusios šeimos. Tačiau jos turi dalintis savo turtais, kad išliktų valdžioje. Šiuo metu, dėl ekonominės krizės, tie turtai yra gerokai sumažėję. Pavyzdžiui, Uzbekistane prezidento postą netrukus veikiausiai perims Karimovų šeimai nepriklausantis žmogus. Tai nulems šalies elito grupių tarpusavio susitarimas. I. Karimovo įpėdinis be abejo toliau rūpinsis velionio prezidento šeimynykščiais, tačiau jis pats nebus šios šeimos narys. Šiuo atžvilgiu Centrinės Azijos šalys skiriasi nuo Azerbaidžano, kur viskas yra susieta su vienintele Alijevų šeima.

Taigi, šeimos yra svarbios, tačiau jų valdžia taip pat turi ribas. Jei I. Karimovas būtų turėjęs sūnų, greičiausiai jis būtų tapęs įpėdiniu. Jei N. Nazarbajevas turėtų sūnų, šis taip pat greičiausiai taptų kitu prezidentu. Tačiau nei vienas iš judviejų neturi sūnų, o tai reiškia, kad aukščiausius postus perims šeimoms nepriklausantys žmonės.

– Pirmąjį tokį lyderio pasikeitimą matėme Turkmėnistane, visai netrukus pamatysime Uzbekistane. Ar „amžinųjų“ prezidentų įpėdiniai atneša kokių nors pokyčių šiame regione?

– Keičiantis lyderiams, neišvengiamai kažkas keičiasi. Tačiau jei klausiate apie teigiamus pokyčius – tikrai ne. Tik ne su dabartine valdžios paveldėjimo sistema.

– Vadinasi, jokių pokyčių nematysime dar bent keliolika metų?

– Manau, kad pokyčiai, jei tokie apskritai bus, šiame regione bus chaotiški, entropiški. Tai tikrai nebus valdžios suplanuotos transformacijos. Tikėtina, kad tai lems dabartinių valdžios sistemų sunykimas, kuris aiškiai pastebimas jau dabar. Akivaizdu, kad ekonominės krizės sąlygomis šie režimai turi iš paskutiniųjų įtempti jėgas, kad išlaikytų dabartines valdžios sistemas.

– Jūs kalbate apie revoliucijas, o kol kas dabartiniai režimai bent jau atrodo gana stabiliai įsitvirtinę?

– Gal jie ir atrodo stabilūs, tačiau nėra tokie. Pavyzdžiui, 2010 metais labai stabiliai atrodė Egipto režimas. Pripažįstu, kad autokratiniai režimai iš tiesų gali būti stabilūs, tačiau ir sugriūva jie daug greičiau nei daugelis įsivaizduoja. Jų griūtį gali paskatinti patys įvairiausi faktoriai: galbūt augantis nedarbas ir skurdas, o galbūt vienos gamyklos uždarymas, įplieskiantis gaisrą visoje visuomenėje; jei įvyksta viena didelė protesto demonstracija, mes nežinome, ar viskas baigsis jos numalšinimu, ar tai bus tik visą šalį apimsiančių protestų bangos pradžia.

– Kad ir kokios būtų galingos valdančiosios šeimos, Centrinė Azija visada buvo laikoma tradicine Rusijos įtakos sfera. Kieno įtakos sferoje regionas yra šiandien? Rusijos, Kinijos, o galbūt regioninio lyderio Kazachstano?

– Rusija dominuoja kultūrinėje ir informacinėje erdvėje. Tai lemia tiek istorinės priežastys, tiek glaudūs Rusijos ryšiai su valdančiosiomis elito grupėmis. Savo darbą atlieka ir Rusijos žiniasklaida. Kita svarbi Rusijos dominavimo priežastis yra ta, jog pačiai Rusijai yra labai svarbu, kad visi manytų ir pripažintų ją dominuojančia jėga šiame regione.

JAV tokia Rusijos pozicija ne prie širdies, tačiau didesnio dėmesio šiam klausimui Vašingtonas neskiria. Kinijai Centrinė Azija rūpi labiau. Pirmiausia, ekonomine prasme. Tačiau net ir Kinijai šis regionas nėra svarbus prioritetas. Kinijos prioritetų sąrašas yra labai ilgas ir Centrinė Azija jame tikrai nepažymėta tarp svarbiausių. Kinija suinteresuota, kad regionas būtų ekonomiškai pažangesnis, Centrinė Azija gali būti stambus žaliavų tiekėjas ir tranzito koridorius, bet Kinija turi ir kitų žaliavų šaltinių ir kitų efektyvių būdų, kaip gabenti prekes į Europą. O bene svarbiausia yra tai, kad Kinijai, priešingai nei Rusija, nerūpi, ar likęs pasaulis laikys Centrinę Aziją jos įtakos sfera, ar ne. Ji ramiai sau dirba ir labai sėkmingai įgyvendina savo interesus. Ekonominėje plotmėje Kinija jau seniai dominuoja Centrinėje Azijoje ir šiuo atžvilgiu yra tolių toliausiai aplenkusi Rusiją.

Kazachstanas išlaiko regiono lyderio poziciją. Ši šalis aktyviausiai veikia tarptautinėje arenoje, yra atviriausia įvairioms regioninio bendradarbiavimo formoms. Tačiau tuo pačiu metu Astana nėra labai suinteresuota plėtoti tokius projektus, kaip Eurazijos ekonominė erdvė ir panašiai. Tiesą sakant, tokie projektai nerūpi nei vienai regiono valstybei, nors jos ir pasirašė Muitų sąjungos susitarimą. Tikrovėje jokia eurazinė ekonominė sąjunga nefunkcionuoja, o sutartis pasirašyta tik tam, kad neužrūstinti Rusijos.

Be to, net jei Kazachstanas ir nori būti lyderiu, paskui kurį seka kitos regiono šalys, tai nereiškia, kad tos šalys nori būti vedamos. Nei Kazachstano, nei Rusijos, nei Turkijos. Centrinės Azijos lyderiai visada itin neigiamai reaguoja, jei jiems bandoma primesti svetimą valią. Šiuo atveju kalbame ne apie prorusiškas arba provakarietiškas nuotaikas. Jie priešinasi bet kokiam išorės spaudimui. Suverenitetas jiems – brangiausias turtas ir tai labai logiška.

Tarkime, esate vienos respublikų prezidentas, susikrovęs sau į kišenę milijardus dolerių. Kas įgalina juos išsaugoti ir pervedinėti į įvairiausius ofšorus? Ogi tai, kad esate nepriklausomos valstybės prezidentas. Prarasite nepriklausomybę – ir jūs jau paprasčiausias nusikaltėlis. Jie ne tik patys susitapatina su nepriklausomybės savoka, bet ir savo asmenybės kultus grindžia tuo teiginiu, kad tik jų dėka šios šalys vis dar yra nepriklausomos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"