TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Černobylio jėgainės operatorius: katastrofos pamokos nebuvo išmoktos

AFP/Scanpix nuotrauka

Po Černobylio katastrofos mažai kas pasikeitė – Fukušima yra patvirtinimas, kad Černobylio pamokos neišmoktos, LRT RADIJUI sako buvęs Černobylio jėgainės ketvirtojo reaktoriaus operatorius, dirbęs ir tris dienas po avarijos, Aleksejus Brėjus.

„Anksčiau ar vėliau išgirsime, kad kurioje nors atominėje ne viskas gerai. Juk po avarijos panašiuose reaktoriuose buvo šalinami defektai, po kelių mėnesių reaktoriai vėl pradėjo veikti ir po metų buvo nuspręsta įvertinti modernizacijos naudą. Atliko bandymus ir parengė rezultatų ataskaitą. Tos ataskaitos autoriai padarė išvadą, kad RBMK reaktoriai tam tikrais aspektais net tapo mažiau saugūs nei iki avarijos“, – pabrėžia A. Brėjus.

– Koks Jūsų ryškiausias prisiminimas apie tą rytą?

– Ryte sėdau į autobusą ir išvažiavau į darbą jėgainėje. Nieko nežinojau, niekas nieko nepasakė. Privažiavęs prie atominės elektrinės, pamačiau sugriautą bloką. Tos akimirkos įspūdis man įsiminė labiausiai... Pirmoji mintis buvo – to negali būti. Paskui pagalvojau – ką mes čia darome, ką dabar daryti? Ir pajutau, kaip plaukai stojo piestu. Nuo tada žinau, kad ši frazė nėra metafora. Taip išties būna.

– Ką darėte paskui?

– Paskui autobusas privažiavo prie apsaugos posto, kur stovi sargyba, tikrinanti leidimus. Apsaugos darbuotojas buvo apsivilkęs karinį guminį kostiumą. Jis atsisakė mus įleisti, nes buvo duotas toks įsakymas. Kadangi mes atvažiavome į darbą, paskambinome savo viršininkui, jis – savo, ir, jiems sutarus, mus įleido į teritoriją. Labai svarbu tai, kad sargybinis mums davė po jodo tabletę. Aš ją prarijau ir tai šiek tiek apsaugojo skydliaukę, kitaip būtų buvę kur kas blogiau.

Iš išorės pastatas buvo labai sugriautas, todėl nustebau viduje pamatęs koridorius. Jais nuėjau į darbo vietą prie pulto. Ten buvo labai daug žmonių, kurie turėjo tiekti vandenį ir aušinti reaktorių. Aš prie jų prisijungiau ir iki pat keturių popiet tai darėme.

Iš jėgainės operatorių žuvo 20 mano kolegų. Naktį jie padėjo gaisrininkams gesinti ugnį, tiekė jiems vandenį, ieškojo ir padėjo gelbėti dingusius žmones, padėjo sužeistiesiems, nešė juos ant pečių iš pastato, todėl patyrė radiacinius nudegimus. Nuo paprastų šie nudegimai skiriasi tuo, kad kartojasi visą gyvenimą – praeina ir vėl atsiranda. Vieno žmogaus taip ir nepavyko rasti. Jis ten liko amžiams.

Taip pat operatoriai bandė suprasti, kokia yra pastato ir reaktoriaus būklė, kad būtų galima nuspręsti, ką toliau daryti. Jie bėgiojo po pastatą, rizikavo savo gyvybe. Reikėjo užkirsti kelią naujiems sprogimams, gaisrams ir aukoms. Prie bloko turbinų buvo bakai su tepalu, iš viso 100 tonų. Kilus gaisrui numatyta, kad raktu atidarius sklendes jis vamzdžiais sutekėtų į specialius požeminius rezervuarus. Tačiau dėl avarijos sistema neveikė, todėl operatoriai ėjo į pavojingą zoną ir rankomis turėjo išleisti tą tepalą. Jie žuvo dėl radiacijos. Kiti taip pat žuvo atlikdami panašias užduotis.

Aš negesinau gaisro, negelbėjau sužeistųjų, daugiausia užsiėmiau įrengimų būklės vertinimu ir vandens tiekimu reaktoriui aušinti. Iki vidurdienio vanduo baigėsi, siurbliai nustojo veikti, pradėjo pumpuoti į bakus vandenį iš upės. Tai tęsėsi ilgai, iki vakaro. Dalis žmonių dirbo lauke, susirgo spinduline liga. Ačiū Dievui, išgyveno. Popiet bakai buvo pilni, gavau komandą įjungti siurblius ir paduoti vandenį į reaktorių. Visi įsakymai ėjo iš Maskvos. Nors aš jaučiau, kad visas šitas darbas beprasmis, tačiau turėjau vykdyti komandą.

– Vėliau paaiškėjo, kad tas vanduo tik dar labiau paskleidė radiaciją iš pažeisto bloko, ar ne?

– Vanduo pažeistais vamzdynais užliejo visus rūsius ketvirtame, paskui trečiame ir kituose blokuose. Mažai kas žino, kad Černobylis, kaip ir Fukušima, patyrė potvynį. Tai kėlė pavojų visiems blokams, tačiau nukentėjo tik ketvirtas. Likusieji susitvarkė. Rūsiuose yra elektros tiekimo sistemos. Jas užtvindžius, dingo elektra, kuri būtina, kad veiktų įrengimai, ventiliacija, aušinimo siurbliai. Įsijungė papildomi generatoriai, tačiau jų pakako tik trumpam. Po kurio laiko pamainos viršininkas liepė visiems palikti bloką ir prie pulto likome tik mes dviese – jis ir aš, kaip jo pavaduotojas. Vėliau jis liepė ir man išeiti, pats pasiliko, nors labai prastai jautėsi, vėliau jam prireikė medikų pagalbos.

Popiet, gavęs komandą, grįžau į ketvirtą bloką ir bandžiau įjungti paskutinį veikiantį vandens siurblį, tačiau, ačiū Dievui, jis neįsijungė. Kai palikau patalpas, daugiau niekas jose nebedirbo. Taigi taip nutiko, kad buvau paskutinis, spaudęs mygtukus ketvirtajame bloke.

– Kaip šios katastrofos aplinkybės ir priežastys Jums atrodo šiandien?

– Pradžioje buvo įvairių teorijų apie tai, kas nutiko. Paskui, aistroms nurimus, specialistai pasidalijo į dvi grupes. Galima sakyti, kad yra viena versija ir dvi jos interpretacijos. Atvirai sakant, egzistuoja dešimtys įvairių versijų, dėl ko įvyko Černobylio avarija. Aš jų visų nežinau. Dalis jų gana šizofreniškos. Bet inžineriniu požiūriu galima sakyti, kad reaktoriaus turėjo rimtų projektinių trūkumų ir tą naktį susiklostė tokios aplinkybės, kad jie kaip tik ėmė ir pasireiškė.

1988 m. išėjau dirbti žurnalistu ir pradėjau į tai žiūrėti iš šalies – ne kaip jėgainės operatorius, ne kaip projektuotojas, tad manau, kad turiu gana nepriklausomą nuomonę. Labiau linkstu į operatorių palaikomą versiją. Projektuotojai laikosi nuomonės, kad reaktorius turėjo trūkumų, bet operatorių veiksmai nulėmė avariją, pasibaigusią sprogimu. O operatoriai teigia, kad jie apie tuos trūkumus nežinojo ir reaktorius sprogo jiems bandant jį sustabdyti, spaudžiant avarinio stabdymo mygtuką, kuris buvo ne kartą anksčiau naudojamas. O tą naktį reaktorius buvo tarsi be stabdžių. Stabdymas sukėlė sprogimą.

– Kaip tas įvykis pakeitė Jūsų požiūrį į atominę energetiką?

– Sunku kalbėti tik apie atominę energetiką. Ji apskritai yra tik dalis mokslo ir technikos pažangos. Juk yra daugiau pavojingų technologijų. Transportas pareikalauja daug aukų, elektra, chemijos pramonė taip nesaugi, žmonės nuolat apsinuodija. Net informacinės technologijos kenkia, ypač jaunų žmonių psichikai. Jei kas nors sako, kad reikia atsisakyti atominės energetikos, aš sakyčiau, kad kitos ne geresnės.

– O kaip branduolinės atliekos? Galima būtų teigti, kad atominė skiriasi tuo, jog yra tokia technologija, kurią, kartą pasirinkus, nebegalima persigalvoti. Jos padariniai paskui kelia pavojų tūkstantmečius.

– Net ne avarinės situacijos, o būtent atliekos yra didžiausias atominės energetikos minusas. Manau, kad nėra saugaus būdo naudoti atominę energetiką elektrai gaminti, todėl jos reikėtų atsisakyti. Bet nereikia iš jos daryti baubo, reikėtų nepamiršti ir kitų pavojingų pramonės rūšių, ypač chemijos, ir atsargiai naudotis informacinėmis technologijomis.

– Kaip reagavote sužinojęs apie avariją Fukušimos jėgainėje?

– Negalėjau patikėti, kad taip gali nutikti po Černobylio. Iki tol maniau, kad Černobylio avariją nulėmė sovietinė sistema, sovietinis mentalitetas, o po Fukušimos supratau, kad tai lemia žmogiški veiksniai – atsakomybės neturėjimas. Iš esmės Fukušimos avarijos priežastis tokia pat, kaip Černobylio, – blogas projektas. Jis netiko tai seisminei zonai. Cunamis pažeidė energijos sistemas ir buvo nebeįmanoma aušinti reaktoriaus.

– Kaip per tą laiką pasikeitė viešos diskusijos apie atominę energetiką? Bent jau Ukrainoje.

– Aštriausius klausimus, susijusius su tuo, užgožė pastarojo meto politiniai įvykiai – karas, Ukrainos santykiai su pasauliu. Dabar tai pirmoje vietoje. Pirmaisiais metais po avarijos ekologijos klausimai buvo labai aktualūs, jais visuomet spekuliavo politikai bandydami pelnyti rinkėjų balsus. Vėliau Černobylio aktualumas blėso, iškilo socialiniai klausimai – sveikatos apsauga, pragyvenimo lygis. Vienintelis klausimas, kuris grąžina dėmesį Černobyliui, yra sarkofagas. Pasaulio bendruomenė surinko lėšas naujam apsauginiam sarkofagui ir jis greitai turėtų būti baigtas.

O kalbant apie esmę, katastrofos priežastis ir jų šalinimą – šioje srityje mažai kas pasikeitė. Fukušima yra patvirtinimas, kad Černobylio pamokos nėra išmoktos. Anksčiau ar vėliau išgirsime, kad kurioje nors atominėje ne viskas gerai. Juk po avarijos panašiuose reaktoriuose buvo šalinami defektai, po kelių mėnesių reaktoriai vėl pradėjo veikti ir po metų buvo nuspręsta įvertinti modernizacijos naudą. Atliko bandymus ir parengė rezultatų ataskaitą. Tos ataskaitos autoriai padarė išvadą, kad RBMK reaktoriai tam tikrais aspektais net tapo mažiau saugūs nei iki avarijos. Ką padarė sovietų valdžia? Įslaptino tą dokumentą. Reaktoriai tęsė darbą, Rusijoje jie vis dar veikia. Tai rodo, kaip „išmoktos“ Černobylio pamokos.

– Jūs kalbate taip ramiai, daug šypsotės. Ar jau susitaikėte su tuo, kas įvyko, ar radote būdą su tuo gyventi?

– Sunku pasakyti. Visų pirma dauguma, kas išgyveno Černobylį ir jaučia pasekmes, stengiasi apie tai negalvoti. Tai įvyko ir reikia eiti į priekį. Aš stengiuosi viso gyvenimo nekurti apie tą įvykį. Yra daug kitų įdomių dalykų ir problemų. Gyvenu toliau, Černobylis yra praeitis, bet kažkiek tai yra ir dabartis, tikriausiai ir ateitis, nes ne visos pamokos išmoktos. Kartais tenka girdėti, kaip žmonės net asmeninėse situacijose priekaištauja vieni kitiems „tu neišmokai Černobylio pamokų“.

– Daug bendraujate su jaunais žmonėmis. Vedate ekskursijas. Koks svarbiausias dalykas, kurį jie turėtų prisiminti po tokių susitikimų čia?

– Bene svarbiausia Černobylio katastrofos priežastis yra atsakomybės trūkumas. Kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus, ir nebus tokių černobylių. Tuo metu atsakomybės trūko daug kur: tiek projektuojant, tiek statant, tiek priimant politinius sprendimus po avarijos. Buvo daug slaptumo. Po kelių mėnesių KGB būstinėje pasirašiau, kad įsipareigoju nepasakoti apie daugybę dalykų: ką dariau, kaip jaučiausi, bet svarbiausia, man uždraudė kalbėti apie tikrąsias Černobylio avarijos priežastis. Man sunku suvokti, kas turėta omenyje. Tikriausiai sovietų valdžia nenorėjo, kad pasakotume, jog reaktorių susprogdino jo stabdys.

– Kartais pokalbiuose Černobylio avarijos likvidatoriai sako, kad žmonės gana greitai pamiršo jų pastangas ir drąsą. Dabar, regis, dažniau minimos jų pensijos ir lengvatos. Ar Jums tenka su tuo susidurti?

– Tai nuolat vyksta. Jūs irgi klausiate apie tai, ar pensijos du, tris kartus didesnės. Taip nėra. Yra čenobyliečių, kurių pensija didesnė, bet daugelis gauna minimalią. Esą jie nori nepelnytai daug. Ne visi su tuo susiduria, bet to yra.

– Kaip Jūs dėl to jaučiatės?

– Žiūriu ramiai. Juk negaliu pakeisti kitų žmonių sąmonės. Tai – jų supratimas, mentalitetas, galų gale auklėjimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"