TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Černobylis – elektrinės katastrofos monumentas

2016 04 26 6:00
Turistai vaikščioja po Pripetės miestelį vaiduoklį. AFP/Scanpix nuotraukos

Šiandien Ukraina mini 30-ąsias Černobylio atominės elektrinės katastrofos metines. Tai didžiausia pasaulyje tokio tipo avarija, jos aukų skaičius tebėra paslaptis, o pasekmės toliau ardo vietos gyventojams sveikatą. Regione ir dabar matyti buvusio gyvenimo ženklų, tokių kaip vaikų smėlio dėžės ir sūpynės, tarsi įstrigusios laike.

1986 metų balandžio 26 dieną 1 val. 23 min. vietos laiku per saugumo patikrinimą sprogo ketvirtasis 100 km į šiaurę nuo Kijevo esančios Černobylio atominės elektrinės reaktorius. Branduolinis kuras degė 10 dienų, į atmosferą pakilo toksiški debesys ir užteršė iki trijų ketvirtadalių Europos. Ypač nuo to nukentėjo Ukraina ir jos kaimynės Baltarusija ir Rusija.

Apžvalgos ratas buvo atidarytas likus vos kelioms dienoms iki avarijos.

Ilgai slėpė

Sovietų valdžia nieko viešai neskelbė, nes nenorėjo, kad tragedija sugadintų šaltojo karo laikų supervalstybės įvaizdį. 48 tūkst. gyventojų iš Pripetės miestelio, esančio vos už trijų kilometrų nuo elektrinės, valdžia evakavo tik kitą popietę.

Pirmoji aliarmą balandžio 28 dieną paskelbė Švedija, kai užfiksavo nepaaiškinamą savo radiacijos fono padidėjimą. Tuometis Komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas katastrofos viešai nepripažino iki gegužės 14 dienos.

1986 metais valdžia iškėlė 116 tūkst. žmonių iš zonos 30 km spinduliu aplink elektrinę. Vėlesniais metais buvo perkelta dar 230 tūkst. žmonių. Vis dėlto 5 mln. ukrainiečių, baltarusių ir rusų tebegyvena rajonuose, kuriuose radiacijos lygis vis dar aukštas.

Maskva nusiuntė maždaug 600 tūkst. vadinamųjų likvidatorių, dauguma jų buvo kariškiai, policininkai, ugniagesiai ir valstybės tarnautojai. Jie darbavosi netausodami savęs ir nenaudodami beveik jokių apsaugos priemonių: užgesino gaisrą reaktoriuje, valė radioaktyvias atliekas, gabeno užterštas mašinas į specialų kapinyną ir atliko kitokius tvarkymo darbus.

Piliečių aukoms visuose taupomuosiuose bankuose buvo atidaryta „sąskaita 904“, į ją per pusę metų pervesta 520 mln. rublių. Tarp aukotojų buvo ir garsi dainininkė Ala Pugačiova. Ji surengė labdaros koncertą Maskvos olimpiniame sporto komplekse ir likvidatoriams skyrė solinį koncertą Černobylyje.

Gyvūnai Černobylio „mirties zonoje“ gyvena trumpiau ir susilaukia mažiau palikuonių.

Ginčijamas aukų skaičius

Praėjus 30 metų, daugelio tebegyvenančių katastrofos likvidatorių sveikata gerokai pašlijusi. Žmonių, mirusių dėl radiacijos tomis baisiomis dienomis ir vėlesniais metais, skaičius tebėra ginčijamas.

Maždaug 30 gelbėtojų žuvo per tas savaites, kai reikėjo suvaldyti ketvirto reaktoriaus išsilydymą. 2005 metais Pasaulio sveikatos organizacija apskaičiavo, kad Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje nuo apšvitos sukeltų sveikatos sutrikimų mirė apie 4 tūkst. žmonių, bet „Greenpeace“ šį skaičių vadino labai sumažintu. Aplinkosaugininkų grupės vertinimu, dėl radiacijos jau mirė 100 tūkst. žmonių.

Šis regionas ir maždaug 300 jo gyventojų, daugiausia – vyresnio amžiaus, ir dabar toli gražu nėra saugūs. Radiacija 10 km spinduliu nuo elektrinės siekia 1700 nanosivertų per valandą – nuo 10 iki 35 kartų daugiau nei normalus foninės radiacijos lygis Jungtinėse Valstijose.

Černobylio elektrinė gamino elektrą iki 2000-ųjų gruodžio, kai Ukraina pasidavė Vakarų spaudimui visam laikui uždaryti paskutinį ten veikiantį reaktorių.

Keli šimtai pensinio amžiaus žmonių pernelyg prisirišę prie savo namų ir nesibaimina radiacijos.

Milžiniškas narvas

Po sprogimo ir gaisro, paskleidusio radioaktyvių teršalų debesį didelėje Rytų ir Šiaurės Europos dalyje, Sovietų Sąjungos inžinieriai pastatė virš sugriuvusio bloko plieno ir betono gaubtą, turintį apsaugoti nuo teršalų sklaidos. Sarkofagas buvo pastatytas paskubomis, vos per penkis mėnesius, ir turėjo laikyti apie 30 metų, tačiau jau esama aiškių požymių, kad jo konstrukcija gerokai susilpnėjusi.

Černobylio atominės elektrinės reaktoriuje yra daugiau kaip 200 tonų urano. Betono struktūra aplink sprogusį reaktorių skilinėja ir gali sugriūti, todėl 2010 metais buvo pradėti darbai dėl 25 tūkst. tonų plieno apsauginio gaubto. Ši struktūra, dvigubai didesnė už futbolo stadioną ir iškilusi virš žemės 110 m, yra truputį aukštesnė už Didįjį Beną Londone ir sveria triskart daugiau už Eifelio bokštą Paryžiuje. Kai naujas statinys, panašus į 30 aukštų namo dydžio angarą, bus baigtas montuoti, jis bus lėtai nustumtas bėgiais virš senojo sarkofago ir reaktoriaus bloko. Paskui kibernetiniai aparatai viduje pradės ardyti sarkofagą ir sunaikintą reaktorių, o surinktos atliekos bus vežamos į netoliese įrengtą saugyklą. Planuojama, kad šis procesas turėtų prasidėti 2017 metais.

Šiam didžiuliam narvui reikia 2,1 mlrd. eurų. Pinigų skyrė daugiau kaip 40 valstybių ir Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas. Dar 165 mln. eurų žadėjo duoti Didysis septynetas ir Europos Komisija. Tačiau vis dar trūksta 100 mln. eurų panaudotam branduoliniam kurui saugoti. Net jei tie pinigai iš kur nors bus gauti, dar neaišku, kas apmokės sąskaitą už naujo kupolo eksploatavimą, kai jis bus įrengtas.

Sovietinė svajonė

Kiek toliau nuo statybų aikštelės, kur nebegirdėti sunkiųjų mašinų burzgesio ir įrankių dundesio, ištuštėjusį Pripetės miestą gaubia tyla. Už 4 km nuo elektrinės esantis miestas buvo pastatytas jos darbininkams. Jis buvo atidarytas 1970 metais ir įkūnijo sovietinę svajonę: miestą sudarė tvarkingai išrikiuotų daugiabučių rajonai, išdėstyti aplink didelę centrinę aikštę, prie kurios stūkso didelis viešbutis ir kultūros rūmai „Energetik“.

Po katastrofos pareigūnai aplink jėgainę nustatė vadinamąją atskirties zoną – 2600 kv. km teritoriją, kurioje neturėjo likti jokių gyventojų. Ji aptverta spygliuota tvora, čia patruliuoja pareigūnai, reguliariai matuojamas radiacijos lygis.

Vis dėlto gyvenimas „mirties zonoje“ tęsiasi – žmonės, dirbantys elektrinėje ir ją prižiūrintys, ten gyvena trumpomis pamainomis. Čia lankosi smalsių turistų grupės, atvykstančios pamatyti nykias liekanas, surūdijusį apžvalgos ratą, atidarytą likus vos kelioms dienoms iki avarijos.

Keli šimtai evakuotų pensinio amžiaus žmonių paslapčia sugrįžo į apleistus kaimelius, nes buvo labiau prisirišę prie savo namų, negu susirūpinę dėl sveikatai pavojingos spinduliuotės. Jie gyvena taip, tarsi čia niekada nieko nebūtų nutikę: augina gyvulius, sodina daržus, miškeliuose renka uogas ir grybus. Beveik visi šios uždaros Černobylio zonos gyventojai – aštuntąją ir devintąją dešimtis jau einančios močiutės.

Apsauginio gaubto statybų aikštelė./Reuters/Scanpix nuotrauka

Aplinkos atgimimas

Kas nutinka, kai branduolinės elektrinės katastrofos vieta paliekama beveik visiškai apleista 30 metų? Černobylio atveju – tai unikali proga pamatyti, kaip atsigauna laukinė gamta. Kai kurių mokslininkų teigimu, gyvūnai Černobylio „mirties zonoje“ galbūt gyvena trumpiau ir susilaukia mažiau palikuonių, bet jų skaičius ir įvairovė didėja tokiu tempu, kokio nebuvo daug metų.

Gamtoje pamažu ėmė ryškėti įdomūs dalykai. Viena vertus, nuo pasėlių ir žmogaus atliekų priklausančios gyvūnų rūšys čia išnyko: nebėra gandrų, žvirblių ir balandžių. Kita vertus, vėl ėmė rastis gyvūnijos rūšys, klestėjusios prieš katastrofą, pavyzdžiui, briedžiai, vilkai, lokiai, lūšys, jūriniai ereliai ir daug kitų. 1990-aisiais buvo atliktas vienas drąsesnių eksperimentų – buvo atvežti keli nykstantys Prževalskio arkliai, norint pažiūrėti, ar jie čia įsikurs ir išliks. Jie puikiai adaptavosi ir maždaug 100 jų dabar ganosi laukuose.

Pietų Karolinos universiteto Kolumbijoje biologijos mokslų profesorius Timas Mousseau vadovauja komandai, kuri vykdo ilgalaikius biologinės įvairovės tyrimus ir Černobylyje, ir zonoje aplink Fukušimą Japonijoje. Jis vertina aplinkos atgimimą kiek atsargiau. „Kai aptveri kokį nors rajoną, aišku, kad kai kurie gyvūnai turės galimybę plėstis, bet vien dėl to, jog jie yra matomi, dar nereiškia, kad jų padaugėjo“, – sakė mokslininkas. Jis taip pat pridūrė, kad negatyvus radiacijos poveikis gyvūnų populiacijoms būna labai akivaizdus – pavyzdžiui, pasikeičia net gegutės kukavimas.

Parengė GINTARĖ GRIGALAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"