TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Chodžali – nežinoma tragedija

2014 02 25 6:00
Rovšanas Rzajevas siekia informuoti tarptautinę bendruomenę apie Chodžali vykdytą azerbaidžaniečių genocidą. azerbaycanli.org nuotrauka

Minint 22-ąsias Chodžali tragedijos metines, LŽ kalbasi su Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės atstovu, Azerbaidžano parlamento nariu Rovšanu Rzajevu.

Pasak R.Rzajevo, Kalnų Karabacho Chodžali mieste įvykdytas šiurpus nusikaltimas žmogiškumui iki šiol nesulaukė ne tik tarptautinio teisinio įvertinimo, bet ir apskritai nėra gerai žinomas pasaulyje. Vakar Vilniuje šiam klausimui aptarti buvo rengiama konferencija “Neišspręstų konfliktų Pietų Kaukaze tarptautinis kontekstas – Khojaly genocidas".

– Pone Rzajevai, jūs pats esate kilęs iš Kalnų Karabcho?

– Taip, aš esu iš Šušos miesto. Esu Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės vykdomojo komiteto narys.

– Ką žodis Chodžali reiškia azerbaidžaniečiui?

– Mums Chodžali – tai genocidas, vykdytas prieš mus, Kalnų Karabacho azerbaidžaniečius. Tai – Azerbaidžano teritorijos okupacijos pradžia. 1992 metų vasario 26 dieną armėnai pradėjo etninį valymą, kurio tikslas buvo išgąsdinti visą tautą, priversti azerbaidžaniečius bėgti iš savo namų, iš savo gimtosios žemės. Deja, jiems pavyko padaryti tai, ką buvo sumanę. Azerbaidžaniečiai buvo išvyti iš savo gimtųjų žemių.

Iš pradžių buvo Chodžali genocidas, paskui karo veiksmai tęsėsi iki gegužės 8 dienos, kai buvo okupuota Šuša ir visas Kalnų Karabachas.

– Minėjote, kad Chodžali buvo lyg ir parodomasis veiksmas?

– Tai, kas įvyko Chodžali, kaip tik ir buvo sumąstyta kaip pavyzdys. Jie (armėnai – aut.) tam ruošėsi, tai savo kalbose ne kartą minėjo ir dabartinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas, kuris sakė: mes parodėme azerbaidžaniečiams, kad galime pulti beginklius žmones.

Taip pat norėčiau pažymėti, kad Chodžali puolime dalyvavo ir 366-asis motošaulių pulkas, likęs Kalnų Karabache nuo sovietinių laikų, tačiau tuo metu - jau Rusijos kariuomenės dalis. Šio pulko karinė technika ir karininkai padėjo armėnams pasiekti savo tikslą.

Tai buvo tragedija, kurią išgyvename dar ir šiandien. Todėl norime, kad tarptautinė bendruomenė žinotų apie šį genocidą prieš azerbaidžaniečių tautą.

Iš 2500 miestelyje tuomet gyvenusių civilių armėnai per vieną naktį nužudė 613, tarp kurių buvo 63 vaikai, 106 moterys ir 70 pagyvenusių žmonių. / nationalturk.com nuotrauka

– Bet juk nuo Chodžali tragedijos praėjo tiek daug metų. Negi pasaulis dar nežino, kas įvyko 1992-aisiais?

– Nemanau, kad tarptautinė bendruomenė yra pakankamai informuota šiuo klausimu. Esu kone įsitikinęs, kad tarptautinė bendruomenė nepajėgia suvokti tokio genocido šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau yra progresas: nemažai JAV valstijų jau pripažino Chodžali tragediją genocido aktu.

– Kalbate apie JAV, o kaip europiečiai? Pas mus įprasta, kad visi žino apie Osmanų imperijoje galbūt vykusį armėnų genocidą. Taip išeina, kad nieko nežinome apie Chodžali?

– Armėnai daug kalba apie Pirmojo pasaulinio karo metų genocidą, kuris iš tiesų nebuvo nei etninis valymas, nei genocidas. Todėl armėnai ir atsisako Turkijos pasiūlymų kartu su tarptautiniais ekspertais ištirti Turkijos archyvuose esančią medžiagą.

O kai kalbame apie Chodžali, turime turėti omenyje, kad ši tragedija įvyko po SSRS žlugimo, kai jau gyvavo suverenios Armėnijos ir Azerbaidžano valstybės. Štai šiuo atveju buvo vykdoma etninio valymo ir azerbaidžanietiškų teritorijų okupacijos politika. Sekdami šia politika, armėnai 1992 metų vasario 17 dieną įvykdė genocido aktą Kalnų Karabache esančiame Garadogli kaime. Tai buvo pirmasis žingsnis, o vėliau - jau kur kas didesnis genocido aktas Chodžali.

– Ir tai net neslepiama?

– Armėnai nebijojo to pademonstruoti visam pasauliui, nes tai buvo jų politikos dalis. Tuo metu, kai mes norime papasakoti pasauliui, kas įvyko Chodžali, armėnai ima kalbėti apie 1915 metų įvykius, nes jiems taip patogu. O mes tik norime, kad pasaulis stabtelėtų ir susimąstytų apie tai, kas įvyko Chodžali, ir kad tokia tragedija daugiau nepasikartotų. Stengiamės apie tai kalbėti ir su Kalnų Karabacho armėnų bendruomene, tačiau ji visaip vengia dialogo, kuris, mūsų nuomone, suteiktų šansą taikiai gyventi ateinančioms kartoms.

– Ar lietuviai, jūsų nuomone, turi pakankamai informacijos apie Chodžali?

– Deja, ne. Lankiausi Seime, išdėsčiau savo nuomonę, siūlėme Lietuvai pateikti savo nešališką įvertinimą, tačiau iki šiol nieko nepasiekta.

– Kodėl taip yra?

– Aš pats manau, kad šiuo atveju veikia armėniškasis lobizmas, visaip blokuojantis šį klausimą. Reikia pasakyti, kad jiems tai sekasi. O mes juk norime tik objektyvaus tarptautinio įvertinimo, paremto tarptautine teise.

Labai tikimės, kad būtent Lietuva, ES narė, šiandien galėtų pateikti tokį įvertinimą. Pavyzdžiui, tai jau padarė Vokietijos parlamentas - jis įvertino Azerbaidžano teritorijų okupaciją. Pastarąjį faktą pripažįsta visos Jungtinių Tautų narės. Deja, Europos parlamentuose konkretus Chodžali klausimas šiandien nekeliamas.

– Teisingumo laukia konflikto aukos ir jų artimieji.

– Pasakysiu atvirai: buvo pradėta baudžiamoji byla, tačiau jos niekaip nepavyksta tirti, nes kai kurie joje figūruojantys asmenys yra dabartinėje Armėnijos vadovybėje.

Vakar Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, vyko konferencija, skirta Chodžali nelaimės 22-osioms metinėms. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Neką geriau sekasi užmegzti dialogą su Armėnijos vadovybe ESBO Minsko grupės formatu, kur tarpininkauja Rusija. Mūsų šalių vadovai ne kartą buvo susitikę, tačiau visiškai nematome konstruktyvaus Armėnijos požiūrio. Todėl tikimės, kad šiuo klausimu bus aktyvesnės ir tars žodį visos valstybės – ESBO narės.

Tikimės, kad kada nors savo išvadas pateiks Tarptautinis Teismas – dokumentų surinkta pakankamai. Siekdami teisingumo, mes norime atkurti taiką Pietų Kaukaze. Šiuolaikiniame pasaulyje negalima gyventi mintimis apie viduramžiškus užkariavimus, reikia mąstyti apie ateities bendradarbiavimą.

***

Chodžali žudynės

* Tragiški įvykiai, šiandien dažniausiai vadinami Chodžali žudynėmis, įvyko 1992 metais, naktį į vasario 26 dieną. Ši tragedija buvo reikšmingas įvykis kariniame konflikte tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, kai 1991– 994 metais žuvo apie 30 tūkst. žmonių.

* Šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti palikti namus, ištuštėjo dešimtys miestų, kaimų ir gyvenviečių. Tačiau pats baisiausias likimas ištiko Chodžali miestelį, kuris buvo tapęs prieglobsčiu keletui tūkstančių žmonių, pabėgusių iš Armėnijos ir jos užgrobtų teritorijų.

* 1992 metų pradžioje sukarintos armėnų formuotės apsupo Chodžali. Miestelis buvo apšaudomas, žmonės ėmė iš jo trauktis, tačiau šturmo naktį armėnų pajėgų apsuptyje vis dar buvo įstrigę apie 2500 žmonių.

* Puolimas prasidėjo vasario 25 dieną 11 val. vakaro. Miestą užgriuvo artilerijos, tankų ir priešlėktuvinių pabūklų salvės. Pirmiausia buvo sunaikintos kareivinės ir gynybos taškai, kur mėgino išsilaikyti negausios savigynos, Azerbaidžano milicijos ir kariuomenės pajėgos. Kartu su armėnų formuotėmis miestelį apšaudė ir Rusijos 366-ojo motošaulių pulko pajėgos.

* Po 2 valandas trukusio artilerijos apšaudymo į Chodžali pajudėjo rusiškų šarvuočių ir tankų dengiami pėstininkai. Paskutinius miestelio gynėjus jie įveikė apie 7 val. ryto.

* Chodžali buvo apšaudomas ir puolamas iš trijų pusių. Vienintele atsitraukimo galimybe civiliams gyventojams tapo siauras, vos 100–300 m pločio kelias, kurį agresoriai puolimo išvakarėse pasiūlė, kaip „laisvą koridorių“ civiliams. Šis neva civilių atsitraukimo kelias pasirodė kaip dar vieni spąstai: jis buvo apšaudomas, o juo bėgančius žmones netrukus pasitiko armėnų pajėgų užkardos ir taip pat atidengė ugnį į pabėgėlius. Dalis žmonių bėgo į kalnus, ten daugelis jų vėliau mirė nuo šalčio ir išsekimo.

* Iš 2500 miestelyje tuomet buvusių civilių armėnai nužudė 613 (šį skaičių pripažįsta abi konflikto šalys), tarp kurių buvo 63 vaikai, 106 moterys, 70 pagyvenusių žmonių. Visiškai išžudytos 8 šeimos; 25 vaikai neteko abiejų tėvų; 130 vaikų prarado bent vieną iš tėvų. Buvo sužeisti 487 žmonės (įskaitant 76 vaikus). Daugiau nei 1200 žmonių buvo paimti įkaitais (įskaitant 18 vaikų), o 150 dingo be žinios.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"