TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Daugiatautė Europa - nebeįdomi

2011 04 05 0:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Europos lyderiai mano suradę gudrią išeitį: jie puola "multikultūralizmą", kad patiktų kraštutinių pažiūrų rinkėjams. Tačiau jie nepastebi kylančio pavojaus trapiam pamatui, kurį patys statė ne vieną dešimtmetį, jaukindami musulmonų bendruomenes.

Per pastaruosius mėnesius Vokietijos kanclerė Angela Merkel, britų premjeras Davidas Cameronas ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy vienas po kito viešai pripažino, kad žemyne multikultūralizmas jau nebeegzistuoja.

"Multikultūralizmas, teigiantis, kad mes galime tiesiog gyventi šalia vienas kito laimingi, Vokietijoje žlugo", - 2010 metų spalį pareiškė A.Merkel. "Propaguodami multikultūralizmą mes skatinome skirtingas kultūras gyventi skirtingą gyvenimą, atsiskyrus vieną nuo kitų ir nuo vyraujančių tendencijų. Mums nepavyko sukurti tokios visuomenės, kurioje jie norėtų gyventi visi", - ištarė D.Cameronas vasarį. "Multikultūralizmas yra tikra nesėkmė. Tiesa ta, kad mūsų demokratijose mes per daug rūpinomės migranto tapatybe ir nepakankamai tapatybe tos valstybės, į kurią jis buvo priimtas", - tą patį mėnesį nutarė N.Sarkozy.

Bėga dešiniesiems iš paskos

Šie pareiškimai, atrodytų, turėtų reikšti kardinalų posūkį Europos santykiuose su jos musulmonų bendruomenėmis. Kalbos turėjo sukurti įspūdį, kad žodžius tarę politiniai lyderiai visiškai kontroliuoja savo tautos likimą, drąsiai brėžia naują visuomenių kursą. Tačiau realybė yra kur kas skurdesnė. A.Merkel, D.Cameronas ir N.Sarkozy bando pasivyti dešiniųjų pažiūrų rinkėjus. Jie negailestingai puola silpniausią grandį - multikultūralizmą - ir siūlo kelias įmantrias reformas. Politikams nerūpi, kiek daug darbo jų valstybių vidaus reikalų ministrai įdėjo formuodami naują, daug pastangų reikalavusią politiką, skirtą vietos musulmonų bendruomenėms. Viena aišku, šie Vakarų Europos lyderiai patys kursto ugnį, kurią tikėjosi užgniaužti savo kalbomis: kraštutinių dešiniųjų populizmą, grindžiamą islamo atmetimu.

Pirmuosius antiimigracinių nuotaikų daigus buvo galima matyti XX amžiaus pabaigoje. Jos sustiprėjo XXI amžiaus pradžioje po teroristinių atakų. Galutinai antiislamiškos nuotaikos įsivyravo 2010-aisiais. Visa tai - 2008-2009 metų pasaulinės ekonomikos krizės, sukėlusios gana smarkią populizmo bangą Vakarų Europoje, pasekmė.

Visi šie dešiniųjų populistiniai judėjimai turi vieną bendrą bruožą: partijos neslepia esančios antiislamiškos. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje populistiniai judėjimai pasižymėjo antisemitinėmis nuotaikomis, dabar išskirtiniu jų bruožu tampa musulmonų imigracija.

Vokietijoje A.Merkel kalba buvo pasakyta šalį drebinant debatams dėl Thilo Sarrazino knygos "Vokietija save naikina" ("Deutschland schafft sich ab"). T.Sarrazinas, rašantis apie tai, kad vokiečiai kvailėja, nes jų gretas per sparčiai pildo neišsilavinę musulmonai, jau pardavė per milijoną knygos egzempliorių. Jungtinėje Karalystėje D.Cameronui teko susidurti su savo partijos radikaliais populistais ir su Britų nacionaline partija. Nyderlanduose premjeras Markas Ruttas priverstas varžyti musulmonių teises - nešioti skareles mainais - į Geerto Wilderso antiislamiškos frakcijos paramą. Prancūzijoje N.Sarkozy pavyko sėkmingai nuvilioti rinkėjus 2007 metais nuo Jeano Marie Le Peno Nacionalinio fronto. Vėliau rinkėjus jis būrė kalbomis apie nacionalinę tapatybę ir burką. Šį pavasarį jo partija UMP paskelbė pradedanti dar vieną diskusiją - apie islamą ir "laicite" (taip vadinamas prancūziškasis sekuliarizmas).

Kratosi darbo vaisių

Tačiau tenka pripažinti, kad šie lyderiai kovoja su vaiduokliais. Visų aptariamas "multikultūralizmas" tėra pasenęs anachronizmas. Jo tradicinė reikšmė - sudaryti palankias sąlygas skirtingoms etninėms, kultūrinėms ar religinėms grupėms gyvuoti atskirai nuo valstybės ar jos "paraštėse" - seniai nebetinka Europos kraštams.

Dabartinės diskusijos, ar islamas "atitinka" europietiškas vertybes, turėjo didesnės reikšmės XX amžiaus pabaigoje, kai avinėliai būdavo aukojami voniose, užsienio imamai atvykdavo su turistinėmis vizomis, o pamaldos ant šaligatvio musulmonams būdavo bene vienintelė išeitis. Tuo metu Vokietijoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, musulmonų reikalai dar buvo priskiriami užsienio reikalams, o ne vidaus politikai.

Du dešimtmečius Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, kuriose glaudžiasi maždaug du trečdaliai iš 16 mln. musulmonų Europoje, sunkiai dirbo, kad islamas taptų įprastu reiškiniu. Dėl dėtų nežmoniškų pastangas ir mestų be galo didelių pinigų islamas galiausiai įgavo tam tikrą krašto religijos statusą, o musulmonai vis dažniau priimdavo šalies pilietybę. Tačiau dabar tiek daug metų vargę Europos lyderiai nori nusikratyti "multikultūralizmo" šešėlio. Ką jie nori keisti?

Anksčiau radikalai be gailesčio pliekdavo nesaugumą, imigraciją ir islamą (1983 metais J.M.Le Pen šaukė: "Du milijonai bedarbių lygu dviem milijonams imigrantų!"). Tačiau dabar imigrantų kaltinti dėl socialinių ir ekonominių problemų neišeina, mat dauguma jų tapo piliečiais.

Šiandien politikai tarsi grįžo į tuos laikus, kai mieliau dėvėdavo tariamą raištį ant akių, nei imdavosi spręsti problemą. Atsakydamas į D.Camerono kalbą apie žlugusį multikultūralizmą, N.Cleggas pabrėžė: "Jei mes tikrai tikime savo liberalių vertybių stiprybe, mes turėtume tikėti ir tuo, kad jomis bus įveikti menkesni oponentų argumentai. Bet niekas nelaimi kovos palikęs ringą. Turime eiti ir laimėti."

Šie žodžiai stulbinamai panašūs į tuos, kuriuos 2003 metais pasakė N.Sarkozy, atšaudamas kritikams dėl bendradarbiavimo su islamo organizacijomis: "Jei jums atrodo, kad islamas nesuderinamas su Respublika, pasakykite man, ką daryti su tais penkiais milijonais musulmoniškos kilmės žmonių, gyvenančiais Prancūzijoje? Ar jūs juos išmesite? Priversite priimti kitą religiją? Ar prašysite daugiau nepraktikuoti islamo?" Kaip tyčia, tuo metu jo populiarumo reitingai buvo aukščiausi (siekė 58-59 proc.).

Kas bus toliau?

Dabar trijų Europos valstybių lyderiai nepasitenkinimą islamu pavertė oficialiu ir gerbiamu. Pavyzdžiui, N.Sarkozy tarsi pripažino Nacionalinio fronto teiginius, kad musulmonai yra grėsmė prancūzo tapatybei. Tačiau, kaip kartą pastebėjo J.M.Le Penas, rinkėjai atskiria pelus nuo grūdų. Pavyzdžiui, apklausose dabar pirmauja iš tėvo rankų partijos lyderės vaidmenį perėmusi Marine Le Pen. Neseniai ji pajuokavo: "Dar daugiau nesąmoningų kalbų apie islamą ir "laicite", ir aš greitai išsiveršiu 25 procentais." Praktiškai taip ir atsitiko.

"Pew Forum" duomenimis, per 20 metų musulmonų bendruomenė Europoje išaugs nuo 6 proc. iki 8 procentų. Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje ir Švedijoje jų skaičius iki 2030-ųjų gali išaugti dvigubai. Šie musulmonai bus tikri piliečiai, gimę ir augę Europos valstybėse. Jie nebus tik politinių debatų objektai, tai bus balsavimo teisę turintys žmonės, nors ir esantys mažumoje. Taigi kyla klausimas - ar politinės partijos sieks, kad visuomenėje girdėtųsi ir musulmonų balsas? Ar mokyklos ir universitetai pasiruošę priimti kitokias, dažniausiai ekonomiškai silpnesnes mažumas? Ar bus dedama pastangų kovojant su nelegalia diskriminacija? O gal laimės netolerancija ir abipusis nepasitikėjimas?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"