TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Dešiniųjų atsisveikinimas su politika

2011 08 12 0:00
Išlaisvindamas finansų rinką R.Reaganas pavogė laisvę.
LŽ archyvo nuotrauka

Naujoji dešinė Jungtinėse Amerikos Valstijose su iki šiol nematytu radikalumu bando suvaldyti krizę, kurią pati ir sukėlė. Tai atstumia net konservatorius, kurių idealas buvo Ronaldas Reaganas. Taip teigia konservatorius iki kaulų smegenų Charlesas Moore'as, paskelbęs Šveicarijos dienraštyje "Der Bund" straipsnį "Imu manyti, kad kairieji galbūt teisūs". Jis 20 metų dirbo konservatyvių laikraščių (pastarasis "The Telegraph") vyriausiuoju redaktoriumi. Į katalikybę atsivertęs Ch.Moore'as - mėgstamas popiežiaus svečias ir oficialus Margaret Thatcher biografas.

Ch.Moore'as teigia: "Man prireikė 30 metų, kad užduočiau sau šį klausimą. Tačiau šiandien privalau paklausti: ar teisūs kairieji? Turčiai lobsta, bet atlygimai mažėja. Dėl to atsirandanti laisvė - tik jų laisvė. Kone visi šiandien dirba sunkiau, gyvena turėdami mažiau garantijų, kad mažuma maudytųsi prabangoje. Žmonėms turėjusi tarnauti demokratija pildo bankininkų, laikraščių baronų ir kitų milijardierių kišenes."

9-ąjį dešimtmetį, kai M.Thatcher išlaisvino finansų rinką ir sunaikino profsąjungas, Ch.Moore'as tam pritarė. Šiuo metu jis rašo: "Kreditų krizė parodė, kaip buvo pagrobta laisvė. Bankai virto nuotykių ieškotojų, kurie lobsta net švaistydami milijardus, žaidimų arena. Visų kitų vaidmuo - apmokėti savo sąskaitas." Ch.Moore'as nepamiršta ir tuomečio M.Thatcher sąjungininko Ruperto Murdocho, sako, kad šio leidėjo laikraščių pateikiama informacija - apgailėtina, kad "jo argumentai skirti stiprinti savo, o ne skaitytojų galią". Aprašęs stebėtiną JAV respublikonų nenorą siekti kompromiso, Ch.Moore'as priduria: "Vakarų demokratija tampa nykstančia prabanga. Aišku, galime mosikuoti vėliavėlėmis su užrašu "Laisvė", ant kurių mažomis raidelėmis išspausdinta: "Pagaminta Kinijoje", bet tai baisus nusivylimas mums, tikėjusiems laisva rinka, turėjusia sukurti laisvus žmones."

Vietoj politikos - grynumas

Tuo pat metu kitoje Atlanto pusėje nusivylimą reiškia kitas konservatorius ir prisiekęs respublikonas Davidas Brooksas. "The New York Times" jis rašo apie savo partiją: "Šio judėjimo dalyviai nepripažįsta kompromiso logikos, kad ir koks būtų geras pasiūlymas. Jie nepripažįsta mokslininkų nuomonės. Tūkstantis ekspertų gali aiškinti, kad valstybės bankrotas sukels baisių padarinių, daug blogesnių negu menkas mokesčių padidinimas, bet jie nesiklauso." D.Brooksą nuvylė tai, jog respublikonai paleido iš rankų milžinišką pergalę - atmetė beveik savižudišką prezidento Baracko Obamos raginimą mažinti deficitą žiauriu taupymu vien dėl to, kad tuo pat metu reikėtų užkamšyti mokesčių spragas. Šis pasiūlymas jiems dovanojo viską: taupymo politikos pergalę ir priešiškos partijos suskaldymą, tačiau respublikonai geriau rizikuos sukelti savo šalies bankrotą, nes politika nebėra jų tikslas. "Jų darbas - radijo šou, o ne įstatymai, - rašo D.Brooksas. - Respublikonai juda tik konservatyviame gete, amžinoje rinkimų kovoje, kur svarbiausia - kuo labiau oponuoti priešininkui ir balsuojant pridaryti jam kuo daugiau problemų. Respublikonams grynumas rūpi labiau negu rezultatas. Jie atsisveikino su politika kaip galimybių menu."

Valdžios dzenbudistai

Žinoma, Ch.Moore'as ir D.Brooksas - du vienišiai. Mąstantys tikintieji visada lieka vieniši. Bet jų nusivylimas dėl to, kuo tapo konservatyvūs dešinieji, - ne asmeninė, o viso pasaulio problema.

Pirma, jau kelerius metus eskaluojama krizė - dešiniosios politikos, rezultatas, aklo ekonomikos ir finansų rinkų išderinimo padarinys. Antra, krizei įveikti naudojami dešiniųjų receptai - akla taupymo politika. Trečia, dešinė mėgina iš pagrindų pakeisti vakarietiškąją visuomenę. 60 metų trukęs Vakarų viduriniosios klasės viešpatavimas baigiasi. Instaliuojama oligarchija. Milžiniško dešiniųjų pasisekimo ir jų radikalizavimosi priežastis galima nusakyti vienu žodžiu - paprastumas. Jie turi tik vieną receptą kiekvienai problemai spręsti, nors pasaulis darosi vis sudėtingesnis.

Dešiniųjų pakilimas sutapo su globalizacijos pradžia 9-ąjį dešimtmetį. Jų receptas vis sunkesnėms krizėms įveikti - ryžtingai kovoti už tai, kad būtų galima nieko nedaryti, nes rinka pati geriau sureguliuos. Ir nesvarbu, kad rinkų esama įvairių, kad nereguliuojamoje rinkoje visada išgyvena monopolininkai ir turtingieji, todėl nereikia (kaip atsakomybės norintiems kvailiams) veltis į prieštaravimus bei ginčus.

Be to, pasireiškia ir malonus šalutinis poveikis - kai kam galingiausieji ir turtingiausieji paploja per petį, kartais - banknotų pluošteliu. Pragaištinga ne tai, kad pinigai ir politika visada greta, o tai, jog politikai ir ekonomistai įtikėjo, kad problemoms spręsti geriausiai tinka patentuotas receptas "mažiau kontrolės!" Būtent dėl to kieti valdžios vyrukai, laikantys save dar kietesniais realistais, tapo svajotojais, nieko neveikimo idealistais, direktorių kabinetų dzenbudistais.

Vakuumas

Suprantama, svajonės netrukdė atlikti realius veiksmus. Priimant darbo įstatymus, nustatant mokesčių tarifus nuolat didėjo nedarbas. (JAV koncernas "General Electric", kurio pelnas - 12 mlrd. dolerių, ne tik nemoka jokių mokesčių, bet dar ir gauna mokesčių kreditus.) Taip manevruoti nereikia ypatingų pastangų. Bėda ta, kad politikai ir bosai pamiršo savo profesiją. Protingiausi bankų vadovai aklai pasitikėjo ekspertų rizikos modeliais ir beveik visi vienodai investavo į Amerikos statybų rinką. Jie manė esantys pavojingi vilkai, bet tapo dar pavojingesnėmis avimis. Neatsitiktinai pastaruosius 15 metų finansų rinka yra politikos varomoji jėga. Prieš krizę jai negailėta įvairiausių malonių, o per krizę gelbėta tūkstančiais milijardų dolerių, tad šiandien ji ir medžioja įsiskolinusius gelbėtojus.

Turtingiausios pasaulio valstybės atsidūrė prie bankroto bedugnės, nes finansų rinka - gryniausia šiuolaikinio bandos mąstymo išraiška. Ji amžinai nervinga, mat pripažįsta tik sėkmę ir nesėkmę, gerbia tik baimę ir godumą. Šios rinkos dalyviai nuogi puola į euforijos ir baimės būseną, pasiduoda paplitusiems plepalams, kad biržą valdo ne tai, kas yra, o tai, apie ką visi kalba. Kur, po velnių, dingo intelektualai? Visur pilna ieškančiųjų krypties, tačiau niekur nematyti nurodančiųjų kryptį, nes visi paiso įvairiausių madų. XXI amžiaus vadovai - mados aukos.

Gandų galia

2008 metais per krizę bankai žlugo, bet niekinami politikai juos išgelbėjo. Dabar lazda atsisuko kitu galu. Bankų gelbėjimas buvo brangiausias per visą žmonijos istoriją žingsnis, jau kainavęs 15 trln. dolerių, dešimteriopai daugiau negu Antrasis pasaulinis karas. Tačiau nugulus dulkėms pasirodė, kas už to slypėjo, - daug moralizavimo ir jokio bankų reguliavimo. Dar blogiau tai, kad neužgesinus pirmosios liepsnos pasiduota plepalams. Žurnalistai, analitikai, o dabar ir politikai vis garsiau ima kalbėti apie protą, t. y. taupymą - patyrus milžiniškų išlaidų privalu smarkiai susiveržti diržus. Tačiau jie pamiršta, kad ši strategija tinka įmonei. Valstybei tai - savižudybė, nes kas, po galais, turėjo investuoti į krizę, jeigu ne ji? Bankai bankrutavo, vartotojai ir koncernai vengė investuoti. Po pirmų nedrąsių konjunktūrinių programų JAV ir Didžioji Britanija sumažino išlaidas: bankrutuojantiems bankams pinigų buvo, bedarbiams, ligoniams, nemokiems namų savininkams - ne. Anglijoje naujoji konservatoriaus Davido Camerono vyriausybė demonstratyviai atleido šimtus tūkstančių tarnautojų. Pasekmės baisios. Abiejose šalyse nedarbas padidėjo 11 proc., į akis žvelgia tikras skurdas, tikra baimė, tikra rūstybė. Šiandien JAV 42 mln. žmonių gyvena iš maisto talonų, Didžiąją Britaniją yra apėmusi recesija. Tačiau visi politikai kalba ne apie darbo krizę, o tik apie deficito krizę. Tuo metu per recesiją, kaip rašė ekonomistas Paulas Krugmanas, "mažinimo vaistai tokie pat veiksmingi, kaip viduramžių gydytojo ligoniui gausiai nuleidžiamas kraujas".

JAV surezgus rekordinį taupymo planą, šią savaitę pasirodė, kad net paskalų autorės - biržos - akimis deficitas nebuvo tikroji problema: nuo to laiko visame pasaulyje krinta akcijų kursas. Trumpai tariant, JAV ir Didžiosios Britanijos politikai vykdo politiką, suteikiančią jų tautoms daug skausmo. Nepopuliari politika. Nereikalingas skausmas. Tuo pat metu skandinama ir ekonomika - vien todėl, kad gandas toks galingas.

Radikalioji dešinė

Į krizę atvedė dešiniųjų receptai. Tik dėl to, kad juos imta laikyti visuotine tiesa. Šiuo metu dešinieji radikalėja ir svaigsta nuo savo paprastumo. R.Reaganas, naujų dešiniųjų idealas, kaip kalbėtojas buvo kaubojus, o kaip politikas - pragmatikas. Sovietų Sąjunga buvo "blogio imperija", bet derėjosi dėl nusiginklavimo. Aišku, "vyriausybė nėra sprendimas, ji - problema", tačiau R.Reaganas 11 kartų padidino mokesčius. Šiandien už tai jis būtų išguitas iš Respublikonų partijos. Dabar politikai, kad būtų išrinkti, turi prisiekti jokiu būdu nedidinti mokesčių. Ir jų atsakymai į sudėtingus klausimus neginčytinai trumpi: biudžeto mažinimas? Jei ne kariuomenės sąskaita - visada gerai. Mokesčių nuolaidos? Visada gerai. Deficitas? Velniop. Socialinė programa? Velniop. Pensijos, medicininė priežiūra? Velniop. Sužlugdyti savą derybų vadovą? Jokių problemų. Leisti bankrutuoti valstybei? Juk vis tiek rytoj patekės saulė. Yra atvejų, kai politika jau negelbsti, - tik revoliucija. Vienoje karikatūroje B.Obama vaizduojamas sakantis: "Duosime jums viską, ko norite." Respublikonai atkerta: "Tai nepriimtina."

Milijardierių partija

Kodėl dešiniesiems Europoje ir JAV taip sekasi? Kodėl pritariama programai, kuri neveiksminga ir nepelninga viduriniajam sluoksniui? Dešiniųjų pranašumas - greitumas. Tai ginklas tų, kurie ilgai mąstė, taip pat ginklas tų, kurie niekada nemąstė. Dar žavi jų kietumas, tinkamas laikams, kurie laikomi sunkiais. Ir galiausiai suveikia triukas, kurį P.Krugmanas apibūdino taip: "Dešinieji kalba apie maldas mokyklose, ginklų turėjimą, homoseksualių porų santuokas ir mersedesais važinėjančius pašalpų gavėjus. Jie kalba apie garbę, paprastą žmogų, nusikaltėlišką elitą ir amerikietiškas vertybes, o kai ateina į valdžią, suteikia mokesčių lengvatų turtingiesiems." Būdamas valdžioje George'as W.Bushas taip sumažino turtingųjų ir įmonių mokesčius, kad solidus biudžeto perviršis virto deficitu, kuris per pastaruosius 10 metų pasiekė 2 trln. dolerių.

Pasauliniai koncernai dažnai iš viso nemoka mokesčių, tik pusė turtingiausiųjų moka didžiausius mokesčius, kurie ir taip mažesni nei kada nors anksčiau. Per tris dešiniosios politikos dešimtmečius niekas taip nepasipelnė kaip turtingieji: prieš 25 metus turtingiausiems amerikiečiams priklausė 33 proc. žemės, šiandien - jau 40 procentų. Dar didesnį pasipiktinimą kelia jų pajamos, padidėjusios nuo 12 iki 25 procentų. Tuo metu vidutinė viduriniojo sluoksnio šeima gyvena prasčiau negu 1980 metais.

Dešinieji politikai kalba apie laisvę ir mažąjį žmogų, bet daro tai, ką Josephas Stiglitzas pavadino "turtingųjų socializmu". Jų politikos rezultatas - oligarchija. Neatsitiktinai Arbatos ir Šveicarijos liaudies partijoms vadovauja milijardieriai.

Ką daryti?

"Tikiu protu. Mes visi - protingi žmonės", - sakė B.Obama prieš prieš derybas dėl deficito. Jis klydo. Dabartiniai konservatoriai nebėra ta geroji senoji konservatorių partija. Jų amatas - ne kompromisai, o rinkimų kova. B.Obama, rimtai praktikuojantis krikščionis, mano priešingai, todėl jam politiškai nesiseka. Dešinieji pavertė įkaitais bedarbių pašalpas, konjunktūros programą ir galiausiai visą valstybę. B.Obama kaskart nusileisdavo - mažino programas skurstantiesiems ir paliko mokesčių privilegijas turtingiesiems. Atsidėkodami respublikonai apšaukė prezidentą socialistu, islamo agentu ir dar velniai žino kuo. Nuskendo ir nuosaikieji Anglijos liberaldemokratai, sudarę koaliciją su toriais. Juos sunaikino konservatorių taupymo programa. Dievas apleido ir B.Obamą, kai jis ištiesė ranką savo priešininkams. Tad ką daryti? Aišku, kad nei kairieji, nei liberalai neturi tikėtis kompromisų iš dabartinių dešiniųjų. Ir jokių nuolaidų. Naujoji dešinė iš krizės išeis sustiprėjusi - pasinaudos pralaimėjusiųjų, kuriuos kuria jos politika, baime ir neapykanta. Nėra būdo išvengti naujosios dešinės pozicijos "mes arba jūs". Laukia ilga, sunki, klampi, bevaisė ir džiaugsmo neteikianti kova. Todėl galima tik nepamesti galvos. Atidžiai stebėti ir nepasiduoti plepalams. Ekonomika, kaip niekada anksčiau, reguliuoja pasaulį ir jo sprendimus. M.Thatcher paskelbta tezė: "Alternatyvos nėra!" - melas. Ekonomika nėra mokslas, tai menas. Nėra padėties be alternatyvos, nuo jos prasideda politika. Laikas išaugti iš prasiskolinusios ekonominės nepilnametystės. Kairiesiems ir liberalams negalima leisti kalbėti apie krizę kaip apie bankų krizę. Nė vienai šaliai nepasisekė suvaldyti savo finansų pramonės sudarant nuobodų, solidų, dešimtmečius trunkantį sandorį. Galiausiai reikėtų sustiprinti senuosius konservatorius, kad parodytume - kadaise buvo ir protingų dešiniųjų. Respublikonas Oliveris Wendellas Holmsas kartą pasakė: "Mielai moku mokesčius, nes už juos perku civilizaciją." Verta pasipriešinti naujajai dešinei, kuri kelia pavojų ekonomikai. Ji - viduriniosios klasės duobkasė ir naujosios pinigų oligarchijos sąjungininkė. Ji - civilizacijos priešė.

 

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"