TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Diagnozė aiški, gydymas nežinomas

2010 03 18 0:00
Už reformą agituoja Pulitzerio premijos laureatas Tayloras Branchas, nes sveikatos draudimas neprieinamas milijonams amerikiečių.
AFP/Scanpix nuotrauka

Šiandien Jungtinėse Valstijose bus sprendžiamas Baracko Obamos stumiamos sveikatos draudimo reformos likimas. Šia tema diskutuojama visame pasaulyje. Nors ginčijamasi dėl sprendimų ir pasirinktų kelių, sutariama dėl vieno: senoji sveikatos draudimo sistema priėjo liepto galą.

"Valdžia vis dažniau kreipiasi į privatų draudimą, siekdama padaryti sveikatos priežiūrą prieinamesnę ir efektyvesnę. Ar ji tikisi per daug?" - klausia britų žurnalas "The Economist", skyręs šiai temai didžiulį straipsnį.

Sveikatos draudimo įstatymą 1883 metais įvedė Otto von Bismarckas. Jis sakė, jog darbuotojas "nėra tikras, ar visada bus sveikas, jis tik žino, kad pasens ir nebegalės dirbti, o atsidūręs skurde taps visiškai bejėgis". Vokietijos geležinis kancleris pareikalavo, kad įmonės ir darbuotojai pasidalytų sveikatos priežiūros išlaidas. Bismarcko "socialinio" draudimo schema sulaukė daugybės mėgdžiotojų ir daugumą pasaulio sveikatos priežiūros sistemų tiesiogiai finansuoja vyriausybės. Bet šiuo metu vis svarbesnis tampa ir privatus draudimas, jau sudarantis beveik penktadalį visos draudimo rinkos.

Amerikoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje jis suteikia pagrindinį draudimą tiems, kurių neapima valstybės programos. Australijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Naujojoje Zelandijoje privatūs draudėjai dalijasi draudimu su valstybinėmis sveikatos sistemomis, siūlydamos geresnį aptarnavimą ir trumpesnes laukiančiųjų eiles. Daugelyje valstybių, ypač Prancūzijoje, privatus draudimas tėra valstybinio draudimo papildymas, pavyzdžiui, padengiant draudimo priemokas.

Vyriausybės skatina privatų draudimą, vildamosi įveikti tris dideles problemas - nepakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą, didėjančias išlaidas ir naujovių trūkumą. Taip tikimasi pagerinti savo piliečių sveikatą, neatveriant dar daugiau skylių ir taip jau suplyšusiuose viešuosiuose finansuose. Tačiau privatus draudimas visų problemų neišspręs, o kai kurias gali net pagilinti.

Vyšnias išrenkant, citrinas numetant

Reformą reikėtų pradėti nuo prieinamumo. Šalyse, kur ne kiekvienam prieinama valstybės finansuojama sveikatos priežiūra, vyriausybė kartais susirūpina, kad per mažai piliečių turi draudimą, ir nori, kad privatus draudimas apimtų visus gyventojus. Ypač to siekia Jungtinės Valstijos, kur apie 47 mln. žmonių apskritai neturi sveikatos draudimo. Kongrese įstrigęs Baracko Obamos planas privataus draudimo rinką labai išplėstų, tačiau išplėstų ir jos reguliavimą. Kad visi amerikiečiai įsigytų draudimą, jis turi būti įperkamas, vyriausybė turi reguliuoti jo kainas, o neturtingiesiems pasiūlyti subsidijas.

Šis planas panašus į pastarąjį dešimtmetį vykdytas reformas Nyderlanduose ir Šveicarijoje. Šveicarai siekė išplėsti draudimo prieinamumą ir apriboti kainas, o olandai į privatų draudimą žiūrėjo kaip į laisvę vartotojui rinktis bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimo naujovę. Abi valstybės uždraudė privatiems draudėjams diskriminuoti darbuotojus dėl jų prastos sveikatos ar didelės rizikos susirgti. Tačiau ši praktika, vadinama "numesta citrina", tęsiama Amerikoje.

Draudėjai, siūlantys pigius draudimo paketus, sulauks jaunesnių ir sveikesnių klientų, o siūlantieji visapusiškesnį draudimą - senų, ligotų ir draudėjams brangiai kainuojančių piliečių. Nyderlanduose, Šveicarijoje ir Vokietijoje bendrovės, gaunančios perteklinį pelną, privalo jį pervesti draudėjams, likusiems su "brangiais" pacientais. Griežtai reguliuojamo privataus draudimo plėtimas, kartais vadinamas sveikatos draudimo virtimu komunalinėmis paslaugomis, gali padidinti draudimo padengiamas sumas. Šiuo keliu pasukusiose Europos valstybėse draudimas tapo prieinamas beveik visiems. Jį turi ir JAV Masačusetso valstija. Jei Kongresas pritartų B.Obamos siūlymui, ir likusi Amerika turėtų tokį smarkiai augantį draudimą.

Toks draudimas gali būti aktualus ir besivystančioms šalims, kurių visuomenės sveikatos sistemos dažniausiai labai apkrautos ir prastai finansuojamos. Tačiau neturtingos valstybės negali sau leisti subsidijų, todėl jis greičiausiai liks toks, koks yra. Sveiki Indijos vidurinės klasės atstovai džiaugiasi privačiu draudimu, kurio rinka beveik nereguliuoja ir draudėjai dar gali "rinkti vyšnias". "Swiss Re" (perdraudimo bendrovė, padedanti atsigauti privatiems sveikatos draudėjams besivystančiose šalyse) pažymi, kad kuo valstybės tampa turtingesnės, tuo labiau vyriausybės spaudžia draudėjus įvesti subsidines išmokas ir neturtingiesiems gyventojams.

Tačiau visuotinis draudimas turi savo kainą. Jam reikia papildomų išteklių, kad sumažėtų krūvis, tenkantis valstybinei sveikatos priežiūros sistemai. Kadangi privatus draudimas yra papildomas, daugelis žmonių vis dar kreipiasi į valstybines ligonines, kur jiems atliekamos brangiausios procedūros mokesčių mokėtojų sąskaita, o gydytojai ir seselės linkę skirti daugiau laiko pelningiems privatiems pacientams.

Tiekėjų taisyklės

Privatus draudimas gali privesti prie dar didesnių visuomeninių išlaidų, o tai griauna antrąjį vyriausybių tikslą - mažinti sveikatos priežiūros išlaidas. Papildomas draudimas nežavi ir pacientų. Jie linkę papildomai apsilankyti pas specialistą ar reikalauti įmantraus sveikatos patikrinimo tik tada, kai už tai neturi mokėti. Be to, JAV, Australija ir Kanada siūlo mokesčių lengvatas bei subsidijas privačiam draudimui, kas taip pat didina sveikatos draudimo išlaidas.

Dar reikėtų pridėti ir sveikatos draudimo traktavimo komunaline paslauga išlaidas, t. y. reguliuoti kainas ir neleisti draudėjams "skinti vyšnių" bei "numesti citrinų". Bet tai kertasi su kitu vyriausybių tikslu - diegti naujoves. Net konservatyvus akademikas Clarkas Havighurstas, susijęs su Amerikos verslo institutu, sako: "Tol, kol sveikatos draudėjų pagrindinė funkcija yra sveikatos priežiūros finansavimas, vyriausybė šį vaidmenį galėtų atlikti beveik taip pat gerai ir ji neturėtų papildomų išlaidų, nes nebūtų dubliuojama rinkodara, regioninės įstaigos ir pan."

Kita priežastis, kodėl vyriausybės kreipėsi į privatų draudimą - kainų kontrolė. Manyta, kad negailestingai kovojant su kainomis ir skatinant efektyvumą draudėjai padės sulaikyti įsibėgėjančią sveikatos infliaciją, to nesugeba padaryti biurokratai. Tačiau privatus draudimas išlaidas ne sumažino, o padidino - valstybėse, turinčiose didžiausius privataus draudimo sektorius (JAV, Prancūzija, Vokietija ir Šveicarija), sveikatos priežiūros išlaidų kainos didžiausios.

"Swiss Re" ekspertai tai aiškina taip: kadangi trečioji šalis apmoka sąskaitas, pacientai mielai naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis menkai nutuokdami apie tikrąsias jų kainas. Nežino jie ir tikrosios draudimo kainos, ypač jei juo pasirūpina darbdavys.

Be to, panašios procedūros skirtingai kainuoja. Ligoninių gydytojai patys sprendžia, kaip gydyti pacientą, ir patys nustato kainas, todėl jie turi pranašumą prieš draudėjus. "Swiss Re" ekspertai teigia, kad faktiškai konkurencijos kainos ir kokybės srityje nėra, nes trūksta informacijos apie gydymo būdų sėkmingumą. Be to, gydytojai ir ligoninės linkę suteikti daugiau paslaugų nei pacientui reikia.

Kita priežastis, kelianti privataus draudimo kainą - ilgalaikis medicininės rizikos pokytis. Prieš pusę amžiaus sveikatos draudimas buvo paprastesnis. Žmonės gyveno trumpiau, rizikos grupės buvo akivaizdesnės. Tai, kad žmonės dabar gyvena ilgiau, draudėjams nėra blogas dalykas, tačiau dėl nesveikos gyvensenos žmonės tunka ir sendami dažniau serga, įveikiamos ir anksčiau laikytos nepagydomomis ligos - o tai kainuoja.

Tačiau sunkiausia suvokti, kodėl draudėjams rinkoje trūksta galios. Sveikatos priežiūros įstaigos savo rankose turi visas kortas. Vadinasi, privataus draudimo problemos kyla ne dėl to, jog neveikia rinka, o dėl to, kad reformos vis dar neleidžia pasireikšti konkurencijai. Kai kurie Vokietijos ir Olandijos draudėjai ėmė derėtis su įstaigomis, besistengiančiomis sudaryti geras paciento gydymo sąlygas. Jie mielai bendradarbiautų tik su geromis ligoninėmis, tačiau politikai nieku gyvu neleis žlugti neefektyvioms medicinos įstaigoms.

1996 metais Šveicarijoje pradėta reforma nesugebėjo sulaikyti kainų kilimo šalyje, kurioje sveikatos priežiūra yra antra (po JAV) pagal brangumą pasaulyje. Draudėjai dėl kainų turi derėtis ne su konkrečiomis ligoninėmis, o su vietinių ligoninių karteliu bei kantono valdžia.

Dar liūdnesnė padėtis Jungtinėse Valstijose. Privatiems draudėjams sunku keisti kainas sistemoje, kur mokama už paslaugą, nes joje svarbesni piniginiai sandoriai, o ne gydymo rezultatai. Draudėjams ėmus smaugti ligonines, vidutinis hospitalizacijos laikas iš tiesų sutrumpėjo, tačiau tai nulėmė kainų augimas. Kodėl konkurencija tarp ligoninių nenumušė kainų. Ogi todėl, kad jos nėra. Ligoninės sukūrė vietines oligopolijas arba net monopolijas, todėl neliko vietos konkurencijai. Kainodaros slėpimas neleidžia draudėjams, o tuo labiau pacientams laisvai rinktis.

Biurokratinis stabdys

R.Herzlinger iš Harvardo verslo mokyklos aiškina, kad privatūs draudėjai tokie išradingi todėl, kad sveikatos draudimo pirkimas pernelyg sukoncentruotas rizikos bijančių biurokratų rankose, be to, privatus sveikatos draudimas daugelyje šalių turi tik simbolinę reikšmę.

Kiti teigia, kad protingas draudimas gali lemti inovacijas. Jei toks būtų, ligoninės ir gydytojai dirbtų efektyviau. Šalyse, pasikliaujančiose tik draudimu (Prancūzijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose), padėtis geresnė nei šalyse, pasikliaujančiose vien mokesčiais (Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Italija). Nyderlandų sveikatos draudimo direktoriaus Gelle Kleino Ikkinko nuomone, "biurokratai gali motyvuoti tiekėjus suteikti kokybiškesnę sveikatos priežiūrą, tačiau tą gali ir konkuruojantys draudėjai". Todėl olandai ir nenori turėti vieno valstybinio draudėjo.

Šiuo metu veržiasi į priekį besivystančios šalys, kurių sveikatos draudimo sistema pernelyg jauna, kad būtų susidarę blogi instituciniai įpročiai. Indijos ligoninių tinklas "Apollo Group" privilioja daug "medicininių turistų", nes siūlo mažas kainas ir gerą kokybę. Net kai kuriose Afrikos šalyse privataus draudimo plėtra skatina ligonines tobulėti. Ruandoje naujoviškas hibridinis ne pelno kompanijų draudimas su valstybiniu pakartotiniu draudimu padarė gydymą prieinamesnį nepasiturintiems žmonėms.

Pamažu atgyja ir turtingųjų pasaulis. Privatūs sveikatos draudėjai daro daug daugiau nei vyriausybinės programos skatindami ligų prevenciją bei gydymą. Privatus draudimas gali pagerinti ir sveikatos priežiūros kokybę, tačiau tik tuomet, jeigu konkurencija orientuota į galutinį rezultatą. Deja, dažnai to nėra. Privatūs draudėjai ir valstybė moka blogiausioms ligoninėms tiek pat, kiek ir geriausioms.

Amerikiečiai išleidžia sveikatos priežiūrai daugiau nei žmonės bet kurioje kitoje valstybėje. Bet ar rezultatas atspindi išlaidas? Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, gydant vėžį, Amerika pasiekė labai daug, tačiau ji atsilieka nuo kitų pagal kūdikių mirštamumą ir vidutinę gyvenimo trukmę. Praėjusį mėnesį žurnalas "New England Journal of Medicine" atkreipė dėmesį, kad "Amerikoje sveikatos skirtumai šokiruoja: kai kur vidutinė gyvenimo trukmė tokia pati kaip skurdžiausiose pasaulio valstybėse".

Vis dėlto privatus draudimas turi ir šalininkų. JAV sveikatos priežiūros paslaugų vartotojai reiklesni nei kitose šalyse. Ligoninėse jie reikalauja gero maisto ir greito patekimo pas specialistus. Tačiau ar visa tai pagerina sveikatą?

Parengė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"