TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Didžio žmogaus išėjimas

2010 06 29 0:00
A.Brazauskas Briuselyje.
AFP/Scanpix nuotrauka

Taip savo straipsnį apie Algirdą Mykolą Brazauską pavadino britų savaitraščio "The Economist" apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Jame jis rašo:

Antano Sniečkaus laikais valdžia žiauriai kovojo su "miško broliais" (partizanais antikomunistais). Kaip atlygį už visišką lojalumą Kremliui Vilniaus vadovai gavo daugiau laisvės manevruoti vidiniuose reikaluose, tarp jų ir išlaikant savo kalbą bei kultūrą ir išvengiant rusifikacijos, kurią patyrė Estija ir Latvija. Vadovaujant A.Brazauskui Lietuvos komunistų partija tapo stipria jėga, tik veikusia kita kryptimi - ji susilpnino ryšius, jungusius Lietuvą su Sovietų Sąjungą, bei parengė ją triumfuojančiam sugrįžimui į pasaulio žemėlapį.

Kai 1977 metais A.Brazauskas tapo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriumi, šaltasis karas buvo tikrai ledinis. Helsinkyje Vakarai buvo ką tik patvirtinę pokario Europos sienas, tai, rodėsi, visiems laikams pasmerkė Baltijos šalis likti Sovietų Sąjungoje. Mintis, kad vos po dešimties metų A.Brazauskas ims vesti savo šalį atsiskyrimo nuo Maskvos kryptimi, atrodė neįmanoma, o žodžiai, kad jis kaip Lietuvos ministras pirmininkas 2004 metais atves šalį į NATO, būtų nuskambėję kaip bepročio kliedesys.

Svarbiausią savo darbą A.Brazauskas atliko likus keliems mėnesiams iki Lietuvos dramatiško ir vienbalsio sprendimo 1990-ųjų kovą paskelbti nepriklausomybę. 1989-ųjų gruodį jis sumanė atskirti Lietuvos komunistų partijos kietąjį, Kremlių palaikiusį sparną nuo jos su Sąjūdžiu bendradarbiavusios daugumos. Vėliau ši dauguma tapo svarbiausia šalies centro-kairės partija, atvedusia A.Brazauską į valdžią jau kaip prezidentą (1993-1998 metais), o vėliau - kaip premjerą (2001-2006).

Šio politiko karjera - nepaprastai gyvybinga. Jo kolegos iš Estijos ir Latvijos, komunistinės eros pažymėti gėdos ženklu, nugrimzdo į nežinomybę, o A.Brazauskas išliko. Leonidas Brežnevas buvo pirmasis sovietų lyderis, su kuriuo jis asmeniškai bendravo. Po jo ėjo Andropovas, Černenko, Gorbačiovas, Jelcinas ir pagaliau - Vladimiras Putinas.

Didžiausia A.Brazausko vertybė - jo politinis gudrumas, gerai paslėptas po geraširdiškomis manieromis. Skirtingai nei dauguma kitų politikų, jis nepasiduodavo smulkmenoms, atrodė, kad A.Brazauskas su daug didesniu malonumu šveistų skanų kepsnį su daugybe gėrimų gražių moterų draugijoje (pirmoji jo žmona vienam dienraščiui skundėsi, kad jis "mėgsta nuklysti į šoną", tačiau Lietuvoje mažai kas tuo piktinosi).

Iš tiesų jis nebuvo nerimtas veikėjas. Komunistui iš prigimties, norinčiam atsiplėšti nuo Maskvos, reikėjo plieninės tvirtybės. Vertinant iš šių dienų pozicijų, Baltijos šalims nepriklausomybė tikrai nebuvo garantuota. Reikalauti jos tuo metu buvo nepaprastai rizikinga. Jei bent vienas iš 1991 metų pučų (vienas buvo surengtas Lietuvoje sausį, kitas - Maskvoje rugpjūtį) būtų pavykęs, A.Brazauskas ir jo šalininkai būtų buvę nuteisti kaip išdavikai.

Tapęs nepriklausomos Lietuvos lyderiu, A.Brazauskas buvo matomas ir pasaulio politikoje. Apsilankęs Izraelyje jis Knesete pasakė palankiai sutiktą kalbą, kurioje atsiprašė už lietuvius, žudžiusius žydus 1941-1944 metais, kai jo šalį buvo okupavę naciai. Jis pramoko anglų kalbos, nors jam, kaip žmogui, gerokai perkopusiam vidutinį amžių, tai tikrai nebuvo lengva. Ypač jis didžiavosi savo kalba, pasakyta angliškai Europos Parlamente.

Prasčiausiai jam sekėsi vidaus politika, jis nesugebėjo suvaldyti korupcijos ir mažinti biurokratijos. Estijai įvedinėjant patrauklius mokesčius, elektroninę valdžią ir liberalų ūkio modelį, Lietuva vis lūkuriavo. A.Brazauskui instinktyviai buvo mielesnis "geranoriškas įsikišimas", o ne "laissez faire" ar radikalios reformos.

Toks A.Brazausko elgesys erzino norėjusius radikaliai atitrūkti nuo komunistinės praeities. Šis jausmas buvo abipusis. Tačiau jis regėjo save kaip šalies vienytoją - norėjo parodyti visiems, išskyrus nebent pačius radikaliausius nacionalistus, kad buvę komunistai gali būti patriotai, o jo partijos kolegos gali rasti vietą ir kitoje santvarkoje. Toks požiūris, kaip ir jo protagonizmas, nebuvo geras. Tačiau galėjo būti ir daug blogiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"