TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Dievo žaislas: Lenkijos tragedija

2010 04 20 0:00
Prof. N.Daviesas savo naujoje knygoje pasakos ir apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išnykimą.
LŽ archyvo nuotrauka

Londono universiteto profesorius Normanas Daviesas gerai žinomas Lietuvoje, nes pas mus išleistos jo knygos "Europos istorija", "Kariaujanti Europa. 1939-1945". Naujausias jo kūrinys - "Dievo žaislas: Lenkijos istorija". Praėjusią savaitę Londono įtakingas savaitraštis "The Economist" interneto video versijoje pateikė kito Lietuvoje gerai žinomo brito Edwardo Lucaso interviu su profesoriumi.

Vienas geriausių Lenkijos ir visos rytų Europos istorijos ekspertų, profesorius Normanas Daviesas buvo grįžęs iš Katynės aukų pagerbimo, kuriame dalyvavo ne bet kas, o pats V.Putinas.

Londono "The Economist" TV studijoje surengtoje diskusijoje, skirtoje gedinčiai Lenkijos, po to, kai balandžio 10 dieną sudužęs lėktuvas nusinešė Lenkijos prezidento bei dar 95 žmonių gyvybes, prof. N.Daviesas kalbėjo apie tamsiausią Lenkijos valandą. "Šiandieninė tragedija yra atsitiktinumas, o ne, ačiū Dievui, taisyklė", - sakė jis.

"Prireikė net 70 metų, kad Rusijos vadovas atvyktų į Katynės aukų minėjimą. 1990-aisiais prezidentas Michailas Gorbačiovas pripažino, kad tai buvo sovietų nusikaltimas, tačiau šis faktas liko užmarštyje. Katynės aukų pagerbimas yra didžiulis simbolinis renginys, skirtas paminėti daugiau kaip 20 tūkst. žmonių šaltakraujiškam nužudymui.

Didžioji Britanija, taip pat ir JAV (prie karo prisijungusios vėliau), tyčia nuslėpė savo turimas žinias apie įvykius Lenkijoje, taip šiurkščiai pažeisdama tarpusavio susitarimus. Dėl šios priežasties Katynė yra vienintelė didelė tragedija, kuri taip ilgai nebuvo atskleista", - diskusijos pradžioje kalbėjo E.Lucasas, o po to perėjo prie klausimų.

- Katastrofos prie Smolensko metu lankėtės Lenkijoje. Kokia buvo žmonių reakcija į šią tragediją?

- Žmonės iš tiesų negalėjo tuo patikėti. Tačiau įdomiausia politinis aspektas: Putinas į oficialų bendrą Lenkijos ir Rusijos renginį Katynėje pakvietė ne Lenkijos prezidentą, o ministrą pirmininką - Donaldą Tuską. Lechas Kaczynskis, būdamas labai užsispyręs, sudarė antrą delegaciją ir beveik su 100 žmonių išskrido į Katynę. Šis skrydis baigėsi katastrofa. Nors prezidentas buvo svarbi figūra, tačiau žuvo ir ginkluotųjų pajėgų - kariuomenės, oro pajėgų bei jūrų laivyno - vadai. Stulbina, kad visų jų žūtis atkreipė daugiau dėmesio į Katynės žudynes, nei jei jie būtų likę gyvi.

Taip, tai yra didelis šio įvykio poveikis pasauliui. Katynės vardas dabar sklando moderniojoje pasaulio žiniasklaidoje ir žmonės, kurie net nežinojo, kur yra Lenkija, dabar klausinėja, kas yra ta Katynė. Šis įvykis turi toli siekiančių politinių pasekmių. Ironiška, bet viena iš jų yra pagerėję rusų ir lenkų tarpusavio santykiai. Rusai pirmą kartą atsivėrė: Katynės žudynėms skiriama daug dėmesio Rusijos televizijoje, apie tai atvirai šnekama. Ir Putinas, mano manymu, norėjęs iš lėto spręsti Katynės problemą, susidūrė su informacijos sprogimu, kuris taip pat gali turėti didelės įtakos Rusijos piliečiams: jie pradėjo klausinėti, o kaip dėl Stalino nusikaltimų mums patiems?

Žinoma, patys rusai labiausiai nukentėję nuo Stalino režimo. Paradoksalu, kad rusai virto tauta, linkusia ginti Staliną.

Tiesa, Stalinas buvo ne Rusijos vadovas, o Sovietų Sąjungos, kurioje Ukraina, Baltarusija bei Baltijos valstybės, o ne pati Rusija, patyrė stipriausią nacių smūgį. Bet su visomis buvusiomis Sovietų Sąjungos tautomis, kurių didžiausia - rusų, buvo elgiamasi blogiau nei su gyvuliais: jos buvo žudomos, pavergiamos ir engiamos visais įmanomais būdais, kas iš tiesų niekada nebuvo pripažinta. Vienintelis dalykas, apie kurį Putinas pastaruoju metu tenorėjo kalbėti, - didžioji pergalė 1945 metais. Kaip žinote, šiais metais Raudonojoje aikštėje nebus Stalino portreto. Žmonės sujudo ir ši tragedija atskleis tikrąją istoriją bei už jos slypėjusius istorinius svyravimus.

- O kaip dėl pačios Lenkijos? Juk Lecho Kaczynskio ir jo brolio Jaroslawo, kuris yra pagrindinės opozicinės partijos lyderis, era buvo labai naudinga. Daugelis žmonių palaikė jų antikorupcinę kampaniją, siekusią paremti teisingumą, nors ji ir klupinėjo. Kaip dabar keisis Lenkijos politika?

- Sunku pasakyti, tačiau manau, kad per pastaruosius kelis mėnesius dvynių Kaczynskių bei jų partijos populiarumas ir įtaka sumažėjo. Įdomu, ar Lecho brolis dvynys Jaroslawas balotiruosis į atsilaisvinusią prezidento kėdę. Jis, žinoma, sumanesnis už švelnųjį Lechą. Jaroslawas - dinamiškesnis, nors ir nelabai geras džentelmenas.

- O man Jaroslawas visada atrodė išskirtinai mandagus ir žavus. Manau, jis visiškai atsidavęs visuomenei, pamiršęs savo interesus.

- Na taip, apie jį galima daug parašyti, kaip ir apie Putiną, kuris taip pat buvo mįslė, tik kitokia, nes turi mažiausiai du veidus. Bet jei Jaroslawas sieks prezidento posto, jis sulauks daug užuojautos, o tai gali pakeisti paskutinių dvejų metų tendenciją. Tačiau tai gali turėti blogos įtakos augančiam pastarųjų metų Lenkijos stabilumui.

- Lenkai dar niekada negyveno taip klestinčiai, stabiliai ir saugiai - iš tikrųjų jų dabar labai gera pozicija.

- Lenkijai sekasi gerai. Tačiau skaudi tiesa ta, kad Lechas neturėjo savo rankose visos valdžios kaip, pavyzdžiui, Barackas Obama. Ministras pirmininkas, vyriausybė tebėra savo vietoje. Lenkai turi labai gerus finansų bei užsienio reikalų ministrus, puikiai atliekančius savo darbą ir gerai žinomus. Lenkija atlaikė recesiją geriau negu bet kuri kita Europos valstybė. Taigi su trupučiu sėkmės Lenkija gali išlipti sausa iš šios bėdos, be jokių pasekmių ekonomikai ar vyriausybės politikai.

- Pabaigoje papasakokite apie savo būsimas knygas. Ar galite apie jas bent užsiminti?

- Taip. Mano būsima knyga vadinsis "Prapuolusi karalystė" ("Vanished Kingdom"). Tai nebloga lenkų istorijos knyga apie tai, kaip žlunga valstybės ir apie tolesnį gyvenimą po jų išnykimo. Žinoma, esminis to pavyzdys - senoji Lenkijos kaimynė Lietuva, kuri kadaise buvo didžiausia Europos valstybė, bet vėliau tiesiog išgaravo. O paskutinis mano pavyzdys - Sovietų Sąjunga, kuri būdama didžiausia pasaulio valstybė virto dulkėmis, palikdama 15 valstybių našlaičių. Manau, šios savaitės įvykiai yra tarsi paralelė tarp to, kas gali nutikti politiniams organams, ir to, kas lieka žmonėms.

Išvertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"