TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Diktatūra baigėsi. Gaila?

2008 08 25 0:00
P.Musharrafas nebuvo labai nuožmus diktatorius.
AFP/Scanpix nuotrauka

Paradoksas, tačiau demokratiškieji Vakarai ne itin džiūgauja, kad dar viena pasaulio valstybė atsikrato diktatūros ir grįžta prie demokratijos.

Rugpjūčio 18 dieną beveik devynerius metus Pakistanui vadovavęs Pervezas Musharrafas paskelbė, jog rengiasi atsistatydinti. Šalies laukia dar vienas esminis pokytis, kurių ji per savo neilgą istoriją jau patyrė visai nemažai.

Intensyvi istorija.

Nors Pakistano teritorijoje tūkstančius metų vyko intensyvūs politiniai, ekonominiai ir kultūriniai procesai, valstybė tokiu pavadinimu atsirado tik 1947 metais (pavadinimas sugalvotas 1934 metais), kai britai nusprendė pasitraukti iš Indijos. Britų Indijoje daugumą gyventojų sudarė induistai, tačiau musulmonų mažuma buvo gana didelė ir įtakinga, kad drįstų turėti savų interesų.

Musulmonai ir induistai šimtus metų vieni kitiems krėtė įvairiausias šunybes, todėl vos tik neliko vienintelio drausminančio ir peštis neleidžiančio veiksnio - britų kolonijinės valdžios, musulmonai nedelsdami suformavo atskirą valstybę.

Kaip ir Afrikos šalys, Pakistanas susidūrė su kolonistų palikta sienų neadekvatumo problema. Tai nebuvo natūrali, per šimtmečius susiformavusi valstybė, ji tik paveldėjo kolonizatorių paliktus riboženklius. Taip liko tokios nesąmonės, kaip Rytų Pakistanas, kurį nuo pagrindinės dalies skyrė tūkstantis kilometrų priešiškos Indijos teritorijos. Siena su Indija beveik visur yra ginčytina, ir dėl tų ginčų jau buvo trys nemaži karai, o šiaip partizanų diversantų operacijos ir pasišaudymai vyksta nuolat. Galų gale Karačio gamyklų darbininkai bei įstaigų klerkai nedaug turi bendra su paslaptingomis gentimis, gyvenančiomis dykrose Afganistano pasienyje.

Daugybė užkoduotų konfliktų lėmė ir gana permainingą politinę raidą. Kurį laiką Pakistanas formaliai išliko britų dominija, tik 1956 metais paskelbta respublika. Jau 1958-aisiais įvyko karinis perversmas ir iki 1972 metų valdė kariškiai. Valdymas nebuvo sėkmingas - pralaimėti du karai su Indija, atsiskyrė Rytų Pakistanas, dabar egzistuojantis kaip Bangladešas, ir dar lyg tyčia teko patirti vieną baisiausių ciklonų, nusinešusį pusę milijono gyvybių. Todėl buvo grįžta prie rinkimų demokratijos, bet generolai iškentė tik iki 1977-ųjų. 1988-aisiais vėl rinkimai, o 1999-aisiais - vėl karinis perversmas, atvedęs į valdžią P.Musharrafą.

Diplomatiškas generolas

Generolas P.Musharrafas gimė 1943 metais valstybės tarnautojų šeimoje. Jo karinė karjera buvo gana sąžininga: artilerijos leitenantas pasižymėjo 1965 metų kare su Indija (tas karas jį išgelbėjo nuo nemalonumų dėl didelio drausminio nusižengimo), o ir vėlesniuose konfliktuose jis visada labai stropiai ir iniciatyviai atlikdavo savo pareigas. 1999 metais jis, galima sakyti, be vyriausybės pritarimo vykdė intensyvias karines operacijas prieš Indijos kariuomenę Kašmyre. Už tai vyriausybė norėjo jį nušalinti nuo pareigų, bet P.Musharrafas, remiamas kitų generolų, mitriai įvykdė bekraujį valstybės perversmą.

Nors formaliai Vakarų valstybės turėtų remti tik demokratinius režimus, į P.Musharrafą jos žiūrėjo iš esmės teigiamai. Tiesa, iš pradžių buvo ir paburnota, ir pagrasinta sankcijomis, bet čia lyg tyčia prasidėjo kovos su terorizmu vajus, o jį paskelbusios JAV kaipmat tapo ne tokios reiklios savo potencialiems sąjungininkams. P.Musharrafas prie tos kovos prisidėjo, ir niekas daugiau Vakaruose nebekėlė klausimo dėl jo režimo teisėtumo.

Reikia pripažinti, kad P.Musharrafas nebuvo labai nuožmus diktatorius. Susidorojimų su opozicija nebuvo, partijos uždraustos nebuvo, vykdavo rinkimai ir netgi referendumai. O jei minios žmonių išeidavo į gatves paprotestuoti, tai reakcija į tas minias būdavo kur kas švelnesnė negu Rusijoje ar Gudijoje, jau nekalbant apie Kiniją ar Birmą. Švelnios diktatūros nėra ilgaamžės - jei opozicionieriai gali veikti, nejausdami nuolatinės grėsmės laisvei, sveikatai ir gyvybei, jų pergalė yra tik laiko klausimas. Ir štai Pakistanas jau kurį kartą bandys žengti demokratijos keliu.

Demokratinių standartų prieštaravimai

Paradoksas, tačiau demokratiškieji Vakarai ne itin džiūgauja, kad dar viena pasaulio valstybė atsikrato diktatūros ir grįžta prie demokratijos. Atrodo, kad nestabiliose šalyse Vakarams kur kas labiau priimtini nuosaikūs ir prognozuojami diktatoriai negu laisva tautos valia. Juk Irane ekstremistas Ahmadinejadas buvo išrinktas visiškai laisvai, demokratiškai ir sąžiningai (kaip, beje, ir Hitleris 1933-iaisiais). Kur garantija, kad ko nors panašaus neiškrės ir pakistaniečiai, kurie, beje, kitaip nei iraniečiai, jau disponuoja branduoliniu ginklu.

Šiek tiek panašumų turi ir situacija Turkijoje, kur karininkai ir biurokratai įvairiais ne visai sąžiningais triukais palaiko šalies provakarietišką ir pasaulietišką kursą, nes Anatolijos "runkeliai" labai jau noriai balsuoja už islamo radikalus.

Valdomos demokratijos modeliai palaikomi ne tik islamo pasaulyje - matome jų apraiškų ir Lietuvoje, kai per referendumus dalijamas alus, o nepakeičiami "valstybininkai" valdo šalį, kad ir kas laimėtų rinkimus. O ką daryti, sako jie, be mūsų juk prapulsit! Gal ir taip, tik truputį apmaudu dėl savo šalies, kuri, net ir įstojusi į ES ir NATO, savo tvarka yra artimesnė Pakistanui, o ne šių blokų senbuvėms. Matyt, tikrai demokratijai reikia bręsti ilgai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"