TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Dreyfuso byla - rodant pirštais

2010 07 21 0:00
Kapitono A.Dreyfuso suėmimas ir teismas.
Užsienio spaudos iliustracija

Kai kurios temos - neįtikėtinai gyvybingos. Viena jų - daugiau nei amžiaus senumo kapitono Alfredo Dreyfuso istorija, parodanti, kas gali nutikti žmogui, kai įsikiša nacionalinis saugumas. Britų savaitraščio "The Economist" priminta byla aktuali ir Lietuvai, kurią drebina skandalai, susiję su CŽV kalėjimais, žurnalistų telefono pokalbių klausymusi, čečėnais Gatajevais ir Egle Kusaite.

A.Dreyfusas buvo pasirinkęs niekuo neišsiskiriantį buržua gyvenimo būdą XIX amžiaus pabaigos Paryžiuje - jis jodinėdavo Bulonės miške ir siųsdavo savo šeimą į Normandiją pakvėpuoti jūros oru. Jis buvo sąžiningas, gal ir nelabai mėgstamas karininkas, Politechnikos mokyklos - labai konkurencingos inžinerijos mokymo įstaigos - absolventas. Jo tėvas buvo klestintis Elzaso, kuris po 1870-1871 metų Prancūzijos-Prūsijos karo atiteko Vokietijai, verslininkas. Todėl A.Dreyfusas turėjo daugiau pajamų nei įprasta jo padėties žmogui. Be to, jis buvo žydas.

1894 metais kapitonas A.Dreyfusas buvo suimtas ir karo lauko teismas jį nepelnytai apkaltino išdavyste. Kapitonas nuteistas iki gyvos galvos kalėti alinančio karščio Velnio saloje prie Pietų Amerikos, kuri priklausė Prancūzijai. Į salą jis nugabentas surakintas grandinėmis, netekęs karinio laipsnio. Vienintelis teismui pateiktas jo kaltės įrodymas buvo prancūzų šnipės, užsimaskavusios valytoja ir dirbusios Vokietijos ambasadoje, šiukšliadėžėje rastas suplėšytas raštelis su slapta karine informacija. Nutarta, kad raštas neįtikėtinai panašus į A.Dreyfuso.

Nepaisant visų knygose pateikiamų faktų, ši sudrebinusi ir padalijusi Prancūziją byla tebetraukia istorikus, kurie vis bando atsakyti į klausimą, kaip prancūzų armija galėjo nuteisti nekaltą žmogų nacionalinio saugumo vardan? Pastaruoju metu pasirodė trys nauji darbai, iš naujo nušviečiantys amžiaus senumo įvykius.

Frederickas Brownas iš Niujorko universiteto mato šią bylą kaip kultūros karų rezultatą. Prancūzų armija jautėsi pažeminta, nes valstybė prarado Elzasą ir Lotaringiją, netrukus šalį sukrėtė ir Paryžiaus komuna. Prancūzus apėmė nacionalistiniai jausmai, kuriuos kurstė dėl išdavikų ir šnipų kilusi paranoja, be to, valdžios viršūnei buvo liepta reformomis pagerinti kariuomenės, kurioje buvo tokių pašaliečių kaip A.Dreyfusas, kokybę. Senosioms katalikų šeimoms, kurių atstovai tradiciškai užimdavo aukščiausius postus, jis atrodė įtartinas.

F.Brownas įsigilino ir į idėjų kovą, kurias simbolizuoja du įžymūs Prancūzijos sostinės statiniai. 1875 metais buvo padėtas pirmasis Šventosios Širdies bazilikos Monmartre akmuo. Ši bazilika turėjo tapti religinio atsinaujinimo bei pasiaukojimo valstybei simboliu. Kitą dešimtmetį Gustave'as Eiffelis pradėjo statyti savo monumentalų mokslo ir industrijos simbolį - geležinį bokštą. Klerikalinis elitas supyko: bokštas iškilo virš bažnyčių, nekalbėjo su Dievu ir atspindėjo "kvailumą, blogą skonį ir paiką aroganciją". Vienas antisemitiškai nusiteikęs rašytojas tuo metu nutarė: "Tik žydas galėjo sumanyti tokį projektą."

Šalies politinis nestabilumas ir nesaugumas kurstė socialinę paranoją ir antisemitines nuotaikas. Paryžiuje pagrindine pokalbių tema tapo žydų finansininkai. Edouard'o Drumonot paskelbtas traktatas "Žydiškoji Prancūzija" virto bestseleriu. Gerbiama katalikiška spauda, pavyzdžiui, laikraštis "La Croix", skaitytojams pasakojo apie "žydą, kuris, atsidūręs silpnojo vietoje, tampa vergiškas, slidus, klastingas, purvinas ir niekšiškas, o kai iškopia į viršų, pasidaro arogantiškas".

Tokiame fone uždaras Prancūzijos karinis elitas medžiojo išdaviką. Paviršutiniškai atliktas vidinis tyrimas greitai palietė A.Dreyfusą, vienintelį žydą stažuotoją Generaliniame štabe. Žvalgybos vadovo pulkininko leitenanto Jeano Sandherro žodžiais tariant, "Dreyfusas išsiskyrė savo neapdairiu smalsumu, nuolatiniu šniukštinėjimu, paslaptingumu ir galiausiai apgaulingu bei išdidžiu būdu, kuriame slypėjo visa rasės didybė ir visa jos gėda". Taip vienintelis karinės hierarchijos tikslas tapo siekis apginti savo garbę ir apkaltinti A.Dreyfusą nepaisant turimų faktų.

Galiausiai nugalėjo teisybė, tačiau turėjo praeiti net penkeri metai, kol A.Dreyfuso šalininkai pasiekė, kad byla būtų atnaujinta. Tačiau karo teismas ir antrą kartą pripažino kapitoną kaltu, nes valdžios viršūnė pateikė suklastotų įkalčių. A.Dreyfuso garbė nebuvo apginta iki pat 1906 metų, kai jam buvo leista sugrįžti į prancūzų armiją, kur tarnavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Jis mirė 1935 metais sulaukęs 75-erių.

Oksfordo universiteto istorikė Rutha Harris sako, kad kova už A.Dreyfuso nekaltumo pripažinimą niekada nebuvo legendinis teisybės ir tiesos jėgų mūšis su paranojiškais kariniais autoritetais bei valstybės garbės gynėjais, kaip esame verčiami manyti. Tai "buvo gera retorika, bet bloga istorija".

Respublikonai antiklerikalai, kurių garsiausias Emile'is Zola, parašė atvirą laišką prezidentui Felixui Faure'ui, pavadintą "Aš kaltinu". Jame jis užsipuolė karinius hierarchus užvaldžiusį katalikų elitą. Tačiau A.Dreyfuso byla peržengė politines ir religines ribas. Leonas Blumas, Georgesas Clemenceau, Jeanas Jauresas ir kiti A.Dreyfuso šalininkai intelektualai (terminas iš pradžių buvo skirtas jiems įžeisti) baisėjosi į kairę sukančiais draugais, kurie atsisakė prisijungti prie judėjimo. Perskaičiusi daugybę privačių dokumentų, R.Harris subtiliai pavaizdavo sudėtingą ir prieštaringą žmonių elgesį šioje viešoje byloje.

Amerikos rašytojas, atsistatydinęs advokatas ir žydas Louis Begley, sugebėjęs pabėgti iš nacių okupuotos Lenkijos, parašė trumpiausią knygą iš visų trijų, tarsi įvadą į A.Dreyfuso bylą. Tai puikus pasakojimas ir nuoširdus prašymas, kad demokratija išsaugotų savo vertybes bei gintų prigimtines laisves, nesvarbu, koks pavojus joms grėstų. L.Begley rado įdomių paralelių tarp A.Dreyfuso bylos ir Gvantanamo kalinių, kurie buvo įtariami ryšiais su teroristais ir kuriems nebuvo palikta jokių teisių prezidento George'o W.Busho laikais. Rašytojas teigia, kad A.Dreyfusas buvo nekaltas, kaip ir kai kurie Gvantanamo kaliniai. Kita vertus, prancūzų kapitonas buvo vidaus "priešas", kurį "surado" karinis šalies, kuri, skirtingai nei Amerika, nedalyvavo kare, elitas.

Praėjus daugiau nei šimtmečiui, A.Dreyfuso byla, kurią galima vadinti tik afera, vis dar gali pateikti pamoką apie laisvę, ypač apie mūsų įgimtų laisvių trapumą, kai sužadinamas nacionalinis saugumas. Byla taip pat primena, kokios gilios antisemitizmo šaknys Prancūzijoje ir kitose valstybėse. Net po A.Dreyfuso mirties jo šeima jautė šios bylos pasekmes. Kaip rašo L.Begley, Dreyfuso žmona Lucie pasikeitė pavardę ir persikėlė gyventi į Viši miestą šalies pietuose. Tačiau tai neišgelbėjo jos proanūkės Madeleine, kuri dalyvavo Prancūzijos pasipriešinimo judėjime ir buvo išsiųsta į Aušvicą.

Vertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"