TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Du brangakmeniai žmonijos kultūros karūnoje

2016 04 23 6:00
Paminklas "Don Kichoto" autoriui Migueliui de Cervantesui Saavedrai jo gimtajame Alkala del Henareso miestelyje. AFP/Scanpix nuotraukos

Miguelis de Cervantesas Saavedra ir Williamas Shakespeare'as mirė tą pačią dieną – balandžio 23-iąją,1616 metais. Nors iš tikrųjų ne visai taip.

Greičiausiai jiedu mirė arba buvo palaidoti 11 dienų skirtumu. Data sutampa todėl, kad katalikiškos Ispanijos naudotas Grigaliaus kalendorius atsiliko nuo laiko skaičiavimo protestantiškoje Anglijoje. Šiaip ar taip, tą dieną minime kaip Pasaulinę knygos dieną, o šiemet Didžiojoje Britanijoje ir Ispanijoje ji taps abiejų literatūros korifėjų 400 mirties metinių minėjimo kulminacija.

Williamo Shakespeare'o portretas, nutapytas 1610 metais ir laikomas vieninteliu mus pasiekusiu jo atvaizdu, sukurtu rašytojui dar esant gyvam.

Vis dėlto kur kas svarbiau nei mirties data yra tai, kad M. de Cervantesas ir W. Shakespeare'as buvo savo kalbos ir literatūrinės tradicijos milžinai, palikę mums neįkainojamą savo kūrybos dovaną, prieš kurią nublanksta visi jų amžininkų darbai ir kuri jau 400 metų nepaliaujamai džiugina visą pasaulį.

Kitas dalykas, kad W. Shakespeare'as yra populiaresnis už M. de Cervantesą.

Nepelnytame šešėlyje

Paradoksalu, tačiau ispanai nebegali perskaityti svarbiausio savo literatūros kūrinio „Don Kichoto“ – skaitant 1100 puslapių veikalą senovine kastilų kalba tenka gilintis į tūkstančius išnašų, ir tai tampa sunkiai įkandama šiuolaikiniam žmogui. Kaip atskleidė pernai paskelbtas tyrimas, tik du iš dešimties suaugusių ispanų yra perskaitę visą „Don Kichotą“ ir tik pusė jų žino, koks tikrasis pagrindinio herojaus vardas, – Alonsas Kichana.

Dėl „Don Kichoto“ ispanai net įsivarė kompleksą – visi pripažįsta šios knygos svarbą, o neskaičiusieji pasižada būtinai tai pagaliau padaryti, bet priėję kovą su vėjo malūnais, maždaug 50 puslapį, neištveria skaitymo sunkumų ir meta. Tuo metu užsieniečiai gali džiaugtis jiems suprantamais vertimais į savo kalbas.

Prieš kelerius metus tokią padėtį ėmėsi taisyti M. de Cervanteso žinovas Andresas Trapiello. Jis „išvertė“ „Don Kichotą“ į šiuolaikinę ispanų kalbą ir jau pirmais leidimo metais pardavė 30 tūkst. knygos egzempliorių. Tai rodo, kad ispanai išties nori susipažinti su savo literatūros šedevru. Tačiau A. Trapiello pastangos sulaukė ir daug kritikos – už „Don Kichoto“ išdarkymą. Ta proga Ispanijoje užvirė diskusija, kas geriau: neperskaitoma originali XVII amžiaus pradžios klasika ar visiems prieinama adaptacija?

Romeo ir Džuljeta iš 1968 metų Franco Zeffirelli filmo.

M. de Cervanteso ignoravimą galbūt lemia ir tai, kad „Don Kichotą“ ispanai vertina pernelyg rimtai ir senamadiškai. Iš tikrųjų ši knyga ne tik liūdna, bet ir labai juokinga. Tai daugybė anekdotinių pasakojimų, kurie visai netinka kino kalbai. Todėl „Don Kichotas“ labai sunkiai pasiduoda ekranizacijai – visi filmai apie Don Kichotą, turėję būti juokingi, nepavyko.

O štai W. Shakespeare'o kūrinių perkėlimas į kino ekranus plačiai išpopuliarino anglų bardą toli už Didžiosios Britanijos ribų. Tikriausiai dramaturginės rašytojo savybės lemia jo darbų šiuolaikiškumą ir padaro juos išties nemarius.

Svetur mylimas labiau

Vis dėlto ir W. Shakespeare'as užsienyje populiaresnis negu namie. Keturi iš 10 britų nemėgsta arba nesupranta W. Shakespeare'o. Tai atskleidė Britų tarybos užsakymu atliktas tyrimas. Per jį 15-oje valstybių buvo apklausta 18 tūkst. respondentų. Dramaturgo tėvynė užima tik 11 vietą iš 15. Net anglakalbėse šalyse, tokiose kaip Australija ir JAV, pirmauja ne W. Shakespeare'as, užtat jis labai mylimas besivystančiame pasaulyje: Brazilijoje, Indijoje, Kinijoje, Meksikoje, Turkijoje, Pietų Afrikoje.

Ar britai dėl to turėtų jausti nacionalinę gėdą? Tikriausiai ne, bet pamąstyti, kaip pateikti fantastiškas W. Shakespeare'o istorijas jaunimui, ko gero, vertėtų. Juolab kad didžiausią reikšmę skaitytojams turi mokyklinė patirtis – originalaus W. Shakespeare'o teksto skaitymas mokyklos suole, kaip parodė tyrimas, gali atbaidyti visam gyvenimui.

Nuotykių kupinas gyvenimas

Don Kichotas iš La Mančos ir Sanča Pansa – geriausio visų laikų „Don Kichoto“ iliustratoriaus Gustave'o Doré graviūrose.

„Don Kichotas“ išgarsino M. de Cervantesą. Tačiau ir autoriaus, kaip ir jo herojaus Liūdnojo Vaizdo riterio, gyvenimas buvo ne mažiau intriguojantis bei nuotykingas. Akademikai pasitelkia archyvus, negausius amžininkų pasakojimus ir paties M. de Cervanteso autobiografines knygų įžangas, kad iššifruotų mitą žmogaus, kuris laikomas šiuolaikinio romano pradininku.

M. de Cervantesas gimė 1547 metais Alkala del Henareso miestelyje netoli Madrido, nusigyvenusioje šeimoje. Jam dar nebuvo 20-ies, kai šeima persikėlė į Madridą. Ten jis sukūrė pirmą mums žinomą savo poeziją.

1569 metais M. de Cervantes dėl neaiškių priežasčių išvyko į Romą. Kelionė greičiausiai buvo susijusi su dvikova, po kurios jam teko bėgti. Italijoje įstojo į kariuomenę ir 1571 metais dalyvavo Lepanto mūšyje, per kurį 200 galerų sutelkusios krikščionių pajėgos prie Graikijos sumušė turkų osmanų imperijos laivyną. M. de Cervantesas buvo kulkų sužeistas į krūtinę ir kairiąją ranką, jos niekada nebevaldė.

Išgijęs M. de Cervantesas toliau dalyvavo karinėje kampanijoje, bet 1575 metais nusprendė grįžti į Ispaniją. Laivą, kuriuo jis plaukė, užgrobė piratai. M. de Cervantesas buvo nugabentas į Alžyrą ir ten nelaisvėje praleido penkerius metus. Kelis kartus nesėkmingai mėgino pabėgti, o per vieną tokį bandymą penkis mėnesius drauge su kitais slapstėsi urve Rytų Alžyre, veltui laukdamas laivo, kurį turėjo atsiųsti brolis. Galiausiai šeima ir vienuoliai surinko pinigų išpirkai ir jis grįžo į Ispaniją.

1584 metais M. de Cervantesas susilaukė dukters, vienintelės palikuonės, bet vėliau vedė ne jos motiną, o kitą beveik 20 metų jaunesnę moterį. Su ja apsigyveno mažame kaimelyje centriniame Kastilijos ir La Mančos regione, kur paskui įkurdino ir Don Kichotą. Ten parašė pirmąjį romaną „Galatėja“. Jis nebuvo sėkmingas, kaip ir kiti kūriniai, išskyrus „Don Kichotą“.

1587 metais M. de Cervantesas, gavęs ilgai siektą tarnybą, išvyko į Pietų Ispaniją. Dešimt metų rinko kviečių ir aliejaus, o paskui – mokesčių rinkliavas. Dėl skolų kelis kartus buvo įmestas į kalėjimą. Manoma, ten ir pradėjo rašyti „Don Kichotą“.

1605 metais išleistas romanas sulaukė neregėto populiarumo, bet autoriui, kuris jau artėjo prie savo šešiasdešimtmečio, piniginės naudos tai nedavė. M. de Cervantesas netrukus grįžo į Madridą ir atsidavė kūrybai – parašė antrąją „Don Kichoto“ dalį. Mirė būdamas 68-erių, pasiligojęs ir beveik nuskurdęs, tikriausiai niekada nesitikėjęs, kad jo literatūrinis palikimas bus toks ilgaamžis.

„Don Kichotą“, išverstą į 140 kalbų, šiuo požiūriu lenkia tik Biblija. Romanas pasakoja apie žmogų, kuris įsivaizduoja esąs riteris ir patraukia vaduoti pasaulio iš jo blogybių. M. de Cervanteso herojus – silpnas ir netobulas, kaip bet kuris žmogus. Toks vaizdavimas buvo revoliucinis ir įkvėpė kitus autorius – Fiodorą Dostojevskį, Gustave'ą Flaubert'ą, Marką Twainą, Charlesą Dickensą.

Tik pernai pamirštoje požeminėje patalpoje Madrido trinitorių vienuolyne aptiktas M. de Cervanteso kapas – iki tol jo palaikai buvo dingę. Juos rengiamasi perlaidoti į kriptą, kurios atidarymas visuomenei sutampa su 400-osiomis M. de Cervanteso mirties metinėmis. Ta proga šiemet Ispanijoje vyksta daugiau kaip 300 įvairiausių renginių: parodų, teatro pastatymų, skaitymų, konferencijų. Šiandien Ispanijos karalius ir premjeras lankysis kūrėjo gimtajame Alkala del Henarese ir įteiks kasmetinį M. de Cervanteso apdovanojimą, kuriuo rašytojai pagerbiami už viso gyvenimo nuopelnus.

Rašė masėms

W. Shakespeare'as gimė Stratforde prie Eivono 1564 metais, ten pat ir mirė, niekada neišvykęs iš Anglijos, 52 metų – tradiciškai manoma, jog per savo gimtadienį, nors istorikai nėra tuo tikri.

Kūrybinį W. Shakespeare'o palikimą sudaro 38 pjesės ir 154 sonetai. Jo darbai, išversti į 80 pasaulio kalbų, yra reikšmingi visos žmonijos išsilavinimui. Kažin ar rastųsi daug šalių, kuriose W. Shakespeare'o kūriniai nebūtų privalomi mokyklose.

Nors W. Shakespeare'as gyveno Elžbietos I laikų Anglijoje, dėl savo sukurtų herojų ir išsakytų minčių tapo pripažintas bei mylimas visame pasaulyje kaip didis dramaturgas ir poetas. Kiekvienais metais jo Otelas, Makbetas, Romeo ir Džuljeta ar Hamletas atgyja vis kitais pavidalais pasaulio scenose ir ekranuose – dėl kalbos grožio ir universalių meilės, keršto, sielvarto temų. Ne mažiau populiarios ir rašytojo komedijos.

W. Shakespeare'as yra vienas modernios anglų kalbos kūrėjų – „nukaldino“ 1700 naujų žodžių, o daugybė dramaturgo pasakymų įėjo į kasdienę kalbą, kurią ir šiandien vartoja milijonai žmonių. Pavyzdžiui, „viskas gerai, kas gerai baigiasi“ arba „gyvenimas – tai didžiulė scena, kurioje kiekvienas ką nors vaidina“. Šie žodžiai iškart nukelia mus į garsųjį Londono „Gaublio“ teatrą, kuriame W. Shakespeare'as statė savo pjeses, pats jose vaidino ir veikė kaip prodiuseris – turėjo teatro trupę.

Iš tikrųjų W. Shakespeare'as rašė masėms. Dramaturgo vaidinimus mėgo ne tik karaliai, bet ir neturtingi žmonės, galėję pamatyti juos susimokėję vos pensą. Iš savo pjesių W. Shakespeare'as gerai uždirbo. Per kelerius metus praturtėjęs jis įstengė nusipirkti Stratforde brangų namą ir visą laiką išlaikė šeimą.

1582 metais W. Shakespeare'as vedė Anne Hathaway iš Vorčesterio. Ši jam pagimdė dukrą Susanną ir dvynius Hamnetą bei Judith, tačiau berniukas mirė sulaukęs 11 metų . Regis, W. Shakespeare'as nebuvo geras vyras, bet savo vaikus mylėjo. Gali būti, jog sūnaus Hamneto mirtis įkvėpė jį parašyti „Hamletą“ (tai to paties vardo variantai).

Dažnai manoma, kad W. Shakespeare'as buvo didžiai išsilavinęs, nes siužetų sėmėsi iš istorijos, mitologijos ir kitų rašytojų kūrybos. Iš tiesų jis nebuvo kilmingas ir iki 13 metų mokėsi tik Stratfordo pradžios mokykloje, tačiau ten turėjo krimsti lotynų ir senovės graikų kalbas.

Nors buvo gana žymus, jo mirtis nesukrėtė amžininkų – W. Shakespeare'o jie nelaikė nacionaline vertybe. Jis palaidotas Šv. Trejybės bažnyčioje Stratforde, o ant jo kapo iškalta epitafija, jam ir priskiriama, skamba it eiliuotas prakeiksmas: „Gerasis drauge, dievaži, nedrįski kasti čia įkalintų dūlėsių. Tebus palaimintas tasai, kurs kapą šį paliks ramybėj, o tą, kuris sujudins mano kaulus, lai prakeiksmas telydi (aut. vert.).“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"