TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Dvigubas R.Castro žaidimas

2014 02 03 6:00
Kuba, buvusi centrinės Amerikos regiono lyderė, dabar yra viena skurdžiausių pasaulio valstybių. nationalgeographic.com nuotrauka

Šiemet Kuba mini 55-ąsias revoliucijos metines. 1959 metų sausį šalies gyventojai sukilo prieš diktatoriaus Fulgencio Batistos režimą. Tuščią postą tuomet suskubo užimti Fidelis Castro. Įtakingas politikas šalį valdė 47 metus. 2006 metais diktatorius valdžią perleido savo broliui Rauliui. Įdomu, kokių permainų į Kubos gyvenimą įnešė naujasis šalies vadovas.

Kubą visiškai nualino penkiasdešimt penkeri komunistinio valdymo metai. Šiandien šalies biudžetas vos viršija 1958 metų lygį. Iki revoliucijos Kuba buvo laikoma Lotynų Amerikos lydere, tačiau dabar ji – viena skurdžiausių valstybių pasaulyje.

Valstybė – anomalija

Šiandien Kuba yra laikoma tikra anomalija tarp besivystančių šalių. Jos mokiniai praleidinėja mažiausiai pamokų pasaulyje, tačiau, nepaisant pavydėtino mokyklų lankomumo, šalies ekonomika merdi.

Dėl valstybės ekonominės degradacijos daugelis kaltina amerikiečius. Kubos lyderiai peikia Vašingtono politikus, tačiau slapta džiaugiasi sandoriais, kuriuose sudarinėja su kito Jungtinių Amerikos Valstijų miesto – Majamio verteivomis. Negana to, šalį dosniai remia naftos turtinga Venesuela. Nepaisant šių piniginių injekcijų, Kuba vis tiek nesugeba užkurti savo ekonomikos variklio.

Vienintelis eksportui tinkamas Kubos produktas yra jos žmonės. 2013 metais prezidentas R.Castro liberalizavo vizų išdavimo tvarką. Nors jų kainos vis dar aukštos, galimybe ištrūkti iš "socialistinio rojaus" pasinaudojo daugybė kubiečių.

R.Castro nevengia kalbėti apie šalies problemas. Kreipdamasis į tautą, šalies vadovas kaskart mini tas pačias, senąsias Kubos ydas: neefektyvų viešųjų įstaigų darbą, korupciją, darbininkų tingumą ir nuolatinį vagiliavimą, mokytojų abejingumą, bendrą visuomenės moralinę degradaciją. R.Castro kaltę dėl Kubos nesėkmių verčia visiems, tik ne savo režimui.

2006 metais valdžią iš brolio perėmęs R.Castro bando įrodyti esąs puikus lyderis. /AFP/Scanpix nuotrauka

Tarp reformų ir represijų

Nors šiokių tokių pokyčių pastebėta, teigti, kad R.Castro suteikė Kubai naują kvėpavimą – dar anksti. Panašu, kad per septynerius valdymo metus R.Castro neapsisprendė, kas jis – ar pažangus reformatorius, ar konservatyvus režimo saugotojas. Viena vertus, iš brolio valdžią perėmęs prezidentas nori reformuoti valstybę ir nėra visiškai nusistatęs prieš pokyčiams. R.Castro suteikė kubiečiams galimybę pradėti savo verslą, leido naudotis giminaičių iš užsienio siunčiama pinigine parama, įsigyti stambaus turto – nusipirkti nuosavą automobilį ar pasistatyti namą. Apie tokias laisves F.Castro valdymo metu kubiečiai galėjo tik pasvajoti.

Tačiau šios reformos tėra nedidelė R.Castro vykdomos politikos dalis. Prezidentas išlieka ištikimas senojo režimo šalininkas ir gina komunistinę santvarką.

R.Castro visomis išgalėmis stengiasi, kad Kuboje nesustiprėtų privatus sektorius. Kaip ir anksčiau šalį valdęs brolis, jis yra įsitikinęs, kad privatus sektorius kelia grėsmę valdžios monopoliui.

Dar vienas ženklas, bylojantis apie R.Castro ištikimybę senajam režimui – simpatijos kariuomenei. Prezidentas kritikuoja visus – valdininkus, verslininkus, paprastus šalies gyventojus – tačiau niekuomet blogu žodžiu nemini šalies ginkluotųjų pajėgų elito. Be to, R.Castro sugriežtino cenzūrą, o už nusižengimus, pavyzdžiui, režimo kritiką, vadinamieji kurstytojai nedelsiant sodinami už grotų. Kai kurios represijos yra net griežtesnės nei F.Castro valdymo laikais.

Turės pasirinkti

Daugybė nedemokratinių režimų lyderių žaidžia dvigubą žaidimą. Tokių šalių vadovai siekia pasirodyti geresni ir pažangesni už buvusius lyderius, tačiau tuo pat metu nori išlaikyti iš senojo režimo paveldėtas politines galias. Esama tvarka nepatenkintus piliečius bandoma nuraminti reformų pažadais išsaugant laiko patikrintą tvarką.

Tačiau bėgant laikui, lyderiai dažniausiai būna priversti rinktis. Jie turi arba reformuoti valstybę iš esmės, arba griežtinti režimo tvarką. Jeigu pasirenkamas reformų kelias, su laiku žmonės ima reikalauti vis daugiau pokyčių. Tokiu būdu vienos reformos skatina kitas ir lyderiai pamažu turi atleisti režimo gniaužtus. Kita vertus, autoritariniai vadovai gali pasirinkti priešingą kelią – suvaržyti piliečių laisves ir neleisti šaliai judėti demokratinės santvarkos link.

Panašioje kryžkelėje šiuo metu ir atsidūręs R.Castro. Kubos lyderis gali toliau žingsnis po žingsnio reformuoti valstybę ir pamažu ją vesti demokratijos link, tačiau nepanašu, kad R.Castro viliotų tokia perspektyva. Atrodo, kad jam artimesnė brolio F.Castro kryptis – laikyti Kubą savo gniaužtuose.

Praėjusių metų pabaigoje R.Castro sakė kalbą, kurioje bene visą dėmesį skyrė Kubos ir JAV santykiams. “Mes nenorime, kad Jungtinės Valstijos keistų savo politinę ar socialinę šalies santvarką. Tačiau savosios pagal jų reguliuoti mes tikrai neketiname”, – tuomet sakė Kubos vadovas.

Nors šalies prezidentas yra atviresnis pokyčiams nei jo pirmtakas, atsisakyti autoritarinio režimo lyderio galių Kubos vadovas tikriausiai neskubės.

foreignpolicy.com, LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"