TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

E. Lucas: interneto ateitis sutampa su Europos saugumo krize

2015 09 01 12:15
Edwardas Lucas LŽ archyvo nuotrauka

Mūsų priklausomybė nuo interneto didėja sparčiau negu mūsų gebėjimas išlikti saugiems. Turime iš naujo ir radikaliai apgalvoti savo požiūrį į kompiuterius bei kompiuterinius tinklus. Bet netgi ir tokiu atveju ateityje išliktų problemų. Tokia yra mano naujosios knygos „Kiberfobija“ (Cyberphobia) pagrindinė žinia.

Pradėjau rašyti ją 2012 metais, kai Rusijos užsienio ir saugumo politika, ankstesnių dviejų mano knygų tema, atrodė nuobodi, o internetas – kitas iš mane labiausiai dominančių dalykų – sparčiai keitėsi. Juo labiau, kad artėjo daug aptarinėtas „Daiktų internetas“, apjungiantis visokiausius realaus pasaulio įrenginius į tinklą, kuris nebuvo suprojektuotas būti saugiu.

Furoras, susijęs su Edwardu Snowdenu (Edvardu Snoudenu), suteikė žmonėms bent akies krašteliu pamatyti vaizdą, kad ir iškraipytą, kokios yra mūsų žvalgybos tarnybų galimybės. Tačiau dauguma interneto vartotojų nesuvokia, kokį erdvę tai suteikia nusikaltėlių, aktyvistų ir pokštininkų veiksmams. Faktas, kad mes jiems esame pažeidžiami taikiniai, yra grėsmė mūsų saugumui, toli lenkianti visas kitas.

Pagrindinė problema – tapatybė. Kas galėtume saugiai ir vaisingai tvarkyti reikalus su kitais žmonėmis, mums reikalinga galimybė įrodyti, kas esame, taip pat išsiaiškinti, kas yra mūsų partneris. Tačiau internetas, sukurtas kaip priemonė palengvinti mokslininkų bendradarbiavimą, pasitikėjimą iškelia aukščiau tikrumo. Jeigu slaptažodžiai ir prisijungimo vardai yra teisingi, laikomės prielaidos, kad tapatybė yra teisinga.

Vis dėlto tai neveikia. Išimtys tarp eilinių vartotojų yra menkai tikėtinos – kas galėtų prisiminti skirtingus ir saugius slaptažodžius visiems tinklalapiams, kurie jų reikalauja. Ir kad reguliariai juos keistų? Dar blogiau – tie, kam yra patikėta saugoti kitų žmonių tapatybės informaciją, yra apgailėtinai nerūpestingi. Kaip parodė įsilaužimas į pažinčių svetainę „Ashley Madison“, tai gali sukelti gyvenimą griaunančių privatumo pažeidimų.

Tapatybės problema bent jau turi dalinį sprendinį. Kaip aiškinu savo knygoje, esu pirmasis ne nuolatinis Estijos gyventojas, kuriam buvo išduota tos šalies elektroninė ID kortelė. Naudodamas paprastą kortelių skaitytuvą galiu patvirtinti savo tapatybę internete ir pateikti teisiškai įpareigojantį skaitmeninį parašą, naudodamas pažangiausius kriptografijos metodus. Tai yra niekuo neišsiskirianti kasdienio gyvenimo dalis Estijoje, bet ji vis dar neįmanoma mažiau pažangiose šalyse. Dabar tokias elektronines tapatybės korteles yra gavę tūkstančiai žmonių, kurie nėra nuolatiniai šalies gyventojai.

Tačiau šios priemonės išsprendžia tik vieną dalį painiavoje, susijusioje su internetiniu saugumu. Kita milžiniška problema yra naršymas. Iš kur žinote, kad tinklalapis, kurį atsidarėte, yra būtent tas, kurio jums reikia? Teoriškai kompiuterių naudotojai turėtų pasitikrinti savo naršyklę: ar ji rodo mažytę spynelę ir mįslingą santrumpą https adreso pradžioje? Bet tik nedaugelis supranta, ką tai reiškia ir kodėl tai svarbu. Dar blogiau, saugumo sertifikatų sistema, teoriškai turinti parodyti, kuris tinklalapis yra saugus, o kuris – ne, yra sugedusi, turbūt negrįžtamai. Institucijos, išduodančios tuos sertifikatus, nėra tinkamai prižiūrimos, o jeigu įrodoma, kad sertifikatas yra netinkamai naudojamas, jį atšaukti sunku.

Šią problemą iš dalies galėtų išspręsti aktyvus bendradarbiavimas tarp bendrovių, kurios aprūpina mus naršyklėmis, – „Google“, „Firefox“, „Microsoft“ ir kitų. Žalingų svetainių paieška ir perspėjimas vartotojams laikytis nuo jų atokiai galėtų apsunkinti gyvenimą interneto piktadariams.

Tačiau visa tai veiks tik tuomet, jeigu patys kompiuterių vartotojai rimtai vertins saugumą – pavyzdžiui, naudodami naujausią programinę įrangą.

Kompiuterius turėtume laikyti panašiais į automobilius: mašinomis, galinčiomis padaryti rimtos žalos, – galbūt mums, o galbūt kitiems žmonėms. Mums reikia normų, taisyklių, įstatymų ir baudų, panašių į naudojamas užtikrinant saugumą keliuose.

Šis mano susirūpinimas dėl interneto ateities sutampa su Europos saugumo krize, įsiplieskusią, kai rašiau „Kiberfobiją“. Abiem atvejais individuali atsakomybė, kolektyviniai veiksmai ir abipusiai naudingų taisyklių laikymasis yra gyvybiškai svarbus, tačiau itin nemadingas. Ukrainiečiai jau brangiai sumokėjo už mūsų valios silpnumą. Vėliau bus kiti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"