TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

E. Lucasas: griežta Rytų Europos pozicija dėl migracijos vargu ar dera prie jos istorijos

2015 07 19 10:19
Edwardas Lucasas. LŽ archyvo nuotrauka

Terminas „pavergtosios tautos“ žadina prisiminimus apie Šaltąjį karą, bet trečiąją liepos savaitę jis nusipurto dulkes ir vėl žengia į politinį kalendorių.

1959 metais JAV Kongresas priėmė jaudinamą rezoliuciją, atkreipiančią dėmesį į Kremliaus įvykdytą „Lenkijos, Vengrijos, Lietuvos, Ukrainos, Čekoslovakijos, Latvijos, Estijos, Baltosios Rusios (Baltarusijos), Rumunijos, Rytų Vokietijos, Bulgarijos, žemyninės Kinijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Šiaurės Korėjos, Albanijos, Idel Uralo, Tibeto, Kazokijos (dabartinių pietinių Rusijos sričių), Turkestano, Šiaurės Vietnamo ir kitų“ šalių pavergimą. Tą deklaraciją paskelbus prezidentui, nuo to laiko kasmet minima Pavergtųjų tautų savaitė.

Ši koncepcija turi savo ribas. Tautų apsisprendimas nebūtinai atneša laisvę, teisingumą ir orumą (nors blogio imperija subyrėjo, daugelis tautų, kurios buvo jos valdomos 1991 metais, dabar tebegyvena nelaisvose visuomenėse). Galų gale, demos (valstybės visuomenės) gerovė yra svarbiau negu ethnos (kurios nors tautos) teisės. Šis sąrašas yra nepilnas: Rusija turi gerą pagrindą teigti esanti pirmoji komunistinės nelaisvės kalinė ir didžiausia jos auka.

Vis dėlto ši savaitė tebėra naudinga paskata susimąstyti ir veikti. Ukraina yra ardoma mūsų akivaizdoje. Krymo totoriai – tik vienas iš pavyzdžių, kai pavergtoji tauta buvo išvaduota, bet vėliau vėl buvo įkalinta.

Nors blogio imperija jau mirusi, Vakaruose sovietinė nostalgija tebėra stebinančiai gaji. Vėliausia jai pasidavusia tapo „Campari“ (Italijos alkoholinių gėrimų bendrovė). Jos kalendoriaus liepos mėnesio puslapyje įdėta sovietinės kosminės programos nuotrauka (kaip įžvalgiai pastebėjo tinklalapis „Victims of Communism“). Iš tikrųjų totalitarinės imperijos nėra elegantiškų, viliojamų atvaizdų šaltinis. Jos yra milijonų žmonių kapinės. Kūjis ir pjautuvas turėtų būti ne mažiau atgrasus negu svastika.

Uigūrų („Turkestano“ JAV rezoliucijoje) ir tibetiečių vargai nusipelnė ypatingo dėmesio. Kinija reikalauja deportuoti uigūrus pabėgėlius. Kai kurios šalys, tokios kaip Tailandas, bailiai paklūsta. Tvyrant pasipiktinimui dėl gerbiamo tibetiečio vienuolio Tenzino Deleko Rimpoche mįslingos mirties kalėjime ir jo skuboto bei barbariško kremavimo, įvykdyto jo tėvynės okupantų, pasigedau buvusių pavergtųjų šalių lyderių tvirtų pareiškimų. Juk dar visai neseniai šios šalys pačios patyrė kančias, kurios dabar sukeliamos Tibetui.

Dar svarbiau pareikšti pasibaisėjimą dėl blogo elgesio su žmonėmis, dabar bėgančiais nuo skurdo, karų ir priespaudos. Vidurio ir Rytų Europos šalių griežta pozicija migracijos klausimu vargu ar dera prie jų pačių istorijos. Juk kai kurie iš milijonų lenkų, ukrainiečių, čekų, slovakų ir kitų, ieškojusių naujo gyvenimo kitur, buvo tokie patys kaip žmonės, dabar paniekinamai vadinami ekonominiais migrantais. Tuo tarpu kiti, ypač pokario metais, bėgo nuo siaubo, kuris dabar laukia Irako jezidų, Sirijos krikščionių ir musulmonų tarpkonfesinės nesantaikos aukų.

Branginu savo perskaitytas Šaltojo karo laikų klasikos knygas, tokias kaip „Plaukimas į laisvę“ (Sailing to Freedom), „Pabėgimas per Sibirą“ (Escape via Siberia), „Su vėju į Vakarus“ (With the Wind to the West), „Visi į laivą dėl laisvės“ (All Aboard for Freedom) ir kitus lenkų, estų, čekų bei kitų pasakojimus, kurie savo akimis matė komunistų darbus ir buvo pasiryžę rizikuoti žūti, kad jų išvengtų. Amerika ir kitos Vakarų šalys suteikė jiems prieglobstį. Panašių istorijų apstu buvusiose pavergtose šalyse: jose kalbama apie staigią mirtį, kankinimus, žaginimus, išdavystes, atskirtas šeimas, sugriautus gyvenimus, branginto turto netektį, pabėgėlių stovyklose praleistus metus – ir, galiausiai, laimingųjų naują gyvenimą, sukurtą ant sunkaus darbo ir svetimųjų malonės pamato. Jas visas vienija širdį gniaužiantis pasakymas: „Savo laisvėje neturime tėvynės, o savo tėvynėje neturime laisvės.“

Būtų klaidinga minėti Pavergtųjų tautų savaitę vien sveikinant save atlaikius kančias ir įveikus priespaudą ir boikotuojant „Campari“ (aš jau įkūriau „Twitter“ žymą #no2sovstalgia – „Ne sovietinei nostalgijai“). Yra iškilęs svarbus (ir nepatogus) klausimas: kaip būtų sekęsi bėgusiems nuo komunizmo, jeigu su jais būtų elgtasi, kaip dabar elgiamės su bėgančiais nuo islamizmo (arba putinizmo).

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"