TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Egiptas ir Turkija žengia lygiagrečiai, bet ne į taktą

2016 08 06 11:30
AFP/Scanpix nuotrauka

Egiptas ir Turkija žengia lygiagrečiai, bet ne į taktą – taip šias dvi valstybes apibūdina JAV nevyriausybinio strateginių tyrimų  instituto „Stratfor“ analitikė Emily Hawthorne.

„Kai Egiptas leidosi į 2011–2012 m. rinkimus, pirmuosius po Arabų pavasario pabaigos, politinę atmosferą persmelkė gyvi debatai ir pokyčių pojūtis.“ Tuo metu, – pasakoja pastabi stebėtoja, – gyvenau Aleksandrijoje, kur šūkis „pamėginkime“ tapo mano religiškai konservatyvių egiptiečių draugų mantra.“

Jie turejo omenyje islamistinės Musulmonų brolijos kandidatus, kurie pritvindė parlamento sąrašus, nes niekada anksčiau neturėjo galimybės demokratiškai rungtis su kariniais vadais, laikiusiais Egiptą tvirtai užspaustą nuo pat šeštojo dešimtmečio pradžios.

„Tačiau jie, musulmonų broliai, nepatyrę“ – atsakė daugelis pasaulietiškiau nusiteikusių mano bičiulių, kurie savo balsus atidavė technokratui Hamdeenui Sabahi tą pavasarį vykusiuose prezidento rinkimuose.

Vis dėlto 2012-ųjų birželį paskelbus Musulmonų brolijos vadovą Mohammedą Morsį Egipto prezidentu, džiūgaujančių jo rėmėjų triukšmingi šventimai aidėjo visomis mano gyvenamojo kvartalo gatvėmis.

Dešimtmetį anksčiau, 2002-aisiais, panaši galimybės, vilties ir baimės atmosfera apgaubė Turkiją, jai besirengiant visuotiniems rinkimams. Šie taip pat iškėlė į islamizmą linkstančią vyriausybę ir Recepą Tayyipą Erdoganą, kuris tapo ministru pirmininku.

Turkijos islamistinėms jėgoms, įsikūnijusioms Erdogano asmenybėje ir jo Teisingumo ir plėtros partijoje (AKP), reikėjo kelerius metus kovoti, kad patektų į politikos viršūnę ir pakeliui nustumtų savo pasaulietiškesnius ir liberalesnius varžovus į šoną.

Pasidaręs prezidentu, R. T. Erdoganas visą laiką valdė ir dar vis stipriai valdo šalies politinę erdvę ir, nepaisant prieš jį neseniai surengto, bet nepasisekusio pučo, jam ir jo partijai, atrodo, šviečia dar ilga ateitis.

Tuo tarpu Egipto bandymas įvesti islamistinį valdymą baigėsi daug greičiau. M. Morsi vadovaujama Musulmonų brolijos vyriausybė žlugo padirbusi tik metus, ir Egiptą valdanti karinė taryba tada darė ir dabar daro viską, kad ji valdžion nebesugrįžtų.

Turkija islamizmą priėmė, Egiptas jį atmetė, ir būtent šitai tarp abiejų valstybių ir įvedė pleištą. O vis dėlto net ir tarp Ankaros ir Kairo esanti įtampa sukasi ne tik apie ideologinius skirtumus, bet ir apie tarpusavio panašumus.

Kiekvienu atveju, – dėsto toliau žurnalistė E. Hawthorne, – Turkija ir Egiptas yra bendraminčiai varžovai, judantys tuo pačiu keliu, ta pačia kryptimi, tačiau skirtingu ritmu. Tą kelią nemaža dalimi lėmė geografija.

Juk teritoriją, kurioje išsidėstęs ir šiuolaikinis Egiptas, ir šiuolaikinė Turkija, sudaro tie sausumos tiltai, kurie juosia Viduržemio jūrą ir kurie šiandien yra tokie pat svarbūs prekybai, komercijai, migracijai, kaip buvo ir prieš tūkstantį metų. Juk per Egiptą ir Turkiją plaukia pagrindinės migrantų bangos į Europą.

Kelis tūkstantmečius Egipto žmonės šliejosi prie Nilo upės, iš to ir kilo dar vis juntamas tos šalies homogeniškumas. Kitaip klostėsi Turkijai, kurioje įvairūs žmonės visada gyveno toli išsisklaidę per didelį plotą – tai pagimdė tautybių mišinį, kuris valstybę vienu metu ir stiprino, ir silpnino.

Galios centralizacija visuomet buvo daug lengvesnis uždavinys Kairui negu Ankarai. Tačiau net jeigu Turkijos buvę valdovai – osmanai, o prieš juos Bizantijos graikai ir turkai seldžiukai – nevisada kontroliuodavo visą turkų teritoriją, jiems puikiai sekdavosi užkariavimai.

1517 m. Egiptas pateko Osmanų imperijos valdžion – ir nuo to laiko Egiptas ėmė lygiuotis į Turkiją. Osmanų imperijai Pirmojo pasaulinio karo įkandin žlugus, abi šalys ir toliau žengė panašiais keliais per visą XX amžių.

Egipto ir Turkijos vadovai vieni kitiems tarnavo kaip įkvėpimo šaltiniai per kelis audringus valstybių kūrimo Artimuosiuose Rytuose dešimtmečius.

Pavyzdžiui, Gamalis Abdelis Nasseras, dar vis egiptiečių didžiai gerbiamas vadovas, kai kurias savo idėjas sėmėsi iš Mustafos Kemalio Atatiurko, nemažiau įtakingos asmenybės Turkijoje, savo šaliai kruopščiai sukūrusios pasaulietišką ir sukarintą valdymo modelį.

Užtat abi valstybės ir ėmė diegtis pasaulietišką, nacionalistinį politinių sprendimų būdą, kartu suteikdamos daug įgaliojimų ginkluotosioms pajėgoms. Tačiau ši strategija jas nustūmė periodiškai pasitaikančių pučų ir sukilimų pavojui. Ši tikrovė reali ir šiandien, kaip rodo 2013 m. perversmas Egipte ir šių metų liepos 15 d. nesėkmingas pučas Turkijoje.

Per visą XX amžių idėjomis apsikeisdavo ne tik politiniai, bet ir religiniai Egipto bei Turkijos lyderiai. Skirtingais periodais abi šalys susidurdavo su stiprėjančiomis islamistinėmis grupuotėmis, besikėsinančiomis į egzistuojančią tvarką ir keliančiomis iššūkį valdantiesiems.

Trečiąjį ano šimtmečio dešimtmetį Kaire įsisteigė Musulmonų brolija. Jos vadovas Hassanas al-Banna savo raštuose įrodinėjo, kad religija turi sudaryti valstybės pagrindą. Būtent ši mintis ir įkvėpė islamistinius politinius sąjūdžius skersai išilgai Artimųjų Rytų.

Po kelių dešimtmečių Necmettinas Erbakanas padėjo pagrindus ir turkiškajam islamistinės politikos variantui. Jis po 1990-ųjų tapo savo šalies ministru pirmininku, kol jo iš valdžios neišspyrė kariškiai dėl to, kad jis bandė suvienyti religiją ir valstybę.

Ironišku būdu šitie poslinkiai Turkijoje panašūs į tuos, kuriuos kelis dešimtmečius vėliau patirs M. Morsi, kai iš jo, islamistinio lyderio, Egipto kariškiai jėga atsiims valstybės valdymą, rašo analitikė E. Hawthorne strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ svetainėje.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"