TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Egiptietiškas veidrodis pasauliui

2013 08 19 6:00
Kairo gatvėse budi kariškiai, bet į gatves išėjo ir juos sveikinantys žmonės. Reuters/Scanpix nuotrauka

Praėjusią savaitę veik visų didžiausių pasaulio šalių lyderiai pasmerkė Egipto armijos veiksmus prieš protestuojančią Musulmonų broliją. Tačiau atrodo, kad karinis perversmas smerkiamas vien dėl kraujo praliejimo.

Toks įspūdis, kad praėjusią savaitę visas Vakarų pasaulis staiga pabudo ir suprato: „Dievulėliau, Egipte visai nekaip reikalai klostosi..." JAV įšaldė finansinę paramą, atšaukė bendras pratybas, prezidentas gana nuosaikiai išpeikė Egipto armiją už netinkamai atliekamą darbą. Europos Sąjungos užsienio reikalų komisarė baronienė Catherine Ashton paragino Bendrijos nares imtis kardomųjų priemonių, nors ją jau aplenkė kelios pavienės valstybės, taip pat apribojusios įvairius ryšius su Egiptu. Net ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija sugebėjo ištarti kažką panašaus į „tai – labai pavojinga situacija".

Kodėl taip netikėtai? Kariškiai valdžią paėmė jau seniai. Ar tam, kad jų veiksmai būtų pasmerkti, būtinai turėjo žūti beveik 1000 egiptiečių? O gal kaip tik tai turėjo nutikti, kad visi anksčiau tylėjusieji pagaliau prabiltų? Demokratiją ginančios šalys ilgai ir tyliai žiūrėjo į egiptietišką veidrodį, bet pripažinti, kad atrodo prastai, sugebėjo tik tada, kai veidrodis įgijo nemaloniai raudoną atspalvį. Galima daryti išvadą, kad jei Egipto kariškiai nebūtų taip brutaliai gesinę Musulmonų brolijos protestų, visi būtų mandagiai patylėję ir galiausiai pripažinę tų pačių kariškių įtvirtintą civilių vyriausybę.

Patogus perversmas

Ką ten slėpti... Visi, kas šiandien „išgyvena" dėl smurto Egipte, turėtų pripažinti, kad laukė ir tikėjosi, jog viskas susitvarkys savaime ir proislamiškos jėgos bus taikiai pašalintos iš žaidimo didžiausioje (gyventojų skaičiumi) ir užimančią itin svarbią geografiniu požiūriu vietą arabų valstybėje.

Kai Mohamedas Mursi laimėjo pirmus laisvus rinkimus šioje šalyje, katučių niekas neplojo. Visi suprato, kad Arabų pavasario revoliucijos į valdžią kelia ne sekuliarius demokratus, o šariato teisę norinčius įvesti teokratus. Su pastaraisiais susikalbėti daug sunkiau nei su karine chunta, todėl tiek Vakarai, tiek ir naftiniai revoliucijų išvengę kitų arabų šalių kalifai lengviau atsipūtė, kai Egiptas grįžo į „normalią" būseną.

Galima tik pasijuokti iš tų, kurie skalambijo apie „amerikietišką" arabų revoliucijų pradą. Viskas priešingai: tiek JAV, tiek Europai, kaip ir visiems kitiems, kur kas patogesnė ta valdžia, kuri Egipte yra šiandien. Nėra duomenų apie tai, ar Vakarai rėmė perversmą, tačiau žinoma, kad kelios arabų monarchijos (įskaitant Saudų dinastiją) „sumetė" Egipto kariškiams keliolika milijardų dolerių tą pačią dieną, kai tik jie nuvertė M.Mursi.

Būtent monarchų valdomos arabų valstybės atvirai išsakė paramą Egipto kariškiams pačioje Musulmonų brolijos protestų pradžioje. Jos ragino palaikyti armiją, „neleidžiančią į valdžią ateiti islamistų ekstremistams". Ir tai suprantama: ne kas kitas, o arabų dinastijos pirmosios suvokė, kad Arabų pavasario vaisiais sėkmingiausiai naudosis masinį palaikymą turinčios religinės pakraipos politinės jėgos. O kiekvienam kalifui ar sultonui tai iš karto primena religinę revoliuciją Irane, kai buvo nuverstas šachas.

Keistas darinys – demokratija

Prisimenant, kad pirmuosius demokratinius rinkimus Egipte laimėjo islamistinės politinės jėgos, derėtų aiškiai pasakyti, kad patys laisvi rinkimai nebuvo jų nuopelnas. Ne Musulmonų brolija kėlė revoliuciją prieš Hosni Mubaraką. Tai darė žmonės, anaiptol nesvajoję apie šariato teisę, o tikėjęsi, kad egiptiečiai taps pažangia, galbūt panašia į turkus visuomene. Musulmonų brolija į revoliuciją įsitraukė atsargiai, palengva – tik tuomet, kai suprato, kad H.Mubarako režimas tikrai žlugs. Taip pat nepamirškime, kad kariškiai Egipte ne šiaip sau ėmėsi perversmo. Žmonės, kurie iškovojo teisę į laisvus rinkimus per revoliuciją, vėl išėjo į gatves, reikalaudami nuversti islamistinę valdžią, nes suprato, kad kitų laisvų rinkimų jau nebesulauks. Ten, kur ateina teokratija, demokratijai vietos nebėra.

Toks jau keistas darinys ta demokratija. Gaivališkai jos siekiantys žmonės dažnai nusivilia. Juk ir Irano revoliuciją prieš keturis dešimtmečius kėlė pažangiausia visuomenės dalis – akademinis jaunimas. Ir jis vargiai tikėjosi tos valdžios, kurią turi šiandien.

Ne ką prastesnis pavyzdys – daugelis posovietinės erdvės valstybių, kur demokratinėmis revoliucijomis tiesiog pasinaudojo „sumanūs" žmonės. Iš esmės Egipte įvyko tas pats. Tik „sumaniausi" pasirodė esą ne būsimieji oligarchai, o religinės pakraipos jėgos. Jos patraukė didesnę žmonių masę, nes - būkime šiurkštūs, bet teisingi – dauguma egiptiečių niekada neskaitė kokio nors „Wikileaks". Jie skaitė Koraną. Ir Musulmonų brolija tuo pasinaudojo. Ne mažiau puikiai ji pasinaudojo ir ką tik gimusia demokratija. Rinkimai? Puiku! Juk mes turime daugumą!

O veidrodis juk kreivas!

Brandžios demokratijos vaisiais gali mėgautis Vakarų ir Šiaurės Europos gyventojai, anglosaksiškos šalys. Jos šimtmečiais brandino tai, ką turi šiandien. Arabų pasaulis nieko panašaus niekada nepatyrė. Ir artimiausiu metu nepatirs, nes bet kurioje šalyje į valdžią ateinančios religinės pakraipos politinės jėgos pasinaudos demokratiniu procesu, kad vėliau tą pačią demokratiją užsmaugtų.

Tačiau demokratija lieka demokratija. Jei kuri nors valstybė pasisako už ją – turi toleruoti ir tokius procesus, kokie įvyko Egipte. Islamistai atėjo į valdžią todėl, kad to norėjo dauguma. Kaip sako anglakalbiai: „deal with it". Vieną dieną pasveikinęs laisvus rinkimus, kitą dieną negali sakyti, kad tau nepatinka jų rezultatai. Kaip tada žiūrėsi į veidrodį, kuris rodo tik tai, ką nori matyti? Kreivas išeis vaizdas. Guodžia nors tai, kad liko bent jau paskutinė riba – kai žudomi žmonės, tenka garsiai pripažinti, kad tai – ne demokratija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"