TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Europa atsigauna. Ar ilgam?

2007 07 18 0:00

Prasidėjus ekonomikos pakilimui kai kurios Europos Sąjungos šalys ėmė vengti didesnių reformų.

Apie kiekvieną aktorių sprendžiama iš jo vaidmens. Pastarąjį dešimtmetį Europa apibūdinama kaip lėtai besivystantis, tingus ir senstantis žemynas, pasmerktas atsilikti nuo JAV, Kinijos ir Indijos. Pasikeitus politikos lyderiams Vokietijoje ir Italijoje, o vėliau Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, Europa nepastebimai ėmė keistis. Jau 2006-ųjų pabaigoje euro zonos BVP aplenkė JAV, o 2007 metais jis turėtų padidėti 2,7 procento. Euras tapo stabilesnis už jeną ir dolerį, nedarbas ES sumažėjo net iki 7 procentų.

Vokietija - jau ne "ligonė"

Ypač ėmė keistis ekonomiškai stipri Vokietija, kuri dar neseniai buvo vadinama Europos ligone. 1995-2005 metais jos BVP vidutiniškai didėdavo tik 1,4 proc. per metus, o jau per pirmąjį šių metų ketvirtį, nepaisant didesnio pridėtinės vertės mokesčio, išaugo daugiau nei dvigubai. 2004-aisiais Gerhardo Schroederio pradėta darbo rinkos ir socialinės apsaugos reforma duoda vaisių. Nedarbo lygis sumažėjo iki 6,4 proc. ir yra toks kaip Didžiojoje Britanijoje. Vokietijos verslas klesti: šalis vėl tapo didžiausia pasaulio eksportuotoja, jos konkurencingumas smarkiai pagerėjo.

Neatsilieka ir kitos valstybės

Kitos Europos valstybės stengiasi neatsilikti nuo Vokietijos. Ir netiesa, kad žemyną ištiko krizė. Nuoseklus augimas ryškus Didžiojoje Britanijoje ir Ispanijoje. Airijoje įvyko ekonominis stebuklas, kurį bando mėgdžioti kai kurios Rytų Europos valstybės. Trys Skandinavijos šalys pasiekė didžiausią konkurencingumą.

Įdomu, kad su ekonominėmis problemomis dažniausiai susiduria euro zonos "branduolio" valstybės - Vokietija, Prancūzija ir Italija. Vokietijai paspartinus ekonomikos augimą panašių veiksmų ėmėsi ir kitos dvi šalys. Naujas Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy žada stulbinantį pakilimą. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio palanki ekonominė

aplinka gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad kai kurių Europos valstybių ekonominės problemos jau išspręstos.

Cikliniai svyravimai

Nors euro zonos šalims, ypač Vokietijai, būdingi struktūriniai pokyčiai, juos tiksliau būtų vadinti cikliniais svyravimais. Būdama didžiausia pasaulio eksportuotoja Vokietija pelnosi Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos sąskaita. Tai kuria įtampą, kuri itin išryškėjo liepos 10 dieną, kai ES ekonomikos ir finansų ministrai susirinko Briuselyje. Posėdyje dalyvavęs N.Sarkozy pareiškė, kad siekdama stabilumo ir augimo Prancūzija griežčiau reguliuos biudžetą. Be to, prezidentas vėl pasiskundė griežta monetarine politika, kurią vykdo Europos centrinis bankas. Nepaisydamas tylaus olandų ir vokiečių pasipriešinimo N.Sarkozy išreiškė nepasitenkinimą ES konkurencijos taisyklėmis ir drąsiai prabilo apie Prancūzijos ekonomikos plėtrą.

Tačiau Briuselio kritika - tai vienas iš būdų atitraukti Prancūzijos rinkėjų dėmesį nuo pažadėtų ir vėluojančių darbo rinkos, socialinio aprūpinimo ir mokesčių reformų. Regis, ji remiasi išankstine Prancūzijos ir kitų Europos valstybių nuostata, kad regionas susiduria su ekonominėmis problemomis dėl makroekonominio euro reguliavimo ir nepasotinamo Briuselio troškimo įgyvendinti konkurencijai palankias reformas.

Toks nusistatymas - žingsnis atgal. Skirtinga pavienių valstybių ekonomikos būklė rodo, kad euro zonos problemos nėra makroekonominės. Tai veikiau mikroekonominės problemos, arba nesėkmingos kai kurių valstybių pastangos reformuoti sustingusią darbo rinką ir per daug reguliuojamą gamybos sektorių. Be to, konkurencijos "mažinimas" lėmė didesnes išlaidas ir sumažino ekonomikos efektyvumą.

Reformų nepakanka

Kaip rodo atsigaunanti Vokietijos darbo rinka, iki šiol įvykdytų reformų nepakanka. Vokietijoje atsiranda begalė laikinų ir ne viso etato darbų, terminuotų darbo sutarčių be jokių socialinių garantijų, kas rodo, kad nuolatinės darbo vietos ir socialinės garantijos užtikrinamos ne visiems. Tuo ypač nepatenkintas darbo ieškantis jaunimas ir imigrantai. Pastariesiems darosi sunku derėtis dėl darbo užmokesčio, o daugiau žinių sukaupę nuolatiniai darbuotojai pradės teisėtai reikalauti didesnių atlyginimų.

Jei Europa žada klestėti konkurencinėje ir globalizuotoje aplinkoje, ji turi imtis esminių reformų. Tik kaip visa tai paaiškinsi rinkėjams, kuriuos, regis, tenkina ekonominio pakilimo sąlygos?

Paprastai radikalios reformos buvo įgyvendindamos tuomet, kai Europos šalys susidurdavo su rimtomis ekonomikos krizėmis. Didžioji Britanija pradėjo reformas 1979 metais, Nyderlandai - 1982-aisiais, Airija - 1987-aisiais, Danija, Suomija ir Švedija - praėjusio dešimtmečio pradžioje. Šios valstybės pripažino, kad ekonomiką geriau reformuoti, kai sąlygos palankios, iš jų dabar galėtų pasimokyti Vokietija, Prancūzija, Italija ir kitos Europos šalys, besidžiaugiančios savo sėkme.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"