TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Europa buvo užminuota

2010 11 27 0:00

Komunistinė Rytų Europos dalis, vadinamasis Varšuvos blokas, planingai ruošėsi užpulti ir okupuoti Vakarų Europą.

Toje beprotybėje būta savos logikos - priešprieša, abipusė neapykanta ir įtarumas buvo tokie dideli, jėgos ir lėšos eikvojamos su tokiu užmoju, jog visiems buvo aišku, kad be galo tai tęstis negali. Susidūrimas neišvengiamas, o naujas karas bus žaibiškas ir jį galės laimėti tik ta pusė, kuri pirmoji pradės. Sovietai suprato, kad ilgo ekonominio rungtyniavimo neatlaikys, bus nugalėti be karo, todėl jau 6-ojo dešimtmečio pabaigoje turėjo parengę smulkų puolimo planą - per pusantros valandos bombarduojant įprastine ir atomine ginkluote sunaikinti NATO bazes Vakarų Europoje, taip pat ryšių ir transporto mazgus, uostus, kareivines ir aerodromus. Po to šešios Varšuvos pakto šarvuotos kolonos (be rusų, čekoslovakai, lenkai, vengrai ir Rytų vokiečiai) per septynias dienas užimtų Vakarų Vokietiją ir Prancūzijos dalį iki Luaros upės slėnio. Po to Varšuvos pakto kariai būtų ėmę jausti spindulinės (nuo savo pačių ginklų radiacijos) ligos simptomus ir tapę prastais kovotojais. Todėl į Vakarus žengtų smogiamosios sovietų dalys. Jų gvardiečiai tankais ir šarvuočiais žaibiškai pralėktų apkrėstą zoną, pasiektų Atlantą ir Viduržemio jūrą. Amerikai liktų rinktis - arba įsijungti į karą panaudojant balistines raketas ir taip statant į pavojų savo gyvybinius centrus, arba prisipažinti, kad ji nieko padaryti negali.

Nėra amžinų paslapčių

Toks planas NATO vadovybei negalėjo būti nežinomas. Ji turėjo agentų ir aukščiausios Maskvos, Varšuvos bei Prahos valdžios sluoksniuose. NATO buvo priversta ką nors daryti. Bet ką? Mobilizuoti tiek karių ir parengti tiek tankų bei šarvuočių, kiek jų turėjo Varšuvos blokas, ji negalėjo. Kairiosios jėgos parlamentuose, profsąjungos ir visi judėjimai už taiką būtų pakėlę tokį vėją, kad lėktų vyriausybės. Padėtis pasidarytų dar pavojingesnė.

NATO neliko nieko kito, kaip tik užminuoti Vakarų Europą. Buvo pastatytas milžiniškas - nuo Baltijos iki Austrijos Alpių - atominių minų barjeras, 650 kilometrų ilgio ir beveik 100 kilometrų pločio. Jis ėjo per Vakarų Vokietijos teritoriją. Amerikos kareiviai pradėjo jį statyti dar 1951 metais, o 1957-aisiais darbą perėmė bundesveras. Sovietams artėjant minos turėjo sunaikinti tiltus, kelių mazgus, užversti ir radiacija apnuodyti kalnų perėjas. Minos buvo slepiamos tokiose vietose, kad jų išvengti būtų neįmanoma. Už pirmosios juostos, maždaug už 5-10 kilometrų, buvo nutiesta antroji, dar galingesnė. Tarp tų dviejų juostų buvo pridėliota įprastinių didelio galingumo pėstininkų ir prieštankinių minų. Plieninės arba gelžbetoninės kameros (6-10 metrų gylio ir 80 centimetrų pločio) atrodė kaip kanalizacijos šuliniai. Komanda minai sprogti turėjo būti perduodama po žeme paslėptais ir dubliuotais laidais, vėliau vietoj jų buvo įrengtas radijo ryšys. Komanda galėjo būti perduota sėdint kitoje slaptoje plieninėje kameroje arba skrendant lėktuvu. Šios minos buvo labai brangios, nes jas dar reikėjo apsaugoti nuo sunaikinimo. Todėl netoli jų buvo įrengiamos kameros be atominių užtaisų - savotiški minos spąstai.

Žvalgai jau kariavo

Nesnaudė ir Varšuvos pakto žvalgyba. Ji pranešė, kad Vakarai paslėpė 8000 minų, tarp jų 250 su branduoliniu užtaisu, daugiausia 47 kilotonų galingumo 160 metrų gylyje. Vienas toks užtaisas prilygo 47 tūkst. tonų trotilo. Mažosios branduolinės minos kartais būdavo slepiamos ir tam specialiai pastatytuose neva kaimo šuliniuose.

Septintajame dešimtmetyje amerikiečiai į Europą atgabeno dviejų naujų tipų branduolinių minų. Vienas jų, susidedančias iš dviejų dalių ir sveriančias 45 kilogramus, kuprinėse galėjo nešti du kareiviai. Jų galia prilygo 100 tonų trotilo. Kitos minos buvo daug galingesnės ir svėrė 210 kilogramų, jas reikėjo vežti. 1984 metais jau buvo šešių tipų kilnojamųjų minų. Buvo sukurta ir visai mažyčių, sveriančių vos 30 kilogramų. Vokiškai jos vadinamos tornister bomben - kurpinės bombos. Jos buvo skirtos desantininkams ir turėjo būti susprogdintos Varšuvos pakto kariuomenių užnugaryje.

Gražūs veidmainiški nurodymai

Minų panaudojimo instrukcijos buvo labai griežtos, reikėjo "būti tikram, kad objektas bus sunaikintas", "žiūrėti, kad nebūtų pakenkta savai kariuomenei". Tačiau buvo ir viena išlyga - jei nėra kitos išeities, į instrukciją galima nekreipti dėmesio.

Tokie nešiojamieji užtaisai buvo pradėti gaminti ir Sovietų Sąjungoje. Dabartiniai teroristai svajoja bent vieną tokią bombą įsigyti.

Visoje toje baimės ir neapykantos makalynėje sovietai bijojo, kad nebūtų staigiai užpulti ir ėmė dėlioti branduolines minas savo kontroliuojamoje teritorijoje - Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, manoma, kad ir Baltijos šalyse, nes įtarė, kad gali būti užpulti ir iš jūros. Sovietams traukiantis, tos minos buvo išvežtos pirmiausia.

Savižudžių brigados

Varšuvos paktas negalėjo to barjero iš anksto išminuoti. Todėl kiekviena sovietų divizija Rytų Vokietijoje turėjo nedidelių išminuotojų-komandosų grupelių. Instrukcija reikalavo, kad į jas būtų skiriami tik labai drąsūs savanoriai, pasiryžę net pasiaukoti, sveiki ir sugebantys pakelti stresą kariai. Kaip ten buvo su ta savanoryste - niekada nesužinosime, juk išminuotojai negalėjo nesuprasti, kad jie - mirtininkai. Jie buvo treniruojami kiekvienoje karinėje apygardoje. Buvo pastatyta ir mokomųjų vakarietiško tipo plieninių bei gelžbetoninių kamerų. Informaciją, kur paslėptos minos, desantininkams turėjo pranešti šnipai. Šie parašiutininkai-išminuotojai turėjo pakelti kameros dangtį, įlisti į kamerą ir atjungti akumuliatorių nuo detonatoriaus. Tai buvo neįmanoma, nes kiekvienoje kameroje buvo įrengta spąstų sistema pagal visas to meto elektronikos galimybes. Vėliau dalis jų Vakaruose imta naudoti civiliniame gyvenime, taip jau daroma ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, nematomi spinduliai, kuriuos "kliudžius" suveikia signalizacija. Arba jautrūs davikliai, nereaguojantys į žiurkę, o tik į žmogų, ir dešimtys kitų gudrybių. Sovietų komandosai buvo mokomi, kaip įveikti spygliuotų vielų užtvarus, bet ne elektronines minų apsaugos gudrybes, nes instruktoriai apie jas mažai ką žinojo, be to, dauguma tų gudrybių buvo neįveikiamos ir minos visais atvejais būtų sprogę.

Tad kam kareiviui iš anksto apie tai žinoti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"