TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Europa nebenori taupyti

2012 05 17 6:08

Nuotaikos Europoje kinta: drastiškos priemonės, taikomos prasiskolinusioms valstybėms, tik dar labiau blogina padėtį. Taip tvirtina taupymo priešininkai ir pataria rengti plačias išlaidų programas. Kad apie tai vis dažniau kalbama net didžiausioje griežto taupymo šalininkėje Vokietijoje, rašo šios šalies dienraštis "Frankfurter Allgemeine".

Atrodo, kad Europos likimas jau ėmė krypti kita linkme: taupyti darosi nebemadinga. Naujoji Graikijos vyriausybė gali atsisakyti ligšiolinio taupymo kurso, o naujasis Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as tiesiai sako, jog abejoja Vokietijos ir savo pirmtako Nicolas Sarkozy taupymo politikos efektyvumu, todėl ketina atsisakyti "griežtos ekonomijos" ir žada daryti spaudimą Europos centriniam bankui, kad į savo nuostatus įtrauktų ne tik pinigų vertės stabilumo, bet ir plėtros skatinimo tikslus.

Euro zonai tai reikštų naują kryptį. Euro gelbėtojai jau ėmė profilaktiškai ruoštis naujajai padėčiai. Vokietijos kanclerė Angela Merkel užsiminė galinti įsivaizduoti, kad taupymo programa galėtų būti papildyta plėtros komponentu, o Europos Sąjungos (ES) valiutos komisaras Olli Rehnas pranešė apie "Europos investicijų paktą", nors Tarptautinio valiutos fondo vyriausiasis ekonomistas Olivier Blanchard'as įspėjo: "Vien taupymu problemos neišspręsime."

Nauja kryptis

Vis garsiau kalbama, kad reikia keisti pagrindinę ekonomikos politikos liniją. Ilgą laiką taupymas - kad ir griežiant dantimis - buvo vadinamas "neturinčia alternatyvų priemone". Buvo teigiama, kad prasiskolinusių Pietų Europos valstybių negalavimai gali būti įveikti tik griežta taupymo programa - mažiau valstybės išlaidų, didesni mokesčiai arba viskas kartu. 

Graikija, Portugalija, Ispanija ir Italija iš tiesų stengėsi taupyti, bet patyrė tik daug nervų kainavusį nuosmukį: ekonomikos pajėgumas Ispanijoje sumažėjo 1,8 proc., o Graikijoje - 4,7 proc., todėl šiose šalyse visa krūtine jau atsikvėpė priešingo recepto autoriai. Kad vargstančios šalys savo ekonomiką gali išjudinti ne taupydamos, bet didindamos išlaidas, teigia ir tokie žymūs ekonomistai kaip Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas.

Jis net parašė, jog Pietų Europai taupymas būtų "savigriovos strategija", nes mažėjant valstybės užsakymams traukiasi ekonomika, kartu mažėja iš mokesčių gaunamos pajamos, ir galiausiai - reikia dar labiau taupyti.

Skirtingi argumentai

Kaip visada, šiame ginče nė vienai šaliai netrūksta argumentų. Vieni remiasi britų ekonomistu Johnu Maynardu Keynesu, pasisakiusiu už valstybės išlaidų didinimą nuosmukio laikotarpiais ir ekonomikos skatinimą tokiu būdu. "Likvidumo atveju" J.M.Keyneso šalininkai vadina padėtį, kai ekonomika nebegali išsivaduoti iš smukimo spiralės - verslininkai neinvestuoja, nors pigiai galėtų paskolinti pinigų, ir kreipiamasi į valstybę.

Kiti cituoja vadinamąją neoklasikinę plėtros teoriją. Subalansuotą valstybės biudžetą jie laiko geriausia ekonominio pakilimo sąlyga. Jų nuomone, konjunktūros programos gali būti sėkmingos tik esant labai konkrečioms sąlygoms. Svarbu tinkamas laikas, tačiau tokiais atvejais tinkamas momentas paprastai praleidžiamas.

Be to, valstybei reikia erdvės finansinei veiklai. Geriausiu atveju tuo galėtų susidomėti tik tokios valstybės kaip Vokietija, tačiau ji netrykšta noru dar daugiau mokėti Pietų šalims. Tad galiausiai konjunktūros programa beveik nepadeda, nes kiti veiksniai stabdo plėtrą. "Ispanijoje nefunkcionuoja bankų sistema ir darbo rinka sutrikusi. Šiuos sunkumus būtina pašalinti", - teigia Oksfordo universiteto ekonomikos profesorius Clemensas Fuestas.

Visos Vokietijos partijos, išskyrus kairiuosius, taip pat sutaria, kad nebus atsisakyta biudžeto sanavimo ir struktūrinių reformų. Nenuostabu: naujausiais duomenimis, 53 proc. socialdemokratų, 58 proc. žaliųjų ir 63 proc. krikščionių demokratų bei Krikščioniškos socialinės sąjungos narių pasisako už tolesnį griežto taupymo kursą. "Suprantama, dauguma Europos valstybių turi padaryti savo darbo rinką lankstesnę ir privatizuoti valstybines įmones, bet tai turime vertinti socialiai", - aiškina Vokietijos socialdemokratų vadovas Sigmaras Gabrielis.

Magiškas žodis "papildymas"

Fiskalinio pakto atsisakyti neketinama, bet Berlynas ir Briuselis sutinka derėtis su F.Hollande'u ir atsižvelgti į naująsias nuotaikas Europoje. Jau senokai kalbama apie galimybę išmokėti krizės apimtoms šalims neatšauktą ES struktūrinę pagalbą. Turėtų būti padidintas Europos investicijų banko kapitalas - tai žingsnis, kuriam iki šiol A.Merkel nepritarė. Toliau neaišku, ar siekiant apraminti kritikus Vokietijoje bus įvestas naujas finansų rinkos mokestis, o jei taip, tai kokia forma. Klasikinę skolų finansavimo konjunktūros programą Vokietijoje atmeta net socialdemokratai. 

Vokietijos ekonomistai įspėja, kad paradigmos pokytis euro politikoje gali turėti sunkių pasekmių. "Krizės ir nuosmukio priežastis - pasitikėjimo euro šalių galimybe vykdyti valiutos sąjungos reikalavimus, tarp kurių ir fiskalinės politikos drausmė bei lanksti darbo rinka, praradimas. Nuosmukį galima įveikti tik vėl atgavus pasitikėjimą. Tam būtini solidūs valstybės finansai ir struktūrinė reforma", - mano Vokietijos banko vyriausiasis ekonomistas Thomas Mayeris.

Pasitikėjimas - abiejų šalių argumentas

Vieni teigia, kad tik taupant ir visiems patikėjus, kad valstybė bus moki ateityje, ekonomika vėl ims augti. Kiti tvirtina, kad žmonės atgaus pasitikėjimą tik tada, kai valstybė skatins ekonomiką ir galima bus tikėtis, kad padėtis dar labiau nepablogės. Abi šalys remiasi pavyzdžiais iš istorijos. Oksfordo ekonomistas C.Fuestas aiškina: "Yra istorinių pavyzdžių, kai per krizę buvo mažinamos valstybės išlaidos ir sanuojamas biudžetas. 1982 metais Danijoje ir 1987-1989 metais Airijoje tai pasitvirtino. Bet taip būna ne visada, pavyzdžiui, 1982-aisiais Airijoje taupant ekonominė padėtis negerėjo, infliacija buvo didelė, valstybę slėgė nedarbas." 

J.M.Keyneso šalininkai mano, kad konjunktūrinės programos neturėtų būti altruistinės, o skiriami pinigai - padėti padedantiesiems. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių Vokietijos mašinų gamybos pramonė paskelbė, kad gerokai sumažėjo užsakymų iš Pietų Europos. Tą patį sako ir Prancūzijos automobilių, tradiciškai parduodamų Ispanijai ir Italijai, gamintojai. Taigi per pirmą finansų krizės fazę konjunktūros programos nepasiteisino.

Aptariant konjunktūros programų galimybes Pietų Europoje pirmiausia reikia atsižvelgti į krizės priežastis. Krizė nėra trumpalaikis sutrikimas, kurį nesunku įveikti, tai gili struktūrinė krizė. Įvedus eurą Pietų Europos gaminiai ir paslaugos tapo brangios, o valstybės negalėjo devalvuoti savo valiutos.

"Griežto taupymo neišvengs šalys, gyvenusios ne pagal išgales iš svetimų kreditų. Netrukdyčiau valstybėms skolintis, jei jos nori rizikuoti. Bėda ta, kad ilgai ėmusios pigius užsienio kreditus jos ir toliau nori didinti savo skolą valstybiniais Bendrijos kreditais. Kreditų kaip ir narkotikų atsisakymas sukelia skausmą, bet pinigai ant medžių neauga", - įspėja Miuncheno IFO instituto vadovas Hansas Werneris Sinnas.

Berlynas ir Briuselis tikisi, kad ir naujasis Prancūzijos prezidentas tai supras. Dėl graikų negalima būti tokiems tikriems. Bet ši valstybė - ypatingas atvejis.

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"