TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Europa-Rusija: "perkrovimo" pavojus

2010 02 09 0:00
Sovietinės istorijos specialistė F.Thom mano, kad Rusija sėkmingai primeta savo ideologiją Europai.
Užsienio spaudos nuotrauka

Sorbonos universiteto profesorė Francoise Thom savo straipsnyje peikia Vakarų šalis už "kurtumą" Rusijos atžvilgiu ir primena, kad Rusijos propagandos mašina sukasi anaiptol ne europiečių labui.

Rusijos ir Europos santykius analizuojantį istoriką labiausiai pritrenkia tai, kad vakariečių iliuzijos dėl Rusijos nesikeičia ir ši sugeba diktuoti idėjas, pagal kurias užsieniečiai ją - dar ir klaidingai - interpretuoja. Tai paaiškina ir kitą paslaptingą rusų ir europiečių santykių dėmenį: stulbinamą Vakarų partnerių kurtumą. Staigiai pamirštama bene viskas - ir nuolatinės rusų verslininkų nesėkmės, ir periodiški Europos pareigūnų įžeidinėjimai, ir žmogžudystės, ir diplomatų įžeidimai, ir nacionalizacijos, sulaužyti įsipareigojimai, tarptautinės teisės pažeidimai... Vos Rusija pradėjo karą, užimdama penktadalį kaimynės valstybės teritorijos, Jungtinės Valstijos prabilo apie santykių "perkrovimą", pamirštant senas klaidas (taip pat ir vertingą patirtį, iš kurios būtų galima pasimokyti), o Prancūzija, parduodama "Mistral" tipo desantinių laivų, davė priemonių kitam karui prieš šalį kaimynę.

Nauja pasaulio tvarka

Retai kada Europa taip neteisingai supranta Rusiją kaip dabar, retai kada pasekmės būna tokios tragiškos kaip dabar. Pavojingiausiu keliu eina Prancūzija. Rusija suviliojo Paryžių, ji suteikė jam jaudinantį vaidmenį: partnerio, modernizuojančio didelę rytinę kaimynę. Prancūzai didžiuojasi tokia garbe, patenkinančia ir jų nacionalinę tuštybę. Jie, kaip ir dauguma vakariečių, tiki, kad Rusija yra silpna valstybė, patekusi į demografinę krizę ir turinti neišvystytą ekonomiką. Taigi vakariečiai įsitikinę, kad pastaroji krizė palaužė Maskvos ambicijas. Tačiau būdami tūkstantį kilometrų nuo to pasaulio, kuriame gyvena Rusijos elitas, vakariečiai nemato ir pamokų, kurias rusai gavo per krizę.

Tiesa, optimizmas, kuris gyvavo Rusijoje 2008 metų pradžioje, kiek priblėso. Tada Rusija save įsivaizdavo kaip kylančią jėgą, kaip Brazilijos-Kinijos-Indijos bloko dalį, kurio neišvengiamas kilimas reiškė Vakarų, ypač nekenčiamų JAV, nukarūnavimą. "Senieji Vakarai prarado savo intelektinio ir moralinio lyderio pozicijas pasaulyje", - piktdžiugiškai sakė rusų politologas S.Karaganovas.

2008 metų pavasarį tik išrinktas naujasis rusų prezidentas prakalbo apie naują Europos saugumo sistemą. Tada europiečiai nesuprato, kad ši iniciatyva tėra naujas Maskvos "jėgų pusiausvyros" įvertinimas. Prieš porą metų "jėgų pusiausvyra" susiklostė ne JAV, bet Rusijos naudai, tad įvertinus naują situaciją atitinkamai turėjo būti pataisyta ir Europos saugumo sistema.

Kadangi europiečiai labai nenoromis pripažino "realijas", Maskva nusprendė trumpam pademonstruoti savo jėgą. Rusijos-Gruzijos karas pirmiausia turėjo parodyti europiečiams, kad jų sąjunga su JAV yra nieko verta. Stipruolė Rusija galėjo veikti vienašališkai, vos užsinorėjusi. Pasibaigus šiai demonstracijai prezidentas Dmitrijus Medvedevas vėl ant stalo padėjo naująjį Europos saugumo sistemos pasiūlymą. Naivūs vakariečiai nustebo, kad Rusija gina kolektyvinį saugumą, nepaisydama Medvedevo-Sarkozy susitarimo ir į šalį nustumdama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO). Tačiau Rusijos argumentacija buvo itin nuosekli. 2008 metų spalio 1 dieną D.Medvedevas pareiškė: "Senoji pasaulio tvarka suiro ir formuojasi nauja, saugesnė ir teisingesnė. To įrodymas yra Rusijos veiksmai rugpjūtį, kai buvo gelbstimi Pietų Osetijos žmonės, saugomi mūsų piliečių ir Rusijos Federacijos interesai."

Taigi Rusijos vienašaliai veiksmai reiškė "naujos pasaulio tvarkos" kilimą, kurį europiečiai turėjo pripažinti. Baracko Obamos pasiūlymas "perkrauti" rusų ir amerikiečių santykius Maskvoje buvo suprastas kaip įrodymas, kad amerikiečiai pripažįsta savo silpnumą, tad Maskva galėjo pradėti lošti dar didesnėmis sumomis.

Ir vėl modernizacija!

Rusijos ir Gruzijos karas bei finansinė krizė privertė evoliucionuoti Rusiją, bet ne taip, kaip naiviai tikėjo Vakarai. Krizė buvo suvokta kaip galimybė, kurios negalima praleisti. Pirmiausia ji susilpnino JAV ir paskatino jas atsitraukti nuo Rusijos "artimojo užsienio". Antra, NVS šalyse susilpnėjo provakarietiško elito galia ir sustiprėjo prorusiški mafijos klanai. Tad krizė suteikė rusams šansą šoko ištiktoje periferijoje atkurti savo įtaką.

Tiesa, ta pati krizė ir karas su Gruzija Rusijos lyderiams leido suprasti, kad Rusijos ekonominis ir karinis atsilikimas gali tapti kliūtimi jų ambicijoms. Rusijoje nesėkmės, ypač karo lauke, tampa pagrindiniu modernizacijos varikliu: taip buvo ir Petrui Pirmajam po pralaimėjimo Narvoje, Aleksandrui II, pralaimėjus Krymo karą, Nikolajui II po Rusijos ir Japonijos karo. Visais šiais atvejais kardinalios reformos turėjo paversti Rusiją galinga karine jėga, galinčia mesti iššūkį Europai, bet ne lavinti Rusijos visuomenę. Šiandien situacija panaši. D.Medvedevo pradėta modernizacijos programa siekia stiprinti Rusijos galią, bet ne demokratizuoti valstybę. Politinė sistema nekeičiama, tačiau vyksta radikali karinė reforma. "Karas gali prasidėti labai staigiai ir tapti labai tikras. Vietiniai konfliktai, "užšaldyti" konfliktai gali virsti realiais kariniais sukrėtimais. Iki 2020 metų turi pradėti veikti patikima branduolinė atgrasymo sistema, parengta įvairioms karinėms ir politinėms aplinkybėms", - Rusijos generolams pareiškė D.Medvedevas.

2009 spalį buvo pataisytas ir gynybos įstatymas. Nuo dabar norinčiam panaudoti karinę jėgą prezidentui nebereikia jokio Federacijos tarybos pritarimo. Į mūšį kariuomenę jis gali mesti "vykstant atakai prieš rusų karius užsienyje", "ginant užsienyje esančius Rusijos piliečius", "ginant valstybę, kuri prašė Rusijos pagalbos". Kitaip tariant, Rusijos kariuomenė į svetimą valstybę gali įsiveržti, kai net nėra jokios grėsmės šalies teritorijai. Be to, Rusija gali panaudoti branduolinius ginklus prieš konvencinę ataką, ji pasilieka sau teisę pradėti prevencinį karą ar net galimybę panaudoti branduolinius ginklus vietinio konflikto metu. Tačiau apie tai Vakarų žiniasklaidoje kalbama mažai - įrodymas, kaip gerai veikia Vladimiro Putino sukonstruota propagandos mašina. Beje, 2010 metais užsienio propagandos biudžetas siekia 1,4 mlrd. dolerių.

Kinijos pavyzdžiu

D.Medvedevo plane yra ir naujovių: dabar prie rusų karinės jėgos prisideda ir patys europiečiai. Sudarydama sandorį dėl "Mistral" tipo desantinių laivų Rusija trigubai išlošė: nusipirko aukštos technologijos ginklų, nedėdama jokių pastangų jiems sukurti; pakirto Atlanto ir Europos vienybę; galiausiai pagreitino procesą, kurio metu turėtų būti pavergta antra pagal dydį po Vokietijos šalis Europoje. Prancūzijos gigantai pastaruoju metu patyrė vien nesėkmes, o tai tik didina priklausomybę nuo Rusijos. Ypač žinant, kad šioji ekonominius santykius naudoja kaip veiksmingus įtakos instrumentus.

Vienas Rusijos ekspertas tokią valstybės politiką Europos atžvilgiu palygino su Kinijos. Pastarosios verslininkams palankiame Vašingtone šios valstybės lobistai tapo tokie galingi, kad JAV nebegali priešintis Pekinui. Tas pats galioja ir nebesugebančiai pasipriešinti rusams Vokietijai, artimiausiu metu tai tiks ir Prancūzijai. Prancūzijos golistai, kažkada taip baiminęsi blogos JAV įtakos šaliai, dabar nemato nieko blogo, nors kaip tik šis pavojus tiek Prancūzijai, tiek Europai yra kuo tikriausias.

Tačiau didžiausią pavojų Europos elitui kelia rusų ideologai. Diena iš dienos rusų propaganda teigia, jog nesvarbu, kokia yra politinės sistemos prigimtis, kad rūpestis dėl fundamentalių laisvių yra tik veidmainystė, kuria prisidengę anglosaksai mėgina sunaikinti tautas, kad tarptautiniai santykiai yra "realistiniai", o savanaudiškas požiūris - naudingas, kad santykiuose su Rusija svarbios yra tik didžiosios Europos šalys. Įkalusi į galvas, kad liberalios demokratijos gynimas tėra JAV instrumentas, rusų propaganda paskatino europiečius atsižadėti pamatinių vertybių, kurių pagrindu Europa buvo kuriama daugiau nei 50 metų.

Ir kodėl tiek europiečių, ypač prancūzų, tampa šio pokomunistinės Rusijos socialdarvinizmo, pritaikyto tarptautiniams santykiams, gynėjais? Galbūt Europos lyderiai šiame "hobsiškame" pasaulyje ieško priešnuodžių tam slogiam politkorektiškumui, kuris smelkiasi iš Europos institucijų ir žiniasklaidos. Juos paviliojo Rusijos stačiokiškumas, ankstesniojo prezidento V.Putino apnuogintas liemuo ir šiurkšti kalba.

Šiuo metu Rusija siūlo JAV, ES ir Rusijai susivienyti prieš grėsmes iš "pietų". Dabar Rusija save pristato kaip "šiaurinės civilizacijos" tvirtovę. Tai skamba ironiškai, prisimenant, kaip tvirtai Maskva gynė Irano branduolinę programą, prisidėdama prie šios "pietinės grėsmės" gimimo, ir kaip vos prieš metus ji šventė Vakarų civilizacijos nuosmukį. Akivaizdu, kad Rusija tikisi, jog vakariečiai "persikraus" ar net visai ištrins savo kietuosius diskus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"