TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Europos ekonominė savižudybė

2012 04 18 6:05

Dienraštyje "The New York Times" Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas aptaria "pamišėlišką" Europos lyderių vykdomą ekonomikos politiką.

Šeštadienį "The Times" pranešė apie Europoje plintantį reiškinį: "savižudybę dėl ekonominės krizės", kaip žmonės iš nevilties atima sau gyvybę netekę darbo ar žlugus verslui.

Tai buvo širdį draskanti istorija. Tačiau esu tikras, kad nebuvau vienintelis skaitytojas, ypač iš ekonomistų, susimąstęs, ar didesnis paveikslas apima ne tiek individus, kiek akivaizdų Europos lyderių pasiryžimą privesti visą žemyną prie ekonominės savižudybės.

Vos prieš kelis mėnesius dar puoselėjau šiokias tokias viltis dėl Europos. Prisiminkite, praėjusių metų rudens pabaigoje Europa balansavo ties finansinio žlugimo riba; bet Europos centrinis bankas ištiesė žemynui pagalbos ranką. Jis pasiūlė Europos bankams neterminuotas kredito linijas mainais į Europos vyriausybių obligacijas; tai tiesiogiai parėmė bankus ir netiesiogiai vyriausybes bei padarė galą panikai.

Tada iškilo klausimas, ar šis drąsus ir efektyvus veiksmas bus platesnio permąstymo pradžia, ar Europos lyderiai pasinaudos banko sukurta erdve lengviau kvėpuoti ir persvarstys savo politiką.

Bet jie to nepadarė. Vietoj to, vadovai dar tvirčiau įsikibo savo žlugusios politikos ir idėjų. Vis sunkiau patikėti, kad kas nors privers juos keisti kursą.

Pažvelkime į padėtį Ispanijoje, kuri dabar atsidūrusi krizės epicentre. Nekreipkite dėmesio į kalbas apie recesiją; Ispanija apimta giliausios depresijos, nedarbas siekia 23,6 proc., kaip buvo Amerikoje per patį Didžiosios depresijos įkarštį, o jaunimo nedarbas viršija 50 procentų. Tai negali tęstis, o supratimas, kad taip nebegali būti, dar labiau didina Ispanijos skolinimosi kainą.

Tam tikra prasme nėra labai svarbu, kaip Ispanija prie to priėjo, tačiau dėmesio verta tai, kad Ispanijos istorija visiškai nepanaši į tuos moralus, kuriuos taip mėgsta Europos pareigūnai, ypač Vokietijoje. Ispanija nebuvo fiskalinė švaistūnė - krizės išvakarėse jos skola buvo maža, o biudžetas perteklinis.

Deja, šalis turėjo didžiulį statybų burbulą, kurį išpūsti didžia dalimi padėjo milžiniškos Vokietijos bankų paskolos Ispanijos kolegoms. Kai burbulas sprogo, Ispanijos ekonomika buvo palikta likimo valiai; Ispanijos fiskalinės problemos yra depresijos padarinys, o ne priežastis.

Tačiau Berlyno ir Frankfurto receptas, kaip galite spėti, - dar griežtesnis fiskalinis taupymas.

Tai tiesiai šviesiai sakant - beprotybė. Europa jau kelerius metus vykdo griežčiausio taupymo programas ir rezultatai yra lygiai tokie, kokius jums pasakytų istorijos studentai: tokios programos stumia depresijos apimtas ekonomikas į dar gilesnę depresiją. Kadangi investuotojai vertina šalies ekonomikos būklę pagal jos gebėjimą grąžinti skolas, taupymo programos nepadėjo net kaip priemonė skolinimosi kainai sumažinti.

Kokia alternatyva? Na, ketvirtąjį dešimtmetį - šią erą šiuolaikinė Europa vis labiau primena iki menkiausių detalių - svarbiausia atsigavimo sąlyga buvo išėjimas iš aukso standarto. Atitinkamas žingsnis dabar būtų euro atsisakymas ir nacionalinių valiutų atkūrimas. Galite sakyti, kad tai neįmanoma, ir tai išties būtų labai griaunantis tiek ekonomiškai, tiek politiškai įvykis.

Tačiau tęsti dabartinį kursą ir taikyti dar griežtesnes priemones šalims, kurios ir taip jau kenčia Depresijos eros nedarbą, - štai kas iš tiesų neįmanoma.

Taigi jei Europos lyderiai išties norėtų išgelbėti eurą, jie ieškotų alternatyvaus kurso. O ši alternatyva pakankamai aiški. Žemynui reikia pinigų emisijos monetarinės politikos, kuri būtų grindžiama Europos centrinio banko ryžtu - deklaruotu ryžtu - sutikti su didesne infliacija; tokios fiskalinės politikos, kuri kompensuotų taupymą Ispanijoje ir kitose bėdų apimtose šalyse žemyno periferijoje, o ne stiprintų jį. Net ir ėmusis tokios politikos, periferinės valstybės dar daug metų išgyvens sunkius laikus. Tačiau bent bus vilties atsigauti.

Tai, ką mes iš tikrųjų matome, yra visiškas nelankstumas. Kovą Europos lyderiai pasirašė fiskalinį paktą, kuris numato taupymą kaip atsaką į visas problemas. Tuo metu centrinio banko atsakingi pareigūnai pagrįstai pabrėžia banko ryžtą pakelti palūkanų normas pasirodžius nors ir menkiausių didesnės infliacijos ženklų.

Taigi sunku išvengti nevilties jausmo. Užuot pripažinę, kad klydo, Europos lyderiai, regis, pasiryžę numesti savo ekonomikas - ir savo visuomenes - nuo uolos. Už tai sumokės visas pasaulis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"