TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Europos pasirinkimas: Putino ar Marshallo planas

2015 02 25 6:00
Ukrainos kariai, kurie kovėsi Debalcevėje, Artemivske laukia išvykimo namo.  Reuters/Scanpix nuotrauka

Dar prieš kelias dienas Debalcevėje vyko tankų mūšiai, kokių Europa nebuvo regėjusi nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. "Labai susirūpinusiems europiečiams" nieko nedarant, Ukraina mėgina atremti didžiausios žemyne armijos agresiją. Tuo metu Kijevą vienas po kito purto korupcijos skandalai, keliantys abejonių dėl finansinės pagalbos Ukrainai.

Europiečiai pagrįstai užduoda klausimus: ar galima pasitikėti Kijevu ir ar verta jam padėti? Pamėginsiu paaiškinti, kaip visa tai atrodo paprasto ukrainiečio - Maidano aktyvisto ir šio karo kareivio - akimis.

Karas dviem frontais

Maidano pagimdyta naujoji Ukraina kariauja ne vieną, o du karus iškart. Mūsų išorės priešas yra Vladimiro Putino Rusija - jos galinga reguliarioji okupacinė armija, teroristinės sukarintos grupuotės, "naftos doleriai" ir už juos nupirkti tarptautiniai lobistai. Šis išorinis karas atima labai daug jėgų - dešimtys tūkstančių ukrainiečių kariauja snieguotuose Donbaso apkasuose, tūkstančiai savanorių kasdien jiems atveža aprangos ir maisto, gautų iš milijonų kitų paprastų, daugiausia neturtingų, žmonių, kurie visas jėgas skiria agresijai atremti, "išorės frontui".

Tuo metu vidaus fronte - tūkstančiai "senojo režimo" valdininkų, visiškai korumpuota policija ir mokesčių tarnyba, šimtai iš biudžeto pavogtų pinigų plovimo firmų, galingi oligarchų klanai (vienas jų - Rinato Ahmetovo - tiesiogiai palaiko Kremliaus politiką ir meta visus milijoninius savo išteklius Maidanui kompromituoti); galiausiai didelė dalis senosios ir naujosios šalies vadovybės, gavusios ilgai trokštą priėjimą prie valstybės lovio. Visa ši korumpuota armija neketina prarasti sotaus gyvenimo ir kiekviename žingsnyje stabdo reformas. Visuomenė tai puikiai supranta, bet suvokia ir pernelyg revoliucingo radikalizmo pavojų.

Jei per daug spausime valdžią ir sieksime spartesnių reformų radikaliais metodais, tai yra eisime į "trečią Maidaną", rizikuojame išprovokuoti šalyje visišką chaosą ir neramumus. Karo metu žmonių rankose per daug ginklų ir jiems ištampyti nervai, tad masinis taikus protestas lengvai gali virsti ne tik barikadų mūšiu, bet ir didelio masto pilietiniu karu. Kaimynė šalis labai stengiasi pastūmėti mus žengti šį lemtingą žingsnį, o po jo pagrįstai galės pasiųsti tankus daug toliau nei dabar, kad "įvestų tvarką" ir "garantuotų taiką".

Jei paliekame viską, kaip yra, ramiai kenčiame "senosios-naujosios valdžios" piktnaudžiavimus, Ukrainos revoliucija patiria pralaimėjimą be tiesioginės okupacijos iš išorės, per vidaus reakcingų ir korumpuotų jėgų pergalę. Tai taip pat reikštų ir Putino pergalę, nes korumpuota Ukraina susikompromituos Europos akyse, jos ekonomika patirs žlugimą (prie to prisidės išlaidos karui), nusivylusi visuomenė nebenorės prisidėti kuriant valstybę, ir demoralizuotai nesėkmingai Ukrainai neliks kito pasirinkimo, kaip tik grįžti į Maskvos orbitą.

Toks variantas Putinui būtų net geresnis nei pirmasis, nes leistų siekti sankcijų Rusijai panaikinimo, o drauge padėtų išspręsti svarbiausią problemą, dėl kurios Putino kariuomenė įsiveržė į Ukrainą: sukompromituoti Maidaną ir revoliuciją pirmiausia Rusijos visuomenės akyse, pakeisti revoliucinės Ukrainos įvaizdį iš patrauklaus į siaubingą ir "pamokomą". Juk niekam ne paslaptis, kad Maidanas sukėlė Kremliui panišką siaubą ne tiek dėl pavojaus "prarasti Ukrainą", kiek dėl "revoliucijos eksporto" iš Ukrainos į Maskvą pavojaus. Didžioji geopolitika yra tik antra Kremliaus motyvų sąraše.

Tačiau Putinui visai patrauklus ir radikalaus "trečiojo Maidano", ypač lydimo jėgos panaudojimo ir paverčiančio Ukrainą "Europos Somaliu", variantas. Yra pagrindo manyti, kad rugsėjį (tuo metu, kai vyko iš esmės sėkmingas Rusijos armijos puolimas Donbase) Maskva sutiko pasirašyti Minsko taikos susitarimus nusprendusi atsisakyti ketinimo "su tankais eiti į Kijevą" ir verčiau imtis "plano B" - ne jėga atplėšti gabaliuką Ukrainos žemės, o siekti destabilizuoti Ukrainą iš vidaus ir palaukti, kol valstybė žlugs.

Ant kortos pastatyta labai daug: jei dabar Ukraina pralaimės, kitos istorinės galimybės paprasčiausiai gali ir nebūti, bent jau šiame šimtmetyje. Jeigu Ukraina susidoros su tokiu nepaprastai sudėtingu iššūkiu, tai atsilieps ne tik jai - sėkminga demokratinė provakarietiška Ukraina reikš galą kagėbistinei Rusijos imperijai, kurią mes visi pažįstame ir kuri kelia tik baimę bei atgrasumą, ir suteiks jai progą tapti istoriškai nauja, galbūt net laisva ir demokratiška valstybe. Šiame naujame pasaulyje Kremliui nebebus vietos, ir Kremlius tai puikiai žino.

Europos vaidmuo: "Marshallo planas" prieš "Putino planą"

Padėtis galėtų iš esmės pasikeisti, jei Ukraina gautų pagalbą iš Europos Sąjungos (ES). Ne vienkartinių nedidelių "injekcijų", skirtų Ukrainos skoloms gesinti, o reikšmingų lėšų iš pagrindų reformuoti ištisoms ekonomikos šakoms ir valstybės valdymui 40 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Kalbama apie analogišką planą, koks pokario Vokietijai buvo amerikiečių Marshallo planas.

Kam Europai reikia tokių brangių investicijų? Pirmiausia, savo pačios saugumui. Europai vertėtų pagaliau pripažinti, kad nacionalistinė Putino imperija kelia realią grėsmę, ji jau pradėjo agresiją ne tik prieš Ukrainą, bet ir prieš europietišką (vadinasi, ir pasaulio) tvarką, nusistovėjusią po Antrojo pasaulinio karo. Dėl visų šalių - nuo Baltijos iki Juodosios ir Adrijos jūrų - stabilumo ir ramybės būtina, kad keistas KGB ir Putino "rusų pasaulis" liautųsi egzistavęs. Žinoma, galima ilgai laukti, kol Rusijos agresija prieš Ukrainą apims Moldovą, paskui Baltijos šalis, Lenkiją ar Suomiją, ir tik tada susigriebus laimėti branduolinį karą prieš Rusiją - Vakarai greičiausiai jį laimėtų. Bet galima padaryti paprasčiau ir pigiau - jau dabar padėti revoliucinei Ukrainai tapti sėkmingai, ir tuomet ginklu kovoti su Rusijos Federacija neprisieis.

Tačiau net ir grynai ekonominiu požiūriu investuoti į Ukrainą nė kiek ne daugiau nuostolinga negu į karo sugriautą Vokietiją. Susivienijusi demokratiška Vokietija jau seniai "atsipirko" ir davė Europai šimteriopą "pelną". Turint galvoje Ukrainos išteklių potencialą, yra pagrindo laikyti naują "Marshallo planą" ne mažiau pagrįsta ir derama investicija.

Iš kur paimti tokias milžiniškas lėšas? Yra Lietuvos europarlamentarų siūlymas ateinančius penkerius metus atidėti Ukrainos finansiniam palaikymui fiksuotus procentus nuo Europos Komisijos biudžeto. Nepriklausomai nuo tų procentų dydžio, toks požiūris atrodo teisingas ir sistemiškas.

O dėl "greitų pinigų", kuriuos reikia įdėti į Ukrainą jau dabar, vykstant karui ir siekiant paremti pirmąjį reformų etapą, verta įsiklausyti į ekspertų nuomonę, pavyzdžiui, garsaus finansininko ir reformuotojo George'o Soroso. Jis nurodė mažiausiai šešis tokio skubaus finansavimo šaltinius, kuriuos galima panaudoti "nenurėžiant" ES biudžeto ir neviršijant iki šiol tarptautiniams projektams skirtų lėšų. Vienas jų būtų Europos mokumo balanso palaikymo programa (taikoma Vengrijai ir Rumunijai), kurios nepanaudoti 47,5 mlrd. dolerių, ir Europos finansinio stabilumo mechanizmas (iš jo skiriami pinigai Portugalijai ir Airijai), turintis maždaug 15,8 mlrd. dolerių nepanaudotų pinigų. Abu mechanizmai šiuo metu prieinami tik ES narėms, bet šią taisyklę galima pakeisti kvalifikuotos daugumos sprendimu pagal Europos Komisijos siūlymą. Be to, Europos Komisija gali panaudoti ir išplėsti makrofinansinės pagalbos, jau taikytos Ukrainai, programą. Yra galimybė restruktūrizuoti senas Ukrainos skolas. Galiausiai lėšų galima rasti ir pagal "Gaddafi precedentą" - susekti, konfiskuoti ir skirti reformoms V. Janukovyčiaus režimo pavogtus bei į bankų sąskaitas, verslus ir nuosavybę Europoje investuotus milijardus.

Netikra Europos dilema

Donorams natūraliai kyla klausimas: ar Ukraina pasirengusi veiksmingai panaudoti tokią pagalbą? Naujieji mūsų vadovai Petro Porošenka ir Arsenijus Jaceniukas pernelyg primena 2005 metų "oranžinius" lyderius bei kartoja jų klaidas ir piktnaudžiavimą. Korupcijos skandalai pasiekė tokį mastą, kad Europa kelia ukrainiečiams ultimatumą: pasitaisyti, garantuoti skaidrumą ir "nulinę toleranciją" korupcijai, arba prarasti tarptautinę paramą.

Ukrainos laukia košmariška perspektyva: dėl kelių dešimčių trumparegių ir sugadintų politinių lyderių tarptautinėje izoliacijoje gali atsidurti visa šalis. Europiečiai žvelgia iš toli ir nemato skirtumo tarp šalies ir jos nemokšiškos vadovybės. Kai abejingai Europai tylint rusų tankai važiuos per Kijevą, P. Porošenka ir A. Jaceniukas jau seniai gyvens iš savo milijoninių pajamų kur nors neutralioje Šveicarijoje, o milijonams sąžiningų ukrainiečių nieko neliks, kaip tik gultis po tankų vikšrais iš paskutiniųjų mėginant pasipriešinti. Ši liūdna perspektyva yra visiškai reali, tik laiko klausimas - už mėnesių ar savaičių.

Europos politikų galvose dilema: duosi Ukrainai pinigų - išvogs, neduosi - laimės "Putino planas". Ilgai lauktos donorų konferencijos perkėlimas iš sausio į balandį atskleidžia Europos ir pasaulio lyderių abejones šiuo klausimu. Tačiau dilema savo esme išgalvota ir dirbtinė, liudija tik intelektinį Europos biurokratų nelankstumą ir net prastą istorijos išmanymą.

1945 metais amerikiečiams net į galvą neatėjo patikėti vokiečiams patiems įgyvendinti Marshallo planą. Tuometiniams Vakarų lyderiams buvo aišku, kad po 12 metų nacių valdymo šalį sunku pavadinti sveika, o sveikti reikia laiko. Lygiai taip pat per vieną dieną neįmanoma atsikratyti ir dvidešimt metų trukusios korupcijos. Tačiau, kaip ir penktąjį dešimtmetį, reformas reikia vykdyti čia ir dabar, lėšos tam reikalingos jau šiandien.

Kaip ir pokario Vokietijoje, revoliucinėje Ukrainoje lėšos reformoms turi būti tiesiogiai valdomos iš išorės. Būtina sukurti Tarptautinį fondą, į kurį ateitų ES ir kitų institucijų, Vakarų šalių vyriausybių pinigai ir kuriam vadovautų pačių donorų skirti kvalifikuoti vadovai. Ukrainos vyriausybė pati negalėtų disponuoti užsienio lėšomis, o tik vykdytų reformas "užsakovų" pinigais ir galėtų dalyvauti jas aptariant. Tokią pačią funkciją galėtų atlikti ir pilietinė Ukrainos visuomenė - ji jau pakankamai struktūrizuota ir organizuota, kad pasiūlytų donorams į pagalbą nuo vyriausybės nepriklausomą savo ekspertizę.

Ukrainai gyvybiškai reikalingas "Marshallo planas", nes tai vienintelė veiksminga "Putino plano" alternatyva. 2015 metai bus lemtingi. Arba laimės Ukrainos buržuazinė demokratinė revoliucija, Ukrainoje įvyks sisteminės didelio masto reformos ir ji taps patraukliu demokratijos, laisvosios rinkos ir Vakarų vertybių sėkmės pavyzdžiu, arba šią revoliuciją įveiks neoficiali ukrainietiškų reakcinių jėgų sąjunga su Putino Rusija, ir tuomet Europai teks investuoti milijardus į kariuomenes, specialiąsias tarnybas ir "didžiosios sienos" statybą prie rytinio ES pakraščio. Ukrainos tauta, iškankinta ir nuskurdinta po metų gynybos nuo Rusijos karinės intervencijos, daro viską, kad būtų realizuotas pirmasis variantas. Tačiau šie ištekliai, švelniai tariant, ne begaliniai. Nuo to, ar Europa ryšis į mūsų svarstyklių pusę mesti monetą - naują "Marshallo planą", labai daug priklausys KGB ir Putino "rusų pasaulio" bei europietiškos civilizacijos mūšio baigtis. Rinktis Europai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"