TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Europos putinizacija

2016 06 22 6:00
"Kokia panama?", - klausia plakatas, balandį pasirodęs Maskvos autobusų stotelėje po vadinamojo Panamos skandalo, kai paaiškėjo, kad į pinigų plovimą ir mokesčių vengimą įsivėlę ir Rusijos prezidentui artimi žmonės (rusiškai panama vadinama ir tam tikros rūšies kepurė). Reuters/AFP/Scanpix nuotraukos

Šį pranešimą Prancūzijos istorikė, Sorbonos profesorė ir Rusijos žinovė Francoise Thom perskaitė Paryžiaus „Europos namuose“ vykusioje konferencijoje „Ukraina – Rusija: išsilaisvinti iš mitų“.

Vakarai atkreipė nepakankamą dėmesį į vieną iš svarbiausių pamokų, kurią Kremlius išmoko iš Ukrainos konflikto. Posovietinės erdvės integracija į Vladimiro Putino Eurazijos sąjungą ir Vakarų Europos suartėjimas su šia Eurazijos sąjunga pagal Maskvos sąlygas yra neįmanoma, jei europiečiams neatsisakius projekto, alternatyvaus V. Putino „valdžios vertikalei“.

Susidaro įspūdis, kad nuo pat konfrontacijos su Ukraina pradžios Rusija grimzta į izoliaciją. Vidaus politikoje taip ir yra. Tačiau užsienio politikoje ji dešimteriopai padidino pastangas perdaryti Europą savaip. Dabar Kremlius mano, kad Rusija negali būti „suvereni“ be įtakos sferos, nusidriekusios nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Kremlius nori pakeisti Europos sąmonę, priversti europiečius atsisakyti savo institutų, savo vertybių, nusigręžti nuo savo politinės klasės, kad jie taptų „suderinami su Putinu“. Šiais tikslais Kremliaus medijos strategija kuriama trimis kryptimis.

Francoise Thom: "Prancūzijos dešinieji neįtikėtinu būdu perėmė iš Rusijos žiniasklaidos neapykantą Ukrainai". / laregledujeu.org nuotrauka

Visada kalta Amerika

Pirmoji šios strategijos dalis – diskreditacija visko, kas vakarietiška: politinės klasės („visi jie parsidavę impotentai“), papročių („ištvirkėliai – sodomitai“), demokratijos („veidmainystė pagal amerikiečių dūdelę“), žmogaus teisių („žmogmeldystė“, patriarcho Kirilo žodžiais), tarptautinės teisės (fikcija, kuria amerikiečiai naudojasi kaip priedanga savo viešpatavimui), Europos (ji žūva), JAV (jie „buksuoja“).

Antroji dalis – baimių akcentavimas ir jų kurstymas: terorizmo („kurį iššaukė tolerancijos politika“), masinės migracijos (kurios priežastys neva tos pačios).

Trečioji dalis – europiečių suartėjimas su rusais bendros neapykantos, bendrų fobijų pagrindu. Pirmiausia, neapykantos Jungtinėms Valstijoms. Yra visų pastarojo meto negatyvių reiškinių – islamo terorizmo, karo Ukrainoje, ekonomikos krizės – kaltininkas. Tai – JAV ir jų vasalai europiečiai. Amerika visada kalta – ir kai ji veikia (intervencija į Iraką), ir kai neveikia (pasitraukimas iš Irako, „Islamo valstybės“ atsiradimas).

Maskva siūlo patogią juodai baltą įvykių versiją: iš vienos pusės – pasaulio užkulisių piktadariai, iš kitos – gėrio jėgos, vadovaujamos V. Putino, besipriešinančio Amerikai, kaip Asteriksas Romos imperijai. Šis paveikslėlis iš komiksų turi daug šalininkų, taip pat ir socialinių tinklų dėka.

Neapykanta – galingas ginklas

Prancūzija toli nuėjo šiuo keliu. Pavyzdžiui, Francois Fillono (vyriausybės vadovo Nicolas Sarkozy prezidentavimo laikais) padėjėjas pareiškė, kad „Chodorkovskis – banditas, išgrobstęs Rusijos iždą“. Bet svarbiausia, kad Prancūzijos dešinieji neįtikėtinu būdu perėmė iš Rusijos žiniasklaidos neapykantą Ukrainai. Užteko Rusijos propagandai pavadinti Maidaną amerikiečių projektu, kad didelė dalis Prancūzijos dešiniųjų taptų ukrainofobais.

Yra ukrainofobija „respektabilaus sukirpimo“, mes ją nuolat matome „Le Figaro“ puslapiuose.

„Be Ukrainos Rusija nustoja buvusi Imperija. Ji nustoja buvusi grėsme JAV hegemonijai“ (Adrienas Desquenne'as). „Provakarietiška orientacija ilgam atkirto Ukrainą nuo jos Rytų aplinkos, nesuteikdama integracijos į Vakarų struktūras. Maidano partija užplaukė ant seklumos, ji izoliuota ir patiria sudužimą. Praėjus dviem metams po Viktoro Janukovyčiaus pasitraukimo, tai tikras žlugimas. Kalnas pagimdė pelę. Ukrainos valstybė lėtai, bet neišvengiamai skęsta. TVF ir ES kreditai išvogti. Ukrainos bankrotas iš esmės neišvengiamas“.

Vladimiras Putinas jau 15 metų kuria kieto vyruko įvaizdį, bet paslydo ir nugriuvo ant užpakalio, iščiuožęs į Sočio ledo riedulio aikštelę.

Mums primenama, kad „amerikiečių vanagų nurodymu, daugelis Europos šalių entuziastingai sutiko naująją Ukrainos revoliuciją“. Karininkas desantininkas Xavier Moreau (Rusijoje gyvenantis verslininkas), didelis V. Putino gerbėjas, vadina Ukrainą „bananine respublika“ ir pastoviai skelbia: „Ukraina mirė“.

Drauge su šia padorumo ribų neperžengiančia ukrainofobija, mes turime vulgarią ukrainofobiją, kuri liejasi socialiniuose tinkluose, o toną jai užduoda Kremliaus troliai. Pavyzdžiui, „piliečių žiniasklaidoje“ „Agora Vox“ skaitome apie Victorią Nuland: „Tiems europiečiams, kurie supranta: ši moteris su plieno spalvos akimis, tarsi eilinė Valstybės departamento pareigūnė, taip šiltai ir maloniai dalijanti Kijevo Maidano dalyviams sausainiukus iš polietileninio maišelio (simbolizuojančio Senio Šalčio dovanų maišą), iš tikrųjų sąmoningai ir piktai dulkina į š... (prieš tai apsirūpinusi vazelinu, kurį maloniai suteikia Ban Ki-Moonas ir kiti Jungtinių Tautų pareigūnai) visus jus, su jūsų prezidentais ir monarchais, kancleriais ir deputatais“.

O štai kaip išsireiškia Ericas Zemmouras (prancūzų publicistas): „Dar gyva vieningos Ukrainos chimera – sugriuvusios šalies, kurią Europa traukia iš paskutinių jėgų. Jos lavonas dar kruta, bet nebeilgai“. Tačiau prorusiški Donbaso gyventojai nusipelno tik E. Zemmouro užuojautos: „Jiems visai nesinori žaisti su Vakarų Europa, kurią jie laiko nuosmukio teritorija, graužiama multikultūriškumo, įžūlaus netikėjimo ir karingo homoseksualizmo“.

Kalba eina ne tik apie Ukrainą. Mes matome, kaip žiniasklaida ėmė pulti Turkiją, kai Rusija su ja susipyko. Pirmiausia Jacques'as Sapiras (prancūzų ekonomistas): „Panašu, kad pabėgėlių krizė, apėmusi Europą nuo 2015 metų vasaros, didžia dalimi susijusi su Turkijos valdžios noru daryti spaudimą Europos Sąjungai... Prancūzijos vyriausybė turi labiau nei bet kada atsiriboti ne tik nuo Turkijos, bet ir nuo karinės NATO organizacijos, kuria, kaip šiandien matome, neatsakinga vyriausybė gali pasinaudoti kaip priedanga“.

Įsiūbuotas Angelos Merkel – dar vieno Kremliaus gąsdinimo įrankio – pjudymas. Kalba eina apie prancūzų ir vokiečių ašies, kuri yra Europos Sąjungos pamatas, pakirtimą.

Kaip matome, atvežtinės neapykantos rūšys gali būti tokios pačios pavojingos, kaip ir naminės. Prisijungimas prie „rusų partijos“ primena įstojimą į sektą: jos adeptai be jokių išlygų pasirengę patikėti bet kokiomis nesąmonėmis ir jas skleisti. Neapykanta – galingas ginklas rankose tų, kurie ryžtasi juo naudotis. Sovietinės propagandos poveikis buvo rimtai apribotas noro pateikti SSRS palankioje šviesoje. Visa V. Putino propaganda grindžiama negatyvu ir todėl yra daug veiksmingesnė.

Rusijos futbolo sirgaliai Prancūzijoje su Vladimiro Putino portretais ant marškinėlių irgi neša Europai Kremliaus žinią.

Kremliaus ambicijos

Ši atkakli ir brangiai kainuojanti demoralizavimo, kvailinimo ir didžiausio dezorientavimo kampanija, kurią daugelį metų vykdo Rusijos propaganda savoje šalyje ir Vakaruose, rodo, kokios už to slypi ambicijos.

Kremliui svarbu, kad abejingumas tiesai, būdingas Rusijos medijai, išplistų ir į Vakarų Europą. Prisidengdama kova su „politiniu korektiškumu“ ir „bendramintiškumu“, Kremliaus propaganda diegia antikonformistinį konformizmą, veidrodinį Vakarų „bendramintiškumo“ atspindį, tai yra įprotį peikti globalizaciją, amerikiečių viešpatavimą, Briuselio biurokratiją, moralės kritimą, islamizaciją ir t.t. Bet svarbiausia, ši propaganda skatina betvarkę ir chaosą, būdingus pokomunistinei Rusijai: galima kalbėti ir daryti, ką tik nori.

Tai, ką Cecile Vaissie vadina „banditėlių kultūra“, Vakaruose ir ypač Prancūzijoje traukia tuos, kurie pavargo nuo civilizacijos ir jos ribojimų. Toks personažas kaip Limonovas – ryškus šių fantazmų įsikūnijimas. Rusijos diskurso paradoksas tas, kad apeliuodama į „tradicines vertybes“ ši propaganda atgaivina 68-ųjų metų dvasią radikalaus nihilizmo pavidalu. Šia prasme Limonovas – idealus pavyzdys.

Ar mes turime bijoti šio psichologinio karo, kurį Maskva kariauja su Europa?

Metodai, kuriuos apibūdinau, buvo išbandyti Rusijoje jau pirmaisiais V. Putino valdymo mėnesiais. Mes prisimename šią įvykių grandinėlę – įtartini namų sprogdinimai 1999 metų rugsėjį, pasėję paniką ir priskirti čečėnams be nei vieno įrodymo. Tada Rusija pradėjo naują Čečėnijos karą, tuokart labai populiarų. V. Putinas laimėjo rinkimus, pasitelkęs stipraus vadovo įvaizdį. Nuo tos akimirkos visuomenėje prasidėjo posūkis į šovinizmą ir imperializmą. Rusai savanoriškai atsisakė savo laisvių ir demokratinių institutų, per kelis mėnesius sunaikindami sunkių B. Jelcino metų laimėjimus.

Būtent tokį scenarijų Kremlius perša Europai – irgi po „kovos su terorizmu“ vėliava, vildamasis įvykdyti žemyno putinizaciją.

Vertė Viljama Sudikienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"