TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Europos vaistai - kenksmingesni nei liga

2011 06 28 0:00
Didžiausios ligonės Graikijos politikai E.Venizelosas (kairėje) ir G.Papandreou nepajėgia išvaduoti krašto iš skolų net ir gavę europinių vaistų.
AFP/Scanpix nuotrauka

Finansinės krizės akivaizdoje viena dažniausiai vartojamų frazių yra "moralinė rizika". Tai patraukliai siurrealistinis konceptas, meistriškai įvertinantis daugybę dilemų, su kuriomis susiduria euro zonos vyriausybės.

"Moralinė rizika" paprastai reiškia, kad veiksmai, atliekami turint gerų ketinimų, gali duoti nepageidaujamų rezultatų, kurie neigiamai paveiktų žmonių ar institucijų elgesį, o situacija dar labiau pablogėtų. Draudimo srityje, kur ir pradėtas vartoti šis terminas, pats faktas, jog žmogus turi namą ar automobilį, reiškia didesnę riziką. Pavyzdžiui, žmogus gali važiuoti per greitai arba pamiršti išjungti dujinę viryklę virtuvėje. O už žalą mokės ne jis vienas, bet visas kolektyvas (tie, kurie mokėjo draudimo įmokas), tad rizika yra tarsi skatinama, o ne slopinama.

Panašus elgesio modelis vyrauja ir Europos Sąjungoje (ES). Smarkiai įsiskolinusios valstybės - Graikija, Portugalija, Airija - oficialiai priima pagalbą iš ES ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Tačiau skolininkės vis labiau priešgyniauja griežtoms sąlygoms, kurias nustato kreditoriai. Kadangi šiems sekasi kur kas geriau nei skolininkėms, euro zonos periferijai susidaro toks vaizdas, kad bendros valiutos zonos mokesnėms narėms reikia dar daugiau prisidėti taisant visą situaciją.

Atsižvelgiant į moralinę riziką, kreditorės valstybės, kurių priešakyje - Vokietija, daro viską, ką tik gali, kad nereiktų traukti vis daugiau pinigų iš savo kišenių. Jos įrodinėja, kad pailginant skolos grąžinimo laiką ar sušvelninant gelbėjimo sąlygas skolininkėms sumažės noras karpyti biudžetą ir socialines programas, Europai bus sunkiau pasveikti savarankiškai, bendroji rizika išaugs, o ne sumažės.

Kai imama analizuoti, kaip iš tiesų veikia Europos ekonomikos reforma, Europos vyriausybių sukurtą moralinę riziką galima padalyti į dvi grupes. Pirmoji atsiranda dėl ES ir TVF paskolų padarinių - jau ir taip prasiskolinusios valstybės užsikrauna naujas skolas su gana didelėmis palūkanomis; mokumo ar skolų grąžinimo perspektyva labai neaiški. Tai įsuka užburtą ratą - ekonomika smunka, mokumas mažėja. Kitos valstybės taip pat reaguoja: jos nori nutraukti paskolų teikimą, nes nerimauja, kad kreditorius nukentės labiau už skolininką. Mentalitetas toks pat, kaip ir tarpukariu, kai Pirmojo pasaulinio karo laimėtojos nuolat krovė didžiules prievoles Vokietijai, kol ši galiausiai atsisakė jas vykdyti.

Antroji moralinė rizika kyla tada, kai vyriausybės moka gražiai pašnekėti, gailiai padejuoti ir paisydami visuotinio intereso kreditoriai sušvelnina paskolų sąlygas individualiais atvejais (kaip nutiko Graikijai). Tokios priemonės kaip palūkanų normų sumažinimas rizikos savaime nepanaikins, nes jos tik sukelia protestų bangą kitose valstybėse, kurios irgi norėtų geresnių sąlygų. Ši rizika kyla ne todėl, kad tokios šalys kaip Airija tikisi būti išgelbėtos, bet dėl to, kad jos mato kitas akivaizdžiai nusikaltusias šalis (Graikija), su kuriomis nesielgiama taip atšiauriai. Tad uždaras nepasitikėjimo, erzelio bei apmaudo ratas sukasi ir tarp kreditorių, ir tarp skolininkų. Abi pusės jaučiasi nuolat išnaudojamos, neinformuojamos ir apgaudinėjamos.

Pats naujausias tokios moralinės rizikos pavyzdys - Europos ekonominės ir pinigų sąjungos bandymas atlikti gelbėjimo operacijas, kurios tik užkūrė didžiulę rizikos mašiną. Per tragikomiškai prieštaringus vadinamojo Europos taisymo mechanizmo rezultatus vaistai pakenkė kur kas labiau nei liga.

* * *

"Šiuo metu dar nesugalvota, kaip šalys galėtų išstoti iš euro zonos. Nors šis scenarijus, susiklosčius tokioms aplinkybėms, greičiausiai neišvengiamas. Esame prie ekonominės griūties slenksčio. Tarkim, ji prasidėtų Graikijoje, tačiau labai greitai išplistų. Finansų sistema išlieka labai trapi.

Manau, dauguma mūsų pritaria, kad Europos krizės epicentre yra euras. Tai tokia finansinė krizė, kuri nepaliaujamai gilėja. Tai akivaizdu ir dauguma žmonių viską puikiai supranta. Ir ji vis dar gilėja. Valdžia iš tikrųjų nieko nedaro, tik perka laiką. O laikas - ne jos pusėje.

Europos lyderiams reikia alternatyvios strategijos, kad skolų krizė būtų išspręsta. ES išlikimas yra gyvybiškai svarbus mums visiems, todėl reikia plano B. Pavyzdžiui, tai galėtų būti visoms šalims bendri ES mokesčiai arba bendra bankininkystės sistema, kurią prižiūrėtų Europos institucijos. Reikia plano B, o jo nėra. Valdžia laikosi įsikibusi į status quo ir nesuvokia, kad reikia ištaisyti fundamentalius trūkumus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"