TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Fanatikų beprotystė ir akli Vakarai

2015 01 13 12:40
Reuters/Scanpix nuotraukos

Išpuolio prieš Prancūzijos bulvarinio žurnalo redakciją aukomis tapo žmonės, su kuriais šiuolaikinė buržuazija ir „jauni, išsilavinę didmiesčių gyventojai“ gali lengvai solidarizuotis. Bet joks elito atstovas nesitapatins su žudomais krikščionimis ar Roterdamo, Malmės ar tų pačių Paryžiaus priemiesčių žaginimų aukomis. „Charlie Hebdo“ – visai kitas reikalas.

Galima pastebėti dvi praėjusio trečiadienio išpuolio pasekmes, rašo Lenkijos žurnalas „Polonia Christiana“. Pirma, jis parodė, kad politikai vis dar nesupranta, kodėl Prancūzijos musulmonai elgiasi panašiai kaip musulmonai kitose pasaulio dalyse ir įvykdė smurto aktą savo religijos ir savo dievo vardu. Antra, pasirodė, kad jokios paprastai pasitelkiamos racionalizacijos ir pateisinimai, kurių ėmėsi įvairūs politikai, nesugebės užmaskuoti tikrovės ir nebegali būti naudojamos tam, kad pridengtų tiesą apie tai, kas įvyko.

Dvylika žmonių buvo nužudyti vienoje svarbiausių Europos sostinių už tai, kad piešė prastus juokelius. Niekas negali paneigti, kad jų žudikai buvo tikri, praktikuojantys musulmonai. Per vėlu – nors vis dar bandoma – vaizduoti, kad islamas yra taikos religija, o teroristai neturi nieko bendra su jos „tikrąja“ versija. Neįmanoma apsimetinėti, kad tai tik pavienis atvejis, ar kad išpuolis įvykdytas žmonių, kenčiančių nuo psichinių sutrikimų.

„Žudykite juos, spjaudykite jiems į veidus“

Kad būtų galima sąžiningai įvertinti pastaruosius įvykius, reikia kiek sugrįžti laike ir priminti, kad rudenį atlikto sociologinio tyrimo duomenimis, daugiau kaip 26 proc. 18-24 metų Prancūzijos musulmonų prisipažino remiantys Islamo valstybės veiksmus. O šios grupuotės kovotojai vaizdo medžiagose, skirtose Vakaruose gyvenantiems musulmonams, negalintiems prisijungti prie savo brolių, besikaunančių Irake ir Sirijoje, raginama vykdyti džihadą savo gyvenamuose kraštuose. „Žudykite juos (netikinčius), spjaudykite jiems į veidus, taranuokite juos automobiliais!“

Efektų nereikėjo ilgai laukti. Jau gruodžio pabaigoje nedideliame Žue le Turo miestelyje vienas musulmonas šaukdamas „Allahu Akbar“ užpuolė policininką, sužeisdamas jo veidą. Vėliau spėjo užpulti dar du žmones, kol pats buvo užmuštas. Kaip paaiškėjo, užpuolikas buvo atsivertėlis – jo draugai pasakojo, kad jis buvo pradedantis reperis, staiga metęs muziką dėl religijos. Jo „Facebook“ profilyje rastos Korano eilutės, kviečiančios į kovą su „netikėliais“. Tiesa, miestelio meras tuomet aiškino, kad tai tik pavienis atvejis, neturintis nieko bendra su islamu, musulmonais ar net terorizmu. Tačiau jau kitą dieną Dižone, taip pat šaukdamas „Alachas visų didžiausias“, kitas islamo išpažinėjas savo automobiliu įvažiavo į būrį pėsčiųjų. Tąsyk buvo sužeista dvylika žmonių.

Prancūzai sutriko, bet fanatiko veiksmai greitai buvo paaiškinti kaip psichinės ligos atvejis. Taip pat tikinta, kad jis įvykdė nusikaltimą motyvuotas „palestiniečių vaikų likimu“. Ką Dižono praeiviai turėjo bendra su palestiniečiais vaikais, neaišku iki šiol. Užtat prokuroras greitai nusprendė, kad veiksmai „jokiu būdu nebuvo terorizmo aktas“.

Paslaptinga epidemija

Reikalai dar susikomplikavo, kai jau kitą dieną Nante į būrį niekuo dėtų praeivių įvažiavo sunkvežimio vairuotojas – iš dvylikos sužeistųjų tąsyk vienas žmogus dėl patirtų traumų mirė. Tiesa, ir tada paaiškėjo, kad užpuolikas buvo musulmonas, garsiai šaukęs „Allahu Akbar“, bet valdžios atstovai nusprendė, kad šaukė jis tai tik norėdamas save padrąsinti, o ne dėl religinių motyvų. O jo motyvas esą taip pat buvo vaikų kančios – tik šįsyk ne Palestinos, o Čečėnijos. Kodėl iš Šiaurės Afrikos kilęs musulmonas, gyvenantis Prancūzijoje, turėtų taip labai jaudintis dėl čečėnų vaikų likimo? Juk jis nėra čečėnas, Čečėnijoje negyvena ir niekada ten net nėra lankęsis. Jei jo motyvų prigimtis politinė ar humanitarinė, kodėl jis neorganizavo taikaus protesto prie Rusijos ambasados? Kodėl manė, kad atsitiktinių prancūzų nužudymas yra geras būdas išreikšti savo rūpestį ir nepasitenkinimą? Ką turi bendra Nanto gyventojai su čečėnų vaikų kančiomis? Vienintelis protingas būdas atsakyti į šiuos klausimus yra pripažinti religinius šio išpuolio motyvus ir teroristinę jo prigimtį – taigi tai, kad tiesioginės jo aukos tebuvo simbolinis tikslas, kuris turėjo padėti pasiekti politinio pobūdžio reikalavimus. Tačiau tai pripažinta nebuvo.

Lyg viso to būtų maža, 2015-ieji prasidėjo dar vienu išpuoliu prieš policininką Meco mieste – dar vienas „pavienis“ psichinės ligos, regis, apėmusios visą Prancūziją, atvejis. Bijodama šios epidemijos, valstybės valdžia Kalėdų laikotarpiu pakeitė šalies teritoriją į tikrą policinę – jei ne kariuomenės – valstybę, į miestų gatves papildomai išsiųsdama daugiau kaip tūkstantį karių. Tikriausiai todėl pavyko sulaikyti ir nuginkluoti dar vieną potencialų užpuoliką Kanuose. Tačiau taip ir nepaaiškinta, kodėl kariuomenė, o ne psichiatrai, kovoja su šia paslaptinga pandemija.

Yra dar viena priežastis, kodėl išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ yra toks svarbus. Taip yra todėl, kad jo aukomis tapo žmonės, su kuriais šiuolaikinė buržuazija ir „jauni, išsilavinę didmiesčių gyventojai“ gali lengvai solidarizuotis. Bet joks elito atstovas nesitapatins su žudomais krikščionimis ar Roterdamo, Malmės ar tų pačių Paryžiaus priemiesčių žaginimų aukomis. „Charlie Hebdo“ – visai kitas reikalas. Prieš religiją nusistatę kairieji „artistai“ šaltakraujiškai nušauti savo žurnalo redakcijoje – tai dūris tiesiai į šiuolaikinės kultūros širdį. Savo „žodžio laisvės“ šventovėje užpulti patys laicistinės valstybės akolitai.

Islamo advokatai

Tačiau nuolat linksniuojama „žodžio laisvė“ yra tik vienas aspektas daugiaskluoksnėje dramoje, kurios veiksmas vyksta tiek Europoje, tiek už jos ribų. Visame pasaulyje fanatiški Mahometo išpažinėjai kasdien žudo žmones jo vardu dėl priežasčių, visai nesusijusių su žodžio laisve. Taip pat nereikia pamiršti, kad „Charlie Hebdo“ publikacijos kur kas labiau tyčiojosi iš kitų religijų, su krikščionybe priešakyje. 2011 metais kilus kontroversijoms dėl žurnalo turinio, redakcija buvo 13 kartų skundžiama teismui katalikiškų organizacijų – musulmonai ją apskundė tik kartą. Šis skirtumas daug byloja. Taip pat nereikia nė sakyti, kad katalikai niekad nepadeginėjo redakcijos pastato ir negrasino jos darbuotojams mirtimi.

Iškalbinga, kad paskutinio prieš žudynes išleisto „Charlie Hebdo“ numerio viršelyje vaizduojamas skandalingas rašytojas Michelis Houellebecqas, kurio naujausiame romane „Pasidavimas“ („Soumission“) pasakojama apie tai, kaip kairieji ir dešinieji apjungia jėgas, kad užkirstų Nacionalinio fronto vadovei Marine Le Pen kelią į prezidentės postą. Galiausiai šias pareigas užima musulmonas, o Prancūziją ima valdyti islamistinė partija. Moterys raginamos viešose vietose pridengti galvas, legalizuojama poligamija, o Koraną imama dėstyti universitetuose. Tiek ši knyga, tiek įvairios pilietinės iniciatyvos skirtingose šalyse, nukreiptos prieš Europos islamizaciją, tikriausiai turės įtakos žemyno politiniam kraštovaizdžiui.

Dėl vieno nekyla abejonių: stambioji žiniasklaida ir politikai toliau teigs, kad didžiausia išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ atakos auka – patys musulmonai. Britanijoje leidžiamas „Daily Telegraph“ straipsnį apie išpuolius pavadino „Prancūzija stos prieš kylančią islamofobijos bangą“, o prezidentas Francois Hollande‘as įsiliejo į chorą teigiančiųjų, kad teroristai neturėjo nieko bendra su islamu, ir dėl išpuolio negalima kaltinti musulmonų.

Vakarų vadovai neturi moralinio stuburo nei politinės vizijos, kuri siektų toliau nei jų betarpiška, trumpalaikė nauda, todėl jie negali pasipriešinti musulmonų bendruomenių radikalizacijai. Tačiau jų partijos praranda visuomenės pasitikėjimą. Džihadistai Europoje tampa vis stipresni, todėl dėl politikų nesugebėjimo dorotis su šia problema atsakymu į smurtą vis dažniau tampa smurtas. Kol valdantieji mūsų žemyną lieka ištikimi politinio korektiškumo taisyklėms ir daro viską, kad nebūtų apkaltinti islamofobija, Europos šalių visuomenėse iš apačios kyla nerimo ir sumaišties jausmai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"