TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Flitstrito ateitis

2012 02 21 8:23

Londono savaitraštis žurnalas "The Economist" svarsto, kaip  suvaldyti nesuvaldomą Didžiosios Britanijos žiniasklaidą, išsaugant jos nepriklausomybę. Garsusis Londono Flitstritas (Fleet Street), gatvė, kurioje buvo įsikūrusios daugybė redakcijų, virto bendriniu pavadinimu, rodančiu spaudos įtaką, kaip Niujorko Volstritas rodo finansų jėgą. Ir nors nuo 1980 metų įtakingų leidinių redakcijos ėmė iš jos keltis, o 2005-aisiais išsikraustė ir agentūra "Reuters", Flitstritas tebėra britų žiniasklaidos sinonimas. 

Paprastai žiniasklaida puldinėja įžymybes, politikus ir teisėjus, o ne priešingai. Tačiau pastaruosius tris mėnesius vykdyta oficiali apklausa, kuriai vadovavo Apeliacinio teismo teisėjas Brianas Levesonas, atskleidė, kaip veikia britų spaudos industrijos. Daugybė žmonių - ir garsių, ir paprastų - papasakojo apie blogą reporterių bei fotografų elgesį ir paprastai agresyviai besielgianti spauda išsigando, nes tyrimas buvo pradėtas paaiškėjus, kad Ruperto Murdocho korporacijai "News Corp" priklausantis laikraštis "News of the World" nelegaliai gavo vienos mergaitės, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nužudyta, telefonu siųstas SMS žinutes.

Netrukus paaiškėjo, kad nelegalių veiksmų mastas kur kas platesnis.

Teisėjas B.Levesonas sužinojo ir apie prie savižudybės privestą jauną moterį, ir apie žmones, kurie kaltino savo šeimos narius šeimos paslapčių išdavimu, nors iš tiesų informacija nutekėdavo klausantis jų pokalbių telefonu, ir apie motiną (t. y. knygų apie Harį Poterį autorę Joanne K.Rowling), kuri savo penkerių metų dukrelės mokyklinėje kuprinėje rado žurnalistų paliktą raštelį.

Žinoma, išaiškėję faktai, kad spauda dažnai su žmonėmis elgiasi žiauriai, nebuvo didelė staigmena. Tačiau dėl nusiskundimų masto paprastos beširdės istorijos virto įtikinamais kaltinimais žiniasklaidai dėl jos neleistino elgesio. Manoma, kad netrukus gali paaiškėti ir dar nemalonesnių faktų, nes po savaitės teisėjas B.Levesonas imsis žurnalistų ir policijos santykių, kurie visada buvo korumpuoti, tyrimo. Bus imtos nagrinėti civilinės, o galbūt ir baudžiamosios bylos, nes šiuo metu jau yra suimta apie 30 žmonių.

Politikai, kurie dar neseniai tyliai kalbėjo, kad žiniasklaida jau "naudojasi paskutiniais šansais", dabar jos jau taip smarkiai nebebijo, todėl neabejojama, kad laikraščiams teks atsisakyti senosios savireguliavimo tradicijos. Tačiau kyla klausimas, ar galima spaudą padaryti mažiau kandžią, nepadarant jos bedante?

Viską keičianti reforma

Didžioji Britanija pirmauja dviejų tipų žurnalistikoje. Gyvybiškai svarbūs britų gyvenime yra tokie didžiulę auditoriją turintys lakoniškus straipsnius mėgstantys laikraščiai kaip "The Daily Mirror" ir "The Sun". Jie iškelia korupciją į viešumą ir neleidžia politikams atsipalaiduoti. Jie gali būti ir neprilygstami varžovai, pavyzdžiui, "The Dail Mail" valdo penkto pagal populiarumą JAV laikraščio interneto svetainę. Tačiau yra ir kitoks, didingesnis Flitstritas, nes būtent Didžiojoje Britanijoje atsirado rimta ir išsami žiniasklaida - BBC, "Thomson-Reuters", savaitraštis "The Economist". Todėl kyla pavojus, kad siekdamas apsaugoti aktorius nuo įgrisusių bulvarinių laikraščių reporterių, teisėjas B.Levesonas neužmautų antsnukio ir rimtai britų žurnalistikai, kuri jau ir taip gali nukentėti nuo kai kurių išpūstų, žmones nuo šmeižto ginančių įstatymų.

Buvo pasiūlyta imtis trijų tipų veiksmų - rinkos valdymo, teisinės reformos ir griežtesnio reguliavimo. Pirmasis pasiūlymas - įvesti griežtus valdomosios rinkos dalies apribojimus, griežtesnius nei normalios konkurencijos sąlygomis - pats blogiausias. Ji atsirado dėl įsitikinimo, kad "News of the World" taip sugedo iš dalies dėl to, kad politikai ėmė bijoti įtakingojo laikraščio įtakos ir buvo padaryta išvada, kad jokiai žiniasklaidos imperijai neturi būti leista tapti tokiai didelei kaip "News International", o jos valdytojui išsikovoti tiek galios kaip R.Murdochui.

Tačiau įvedus rinkos dalies apribojimus žiniasklaidos įmonėms, dėl nesąžiningo konkurentų elgesio būtų suvaržytas ir norinčios plėstis žiniasklaidos grupės augimas. Baudimas už sėkmę niekada nebuvo laikomas gera idėja, ypač tai nepageidautina tuomet, kai tradicinę žiniasklaidą vejasi tokie galingi interneto portalai kaip "Apple", "Facebook" ir "Google".

Siūloma, kad teisinė reforma paliestų du aspektus - privatumą ir šmeižtą. Norintieji privatumo įstatymo įsitikinę, kad žmogus turi būti labiau apsaugotas nuo žiniasklaidos kišimosi. Tačiau sukurti įstatymą, kuris apsaugotų paprastus žmones ir tuo pačiu metu nevaržytų spaudos laisvės - labai sudėtinga. Pakanka pažvelgti į Prancūziją, kuri turi privatumo įstatymą ir kur susiformavo pernelyg taktiškų laikraščių tradicija. Tačiau tai, kad didžioji dalis bulvarinių leidinių (angl. tabloid) metasi į kraštutinumus, taip pat akivaizdžiai nelegalu, todėl ir Didžioji Britanija jau turi tam tikrą privatumo įstatymą, apibrėžtą 1998 metų Žmogaus teisių aktu. Todėl geriausia būtų leisti teisėjams savo nuožiūra interpretuoti kiekvieną konkretų atvejį, t. y. palikti viską taip, kaip yra, o ne toliau reglamentuoti. 

Kita vertus, būtina reformuoti įstatymą dėl šmeižto. Didžiojoje Britanijoje jis toks šališkas ieškovo atžvilgiu, kad Londonas virto vieta, kur daugybė įtakingų užsieniečių paduoda į teismą savo tėvynainius. Be to, naujas įstatymas dėl šmeižto leistų žurnalistams lengviau įrodyti, kad jie dirba viešojo intereso labui.

Klube - pareigos ir pranašumai

Daugiausia pastangų reikėtų skirti žurnalistų reguliavimo sistemai griežtinti. Autoritetą praradusioje Spaudos skundų komisijoje (Press Complaints Commission) dominuoja populiarių laikraščių redaktoriai, kurie teisia savo pačių industriją. Tai  savanoriškumo pagrindu veikianti organizacija, kurią jos nariai palieka, kai jiems pateikiami kaltinimai. Tačiau griežtinimas - keblus dalykas. Vyriausybė neturi tiesiogiai reguliuoti spaudos, nes būtų ribojama žodžio laisvė. Ji taip pat neturi įkurti statutinės organizacijos, prie kurios žurnalistai būtų verčiami prisijungti. Žurnalistikos negalima reguliuoti kaip medicinos ar teisės - visi leidiniai turi teisę laisvai raportuoti, komentuoti ir kritikuoti.

Todėl ir atrodo, kad neįmanoma turėti to, ko nori visuomenė, t. y. įkurti daug griežtesnę reguliuojančią instituciją, prie kurios joks leidėjas jungtis neprivalės, tačiau dauguma jų norės, įskaitant ir šiandien beveik nereguliuojamų interneto portalų savininkus. Tai galima pasiekti pasiūlius leidėjams ką nors mainais. Pavyzdžiui, reguliuojanti institucija galėtų įkurti Spaudos tribunolą (be aktyvių redaktorių), kuris išklausytų ir įžymybių, ir oligarchų, ir paprastų žmonių priekaištus. Tribunolas ne tik spręstų, ar pateikta informacija tiksli, kaip tai daroma šiandien, bet ir galėtų skirti dideles baudas, jei tai nepadaryta po savarankiškai atlikto tyrimo.

Mainais už dalyvavimą šiame gėdingame ir nemaloniame procese redaktorius stipriau gintų įstatymai. Pirmasis savo verdiktą paskelbtų Spaudos tribunolas, o teisėjas privatumo arba šmeižto byloje turėtų į jį atsižvelgti. Taip turtingiesiems ir galingiesiems liktų teisė bandyti savo laimę teisme, tačiau jų šansai būtų mažesni. Tai išspręstų ir dar vieną rimtą spaudos leidinių keliamą problemą - didžiules civilinių ieškinių išlaidas ir po to sumažėjusį leidinio pardavimą. Be to, reguliuojančios organizacijos nariai galėtų spręsti visus valdymo klausimus, nustatyti taisykles ir rinktis savo nuožiūra.

Parengė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"